Rugpjūčio 15-ąją švenčiama Žolinė, kuri suburia visus tuos, kurie tiki ir laikosi pagrindinių šios šventės tradicijų. Tą dieną ne tik yra pagerbiami augalai, bet yra ir dėkojama jiems už tai, kad galime pasidžiaugti jų grožiu. Plačiau apie Žolinės šventės tradicijas, žolynus pasakoja Šiaulių universiteto (ŠU) Botanikos sodo direktorius Martynas Kazlauskas.

– Iš kur esate kilęs? Kaip jūsų gimtinėje buvo švenčiamos Žolinės?
– Esu kilęs iš Šiaulių miesto Medelyno rajono. Kai buvau mažas, neprisimenu, kad kažkas švęstų Žolinę, nebuvo tokios tradicijos mieste. Kaime tikriausiai švęsdavo, bet aš pats neturėjau kaimo. Ši šventė tik paskutiniu metu pradėjo populiarėti. Ir tik neseniai ta diena tapo nedarbo diena. Anksčiau juk visi dirbdavo ir neprisimindavo, kad yra tokia šventė. Religingi žmonės, kurie eidavo į bažnyčią, tai žinodavo, kad tokia šventė egzistuoja. Kunigas, mano nuomone, neleisdavo pamiršti.

– Kokios yra pagrindinės Žolinės tradicijos?
– Viena pagrindinių – žolynų šventinimas, kuris perteikia krikščionišką tradiciją. Taip pat būtinai turėjo būti pinami vainikai iš įvairiausių žolių. Tarp jų būdavo tiek ekonominės, valgomosios, gydomosios, kosmetinės ar vaistinės žolelės. Tai yra dvi pagrindinės tradicijos.

O trečioji – labiau socialinė. Tą dieną žmonės pasikviesdavo pagalbininkus, kurie padėdavo nudirbti ūkio darbus. Taip būdavo išlaikomas ryšys tarp žmonių, dėkojama ne tik gamtai, bet ir kitiems padėjusiems ūkyje. ŠU Botanikos sode Žolinių šventės tradicijas atnešė Trakiškių bendruomenės žolininkės, kurios tas tradicijas demonstravo, pasakojo apie jas. Tai nebuvo pasakojama informacija, kuri buvo paimta iš tam tikros knygos. Tos žolininkės pasakojo tai, ką sužinojo iš savo močiučių. Tai yra gyva tradicija, kurios ją tęsia.

– Yra senieji Žolinės papročiai ir dabar atsiranda modernūs, kuriuos kuria komercininkai. Kokius galėtumėte išskirti naujus papročius?
– Sunku atskirti ir atsekti, kur sena, o kur nauja. Jei komercininkai kažką ir sugalvojo, vis tiek jie bando remtis praeitimi. Sakoma, kad senovėje taip buvo daroma. O patikrinti tai gali tikrai ne botanikas. Aš esu botanikas, todėl negaliu pasakyti. Kultūrologija yra mokslas, jos tyrinėtojai tyrinėja, skaito šaltinius, lygina tai, kas dabar vyksta. Aš manau, kad tai nėra visiškai nauja. Gali būti kažkas primiršta ar sena, apie ką žmonės nekalbėdavo paskutiniais dešimtmečiais, bet prieš šimtą metų galbūt tai vyko. Aš nesiimčiau vertinti, ar tai tikrai yra nauja, gal iš senovės paimta.

– Yra gaminami įvairūs antpilai. Ar jūs kaip botanikas jais pasitikite?
–  Aklai jais nepasitikiu, bet visa ta modernioji medicina yra kilusi iš tradicinės medicinos. Mūsų senoliai buvo teisūs dėl daugelio augalų vartojimo. Dabar vyksta ginčai dėl rūgštynių. Yra sakoma, kad oksalo rūgštis gali būti kenksminga kai kuriems žmogaus vidaus organams. O senovėje rūgštynės buvo vartojamos kaip maistas.

Didžioji dalis senovinių žinių yra teisingos. Pastaruoju metu žolininkės savęs nebevadina gyduolėmis, nes taip sakyti yra pavojinga. Apie žmogaus sveikatą labiau turėtų kalbėti medikai, nes taip yra saugiausia. Pas mus universitete yra atliekami žiedadulkių tyrimai. Mokslininkai nesiima spręsti, kiek tai paveiks žmogų, jie teigia apie jų kiekį. O žmogui leidžiama rinktis: ar jis pasitikės tradicine medicina, ar gers šiuolaikinius vaistus, kurie yra patvirtinti. Aš tikiu arbatų gydomąja galia, bet nesakau, kad 100 proc. išgydys ar nėra nekenksminga. Tai nėra nuodai, juk sukurta gamtos.

