Šiauliečiai, kur padėsime kablelį? Ar aikštes, skverus, bulvarus keisime, ar paliksime juos tokius, kokie dabar yra? Sutvarkytos, funkcionalios ir tinkamai suplanuotos erdvės turėtų būti kiekvienos bendruomenės siekis. Gaila, tačiau Šiauliuose miestiečiams širdžiai mielų viešųjų erdvių nėra labai daug. Miestiečiai nesiburia ir nepersitvarko erdvių taip, kad jiems ten ilsėtis būtų patogu. Manoma, kad dėl to jie daug ką praranda.

Neturi vieningos nuomonės
Šiaulietis menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis „Šiaulių naujienoms“ sako, kad egzistuoja trys orientyrai, pagal kuriuos kuriamos viešosios erdvės. Tai grįžimas į praeitį, orientavimasis į ateitį arba išlaukimas. Kitaip tariant, galima stengtis būti patriotais, susigrąžinti praeitį ir lipdyti mitologinę praeitį šlovinantį monumentą ir galbūt taip susigrąžinti sau bent kokį tariamą tapatumą. Arba spjauti į praeitį ir lėkti į ateitį, susikurti futuristinį paminklą kaip pramogą, hedonistinę intrigą. Arba nieko nedaryti, palikti tuščią aikštę, pievelę ir išlaukti geresnių laikų.

Menotyrininkas pastebi, kad jeigu Šiauliuose, Vilniuje ar Klaipėdoje ginčijamasi dėl viešųjų erdvių, išsiskiria būtent šios trys nuomonės. Vieni į aikštę tempia bronzinį Vytį, primenantį carinės Rusijos paminklus, šiuolaikinis jaunimas – futuristinio stiliaus dėžę, o nuosaikūs intelektualai pataria nieko nedaryti, nebent sutvarkyti pievelę, kurioje pramogautų jaunos šeimos ir vaikai žaistų su savo šunimis.

„Galiojant šiems trims variantams kiekviena bendruomenė nori įtvirtinti savo požiūrį, vertybę. Todėl neretai visos tos grupės, susitikusios aikštėje, susipeša ir išsiskirsto nieko nelaimėjusios. Matyt, laikmetis toks, baigėsi tie laikai, kai reikėjo melstis tam pačiam stabui, paminklui“, – pastebi V. Kinčinaitis.

Įdomiausia, kad ir kitos pasaulio visuomenės taip pat blaškosi, neturi nuolatinių vertybių. Todėl jų aikštėse atsiranda laikini, bet dizaineriški, gražūs akcentai, kur žmonės gali įeiti į vidų, patirti šviesos, kvapų ar formų transą, užlipti į monumento viršų ir spirale nusileisti žemyn.

Pasigendama progresyvaus mąstymo
Pašnekovo nuomone, kadangi šiandieninė visuomenė yra hedonistinė, vartotojiška ir individualistinė, tai ir paminklą reikėtų statyti hedonistams, vartotojams. Būtent taip viešųjų erdvių klausimą išsprendžia išsivysčiusios visuomenės. Galvoja ne apie kokios abstrakčios vertybės šlovinimą, bet apie konkrečius žmones, jų poreikius, kad tam tikra erdvė žmonėms būtų jauki, komfortiška, žadintų estetinius išgyvenimus, drąsintų žmogaus kūrybiškumą, nuteiktų netikėtai emocijų, minčių patirčiai.

Anot menotyrininko, ši problema yra išsprendžiama, bet tam reikia, kad tvarkyti viešųjų erdvių imtųsi talentingi, protingi, šiuolaikiški, progresyviai mąstantys menininkai, dizaineriai, architektai. Tik įdomu, kur jie slepiasi?
„Mes neturime jokių galimybių tokius menininkus kviestis iš sostinės ar užsienio, kad jie sutvarkytų mūsų aikštes. Neturime visuomenės, kuri būtų pasiruošusi priimti ateities iššūkius, būtų savarankiška, individualistinė, laisva, nehomofobiška. Todėl iš baimės dėl ateities belieka gręžiotis atgal arba įšaldyti viską dabartyje. Tai nelaimingos sąmonės problema, nuolat persekiojanti Lietuvą“, – mano V. Kinčinaitis.

Erdvės okupuotos politikų ir verslo
Baisiausia, kad bendrosios erdvės yra suskaidytos, nusavintos politikų ir verslo. Aišku, mieste kai kurie piliečiai yra išsikovoję teisę įkurti kavinukę rūsyje, pastatyti vaikams sūpynes kieme. Turi vietą, kurioje gali važinėti riedlentėmis, pardavinėti knygas ar savo mezginius. Tačiau tiek politikai, tiek verslo struktūros yra pasiruošusios šias erdves sunaikinti, izoliuoti ir jas paversti komercinėmis viešosiomis erdvėmis, pavyzdžiui, prekybos centrais, kur negali būti jokio kūrybiškumo, žmonių spontaniškumo, pilietiškumo.

