Valstybiniame Šiaulių dramos teatre vykusioje spaudos konferencijoje pristatyta dar viena premjera – dviejų dalių drama „Rudens istorija“, sukurta pagal populiarią italų dramaturgo Aldo Nicolaj pjesę „Geležiniai žmonės“.

Gyvenimiška, jautri dviejų pagyvenusių vyrų draugystės istorija pasakoja apie artimo žmogaus meilės, supratimo ir atjautos ilgesį. Sukurti pagrindinius vaidmenis spektaklio režisierius Juozas Žibūda pakvietė patyrusius kolegas Vladą Baranauską, Saulių Eduardą Pauliukonį, Silviją Povilaitytę ir Ireną Liutikaitę. Jiems talkina ir gyvai groja violončelininkas Algimantas Zakaras. Spektaklio premjera įvyks gegužės 27, 28 dienomis.

Spektakliu pažymi aktoriaus jubiliejų
Valstybinio Šiaulių dramos teatro Literatūrinės dalies vedėja Nomeda Šatkauskienė sako, kad beveik prieš du dešimtmečius parašyta pjesė ir šiandien labai aktuali. Aktuali ji turėtų būti ne tik vyresniems žmonėms.

„Senstantis žmogus tampa vis labiau priklausomas nuo kitų – šioje pjesėje nuo vaikų, artimųjų, kurie rūpinimąsi dažnai supranta tik labai tiesiogiai – kaip šiltą pastogę ir maistą. Jie tiesiog neturi laiko, o dažnai ir noro suprasti, kad jų seni tėvai turi ir kitų poreikių – jie nori būti reikalingi ir dar netgi gali turėti savo planų. Vyresnio amžiaus žmonėms, senjorams, mūsų visuomenėje ne visada skiriamas deramas dėmesys“, – detaliau pristato pjesę N. Šatkauskienė.

Beje, paskutinė šio sezono spektaklio premjera, pasak literatūrinės dalies vedėjos, svarbi dar keliais aspektais.

„Rudens istorija“ yra pirmasis spektaklis, specialiai sukurtas teatro Mažajai salei. Kitą sezoną į šią erdvę žiūrovai bus kviečiami jau dažniau. Tai gražus sutapimas ir tuo pačiu dovana gerbiamam aktoriui V. Baranauskui, kuris su šia premjera pasitinka savo jubiliejų: Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriui gegužės 24 d. sukako 70 metų.

Aktorių iniciatyva patiko teatro vadovybei
Šį spektaklį inicijavo aktorius Juozas Žibūda. Kaip paaiškėjo, spektaklis skirtas vyresnės kartos aktoriams, o teatre per pastaruosius dešimtmečius vyresnės kartos aktoriams iš tikrųjų ėmė trūkti pjesių, kuriose jie galėtų atsiskleisti visu pajėgumu.

„Savo jėgomis pasidarėme sau pramogą, šventę. Perskaičiau kolegoms pjesę. Sutarėme, kad savo malonumui rinksimės repetuoti, kada galime. Tai nebuvo teatro spektaklis, o mūsų kūrybinis projektas savo malonumui. Netrukus teatro žmonės pastebėjo, kad repetuojame. Sužinoję, kad dirbame su pjese, įtraukė į teatro planus. O tuomet atsirado atsakomybė. Džiaugiuosi, kad aktoriai atsinaujina, kažką nauja atranda scenoje“, – spaudos konferencijoje sakė J. Žibūda.

Pasak jo, teatre yra daug žmonių, kurie visą savo gyvenimą atidavė teatrui, bet teatro fortūna niekuomet neatsisuko į juos visu veidu. Todėl režisierius panoro atsukti sėkmę į juos ir taip pasakyti, kad aktoriai yra patys savaime gražūs. „Šįkart mes norėjome pamatyti, ką aktorius, saugodamasis viešumo, žiūrovo, bando paslėpti savyje. Jam patogiau ir saugiau būti scenoje kitokiam nei tokiam, koks yra iš tiesų. Procesas nebuvo lengviausias – kai kam teko būti šokiruotam, kai kada tekdavo daryti pauzes, atsitraukti“, – sakė spektaklio režisierius.

Dar viena džiugi naujiena – spektaklio kūrybinė komanda pasikvietė prisijungti šiauliečius menininkus. Scenografiją spektakliui sukūrė dizaineris, fotografas Vilmantas Dambrauskas, kuris nusprendė pjesei suteikti itališko autentiškumo.

„Veiksmas vyksta Italijoje, miegamajame rajone. Kaip žinia, Italijoje tokie rajonai neišsiskiria – jie klaikūs ir pilki. Norėjau itališkumo, autentikos, bet itin minimaliai. Tad paprašiau žmonių, kurie gyvena toje šalyje, nufotografuoti ne žymias turistines vietas, o sienas, nelietuviškus graffiti užrašus. Ant sienos taip pat matote Madoną, kuri yra pavaizduota neatsitiktinai – Italija yra tikinčių žmonių kraštas“, – sakė V. Dambrauskas.

Spektaklio aktoriams teko... nurimti
Aktorius S. E. Pauliukonis spaudos konferencijoje prisipažino jaučiantis ryškų pokytį savo gyvenime. „Tikriausiai matosi, kad esu ramus. Atėjo ramybė, nes anksčiau labai skubėdavau, lėkdavau, o Juozas „nusodino“ mane į tylą ir ramybę. Pradėjau daugiau suprasti. Esu patenkintas“, – džiaugėsi aktorius.

Aktorė S. Povilaitytė jaučiasi panašiai – juk yra nuolat besijuokianti, besišypsanti, o dabar pagaliau teko nutūpti ant žemės. „Esu labai laiminga gavusi šį vaidmenį. Kaip žinote, mano amžiaus moterims su vaidmenimis yra labai striuka, o mano aktorinis troškulys yra labai gilus ir visapusiškas. Kūrybinių ieškojimų metu ėmiau stebėti senus žmones – vyro mamą, savo nuostabią mokytoją. Lietuvių literatūros ir kalbos mokytojai Elenai Vaitiekaitienei dabar yra beveik 89-eri metai, jos požiūris – labai teigiamas, ji niekuomet nesiskundžia, jaučia geismą gyvenimui. Garbus ir gražus jos gyvenimas. Nusprendžiau jai paskirti šį vaidmenį“, – sakė aktorė.

V. Baranauskas spaudos konferencijoje pripažįsta esantis kitokios būsenos – vaidmuo spektaklyje buvo pačiam didelė dovana, o kartu – didžiulis darbas, tad ne tik galvoje, bet ir sieloje – chaosas.

Keletu minčių dar iki spaudos konferencijos jis pasidalijo su N. Šatkauskiene. Jo manymu, mes visą gyvenimą ruošiamės momentui, kai teks stoti prieš Dievo kambario sostą… „Ši jautri, idiliškai tragiška istorija – tarsi pasiruošimas garbingam išėjimui“, – mano aktorius.

Kūrybinė komanda (iš kairės): S. E. Pauliukonis, S. Povilaitytė, V. Baranauskas, J. Žibūda, V. Dambrauskas.
Ramūno SNARSKIO nuotr.