Šveicarų gydytojas ir filosofas Paracelsas yra pasakęs, kad vaistą nuo nuodo skiria tik dozė. Ta pati žolė yra nekalta, ji turi tų veikliųjų medžiagų, bet reikia nustatyti dozę, žinoti žolės rinkimo laiką, laikymo sąlygas. Juk net istorijoje yra rašoma, kaip atsikratydavo konkurentų. Naudodavo ir maudą, nuokaną, kurie turi žmogui pavojingų medžiagų.
Žolininkės, mano nuomone, neturi intereso pakenkti žmogui. Aš nebijau gerti arbatą, kurią jos padaro.

– Kokie augalai turi gydomųjų savybių?
– Pavyzdžiui, vingiorykštės arbata nėra kenksminga, tačiau per daug jos išgėrus, gali padidėti prakaitavimas, kuris sukels nepatogumą. Taip pat šis augalas mažina žmogaus kūno temperatūrą. Katžolė ir valerijonas – ramina. Pelyno karčią arbatą tikriausiai esame gėrę kiekvienas, ji reguliuoja virškinimą. Šie visi augalai turi gydomųjų savybių. Nenorėčiau išsiplėsti, nes apie tai turėtų kalbėti medikai ir žolininkės, kurios jomis jau ilgus metus prekiauja.

– Jums, kaip botanikui, kuo yra svarbi ši šventė?
– Vien pavadinimas įpareigoja ją švęsti. Tai yra žolynų šventė, krikščioniška tradicija, kuri turi visai kitokią reikšmę. Man rūpi padėkoti augalams už tai, kad jie buvo gražūs visus metus. Tai yra įpareigojimas švęsti Žolinę kitaip. Sudėti kiek įmanoma daugiau akcentų į pačias žoleles. Į apeigas labiau orientuojasi kultūros atstovai. ŠU Botanikos sodui rūpi parodyti tų augalų grožį ir jų įvairovę. Mes galime padaryti tai, ko negali padaryti kitos įstaigos. Žaliūkių malūnininko sodyba, Naisiai taip pat švenčia Žolinę, jų akcentai buvo kitokie. Vieni labiau orientavosi į kostiumus, kiti – į kaimiškąjį gyvenimo stilių, baltiškas tradicijas.

– Nuo kada Žolinių šventė yra švenčiama ŠU Botanikos sode?
– Yra sunku pasakyti, nuo kada ši šventė oficialiai yra švenčiama ŠU Botanikos sode, tačiau pagal plakatus internete, nuo 2007 m. Vertinant pagal juos tai būtų jau 10-oji šventė. O užuomazgos prasidėjo arba 2003 m. ar 2004 m. Šiais metais Žolinių šventė ŠU Botanikos sode turėtų būti jau 14-oji. Keitėsi darbuotojai, todėl sunku atsekti tą istoriją. Žolinės nebuvo dokumentuojamos dėl to, kad nereikėjo prašyti iš ko nors paramos.

– Ką Žolinių dieną ŠU Botanikos sode buvo galima išvysti?
– Tradicijos kartojasi. Centre – muzikinė programa, folkloro ansambliai, pavieniai atlikėjai su tradiciniais muzikiniais instrumentais. Šventę be muzikos yra sunku įsivaizduoti. Edukaciniai stalai  išdėstyti visame sodo plote. Naujo buvo nedaug, nes ši šventė taip staigiai nesikeičia. Kiekvienais metais tai nėra revoliucija, o evoliucija.

Šiais metais pirmą kartą dalyvavo pirčių karaliai, kurie parodė, kaip teisingai reikia naudoti vantas.

Visa pirties kultūra yra susijusi su Lietuva. Yra sakoma, kad žmonės gimdavo ir mirdavo pirtyje. Niekas neįsivaizduoja pirties be žolelių. O jos yra gamtos produktas. Jie pasakoja, iš kokių augalų reikia vantas rišti, kaip naudotis pirtimi, kad nepakenktų žmogaus sveikatai, o ją sustiprintų.

Taip pat šiais metais pirmą kartą dalyvavo žoliaėdžiai: alpaka, triušiai, jūros kiaulytės. Žoliaėdžiai, Žolinė ir vaikai – toks trejetas, kurie vieni kitiems yra labai svarbūs. Kaip dėstytojas žinau, į ką vaikai koncentruoja dėmesį. Jo niekada nesudominsi augalu, tik labai retai. Jei bus augalas ir gyvūnas, jie eis prie gyvūno. Norėjome, kad ši šventė būtų įdomi ne tik suaugusiems, kurie domisi tradicijomis.

Pradėjome įrenginėti pojūčių alėją, kuri orientuojama daugiau į neįgaliuosius. Šioje alėjoje šiais metais susodinome augalus, kurie yra aromatingi, įdomu juos liesti. Tai yra levandos, mėtos, čiobreliai, svogūnai, dvokiančioji ferula ir kitokie. Ateityje planuojame šį taką praplėsti. Stengiamės nedaryti, kad tai būtų tik vienos augalų rūšies lysvė. Norėdami sukurti kažką naujo, turime kažko atsisakyti, bet mes to negalime padaryti, į ką įdėtas įdirbis.

Šiais metais jurginų kolekciją susodinome visai į kitą sklypą. Ne į lysves, o į didelius atžalynus. Per Žolines žydi viendienės, vienos iš gražiausių augalų, kuriems reikia nedaug priežiūros. Šių metų naujiena yra pelargonijų sienelė. Pirminė mintis buvo, kad prie kiekvieno vazono pridėti po etiketę, kad lankytojas galėtų sužinoti skirtingas pelargonijų rūšis. Tačiau taip gausiai suaugo, kad nebesimato užrašų.

Taip pat dalyvavo moterys, kurios domisi šiomis gėlėmis ir atsivežė nedideles pelargonijų kolekcijas. Jos konsultavo visus pelargonijų mėgėjus. Ateityje norime suburti visus augalų augintojų organizacijas į ŠU Botanikos sodą, kad jie galėtų pasikeisti turimomis žiniomis.

– Ką lankytojai be pelargonijų dar gali pamatyti Botanikos sode?
– Turime alpinariumą, kuris dar yra vadinamas kalninių augalų skyriumi. Žmonės, išgirdę pavadinimą alpinariumas, įsivaizduoja, kad tai augalai iš Alpių. O tai yra augalai iš alpinės augalų pakopos. Tokio kalninių augalų skyriaus neturi joks kitas botanikos sodas. Jis yra gražus visu šiltuoju metų laiku. Jame yra beveik 1 tūkst. skirtingų augalų.

Lietuvoje iš viso auga 1,5 tūkst. skirtingų augalų. Pavyzdžiui, kiek mūsų gamtoje auga skirtingų spygliuočių augalų? Daugelis pasako didelį skaičių, o iš tikrųjų yra tik 3 (paprastoji pušis, kadagys ir paprastoji eglė). Mes esam mažiausias, bet ne prasčiausias sodas Lietuvoje. Daugeliui, kurie čia atvyksta pirmą kartą, tai pats sodas būna naujiena. Mūsų sodas dar yra išskirtinis tuo, kad jame yra didelė augalų koncentracija, lengviau viską apžiūrėti, užtrunkama iki 1 val.

– Ar Žolinę labiau švenčia senoji karta, ar jaunesnioji?
– Labiau vyresnioji karta, kuri iš anksto planuoja, kad atvyks. O jaunimas labiau mėgsta atsitiktinius pasiūlymus, spontaniškas idėjas. Vieni ir kiti Žolinės šventę lanko. Vyresniajai kartai yra įdomiau, kad gali pasiklausyti savo jaunystės dainų, prisiminti, kaip jie švęsdavo šventes. Taip pat šiai kartai yra svarbesnis žodis derlius nei dabartiniam miesto žmogui. Tai yra ir derliaus, ir tikinčiųjų šventė.

– Ar turite savo mėgstamiausią augalą?
– Neturiu, visi man jie yra gražūs. Kuo jis panašesnis į žolę, tuo jis yra gražesnis. Gražiausias gėlynas man yra žydinti natūrali pieva. Augalai gražiausiai atrodo kompanijoje, o ne atskirai.

M. Kazlauskas: „ Augalai gražiausiai atrodo kompanijoje, o ne atskirai.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Vandens lelijų žydėjimas ŠU Botanikos sode.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Gyva gamta ŠU Botanikos sode.  
Artūro STAPONKAUS nuotr.