Taip pat egzistuoja politikų konstruojamos erdvės, pabrėžiančios tų politikų didybę, svarbą. Jie save įamžina nusavindami pagrindines miestų erdves, aikštes, ten statydami paminklus, eitynėms ruošdami erdves ar stadionus.

Tikrosios viešosios erdvės yra tokios kaip loftai Vilniuje, hipsterių rajonai Berlyne ar menininkų okupuotos sienos su graffiti meno kūriniais. Anot menotyrininko, reikėtų pasimokyti iš žmonių, kurie ima ir atsikovoja sau bent vieną plyšelį tos erdvės.

Vis dėlto tai tikrai ne pati lengviausia užduotis. Šiauliuose net senjorams sunku išsikovoti vietą miesto centre, kurioje galėtų ramiai vedžioti šunelius, pabendrauti su aplinkiniais, o ne tik sėdėti ant baisaus dizaino suoliuko, nuo kuriuo bet kada galima nugriūti.

„Neteisinga, kad Kaštonų alėjoje savo knygelėmis, megztukais bandantys prekiauti senjorai yra nuvaikomi savivaldybės valdininkų, fiksuojančių tvarkos pažeidimus. Manau, tai yra antihumaniška ir nežmogiška. Tiek, kiek mes prarandame empatiją, žmogiškumą, tiek klaikiai šaltos ir nežmogiškos būna viešosios erdvės. Laisvai kvėpuoti gali tik toks miestas, kuris būna atiduotas patiems paprasčiausiems žmonių poreikiams“, – sako V. Kinčinaitis.

Jis pasakoja, kad Italijoje, tokio paties dydžio miestuose kaip Šiauliai, savaitgaliais visos pagrindinės, gražiausios miestų aikštės yra užleidžiamos bet kokiai prekybai. Ten margaspalvė žmonių publika perka ir parduoda, vaikšto, bendrauja, sėdi kavinėse, aptarinėja nuveiktus darbus, o vakare susipakuoja dėžes ir išvažiuoja. Tuomet tampa aišku, kad aikštė priklauso jiems – prekeiviams, pirkėjams.

Trūksta vieningos sistemos
Vargu ar tą patį pavyktų įsivaizduoti Šiaulių Prisikėlimo aikštėje po jos rekonstrukcijos. Pašnekovo nuomone, vargu ar aikštė daroma paprastam žmogui, daugiabučio namo gyventojui, kad jis jaustųsi komfortiškiau, saugiau, labiau Šiaulių miesto gyventoju.

„Man atrodo, kad mes dar niekaip neįžengėme į tą žmonių tarpusavio santykių lygį, dar į vienas kitą žiūrime įtariai, nepasitikinčiai, kontroliuojančiai. Tad iš kur gali atsirasti tas pilietiškumas, vieša erdvė, diskusija, galimybė laisvai keistis savo įgūdžiais, malonumais, emocijomis, mintimis“, – svarsto menotyrininkas.

Anot jo, nereikia tikėtis stiprios pilietiškumo dvasios, kai mieste laisvai negalima pakabinti net skelbimo. Štai Italijoje visos kolonos yra aplipdytos daugybe popierėlių, šūkių. Ten vyksta nuolatinė komunikacija, žmonės tarpusavyje bendrauja, vieni kitiems siunčia pranešimus. Italijoje miestai yra gyvi, o Lietuvoje vis dar reikia melstis kažkokiam simboliniam, baudžiančiam autoritetui, kur negalima klijuoti savo skelbimų, reikia visiems išsirikiuoti ir demonstruoti paklusnumą kažkokioms politinėms ar verslo galioms. Dėl to net elementariausi pokyčiai mūsų viešosiose erdvėse taip sunkiai skinasi kelią.

Kita vertus, demokratinėje visuomenėje neįmanoma jokia vieninga sistema. Ji yra trumpalaikė, nes nuolat keičiasi prioritetai, valdžios, valdymo formos. O besikeičianti visuomenės struktūra po to atsispindi urbanistikoje. Taip, Šiaulių viešosiose erdvėse ne visos detalės yra išsidėsčiusios vieningai, bet taip yra ir Ispanijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje ir kitose šalyse.

Štai nuvykus į kokį kitos valstybės pajūrio miestelį, galima pamatyti klaikią, bet kokio skonio dėsnius pažeidžiančią iš betono išlietą skulptūrą.

V. Kinčinaitis sako, kad tokių „baidyklių“ daug kur yra, nes jos pigios, o meninis stilius nėra vieningas. Dažniausiai pasiseka tik turintiems skonį arba bent kažkokį meninį supratimą.

Kitaip ir būti negali, nes mieste yra daug socialinių grupių, su skirtingu išsilavinimu, poreikiais, tačiau tai nereiškia, kad dėl to miestuose nėra akį traukiančių objektų.

Ir Šiauliai turi kuo pasigirti, tereikia atidžiau apsižvalgyti.

2017 10 27 08

V. Kinčinaitis sako, kad viešosios miesto erdvės turėtų priklausyti paprastiems gyventojams.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2017 10 27 20

2017 10 27 19

Pastatų sienas puošia meno kūriniai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų