Seimui pateiktos įstatymo pataisos, kuriomis siekiama įteisinti kartu gyvenančių porų partnerystę, nepriklausomai nuo to, ar tai tos pačios, ar skirtingų lyčių asmenys, sukėlė įvairiausių diskusijų. Kai kam atrodo, kad tai nieko tokio, juk kiekvienas turi teisę gyventi taip, kaip nori, kai kam – tai  atvirai laužomas pamatinis piliečių susitarimas – Konstitucija ir jos svarbiausias principas: Lietuvos valstybę kuria tauta.  Apie tai ir kalbėta Šiauliuose vykusioje diskusijoje „Ar liksime istorijoje kaip išsivaikščiojusi tauta?“

Būtina keisti socialinę politiką
Politologas Dovilas Petkus diskusijoje teigė, kad šiandien daugiausiai iššūkių tenka prigimtinei šeimai. Į mūsų visuomenę skverbiasi naratyvas, skatinantis rūpintis tik tuo, kas jį liečia asmeniškai. Pavyzdžiui, mes dažnai girdime tokias frazes: „Jeigu nenori, kad Lietuva būtų prasigėrusi – nepirk alkoholio“; „Nenori remti prostitucijos – nesinaudok tokiomis paslaugomis“ ir t. t. Tačiau, anot politologo, vis tai – tėra gudri taktika, kaip nujautrinti mus, palikti tik vieną galimybę pasirinkimui ir taip pamažu pakeisti prigimtinės šeimos sąvoką.

„Mes skatiname žmones atsispirti tokiam naratyvui ir visam pasauliui paskleisti žinią, kad šeima, kaip įtvirtinta mūsų Konstitucijoje, reiškia vyro ir moters sąjungą. Šeima yra mūsų valstybės ir išlikimo ląstelė“, – akcentavo D. Petkus.

Taip pat jis atkreipė dėmesį, kad mūsų šalyje po truputį nyksta žodžio laisvė. Štai jeigu diskutuojame apie prigimtinę ar gėjų šeimą ir šiais klausimais atvirai pasisakome, rizikuojame, kad būsime ne taip suprasti, prasidės viešas „teismas“ socialiniuose teismuose ar pasigirs grasinimai atleisti iš darbo.

Toks elgesys verčia suabejoti, ar mes iš tiesų gyvename laisvoje visuomenėje. Ar mes įgalūs kalbėti apie tai, kas mums iš tiesų rūpi. Kol kas atrodo, kad taip nėra, nes kai tik pradedame kalbėti apie tai, rizikuojame būti pažeminti. Tokiu atveju galime sulaukti rimtų padarinių, nes pažemintas žmogus niekada negins to, kuo jis tiki, nes yra pernelyg išsigandęs.

Kita problema – mūsų tautos tirpimas, kurį pirmiausia nulėmė nesugebėjimas sukurti tinkamos švietimo sistemos, kuri iš tiesų ugdytų Lietuvai tarnaujančius žmones.

Didžioji problema yra ne mažėjantys optimizacijos kaštai, ne netikslingas finansų paskirstymas. Esmė ta, kad lietuviai nebemato prasmės būti lietuviais. Žmonės emigruoja, nes nebenori gyventi Lietuvoje. Nebėra mus vienijančio projekto, visi išsiskirstę ir gyvena kas sau.

O šią situaciją gali pakeisti tik tinkamai vykdoma švietimo sistema. Deja, kol kas teigiamų pokyčių šioje srityje nematyti. Politologo nuomone, dabar vykstanti švietimo reforma – tėra tik darbo imitacija.

Siekiant geresnio gyvenimo Lietuvoje, būtina keisti ir ekonominę, socialinę politiką. Anot jo, šiuo metu veikiantys šalies įstatymai tik skaldo Lietuvos visuomenę į kelias dalis: nepagrįstai lobstančią ir nepagrįstai skurstančią.

„Nesurenkant pakankamai mokesčių, mažiau uždirbantys gyventojai yra priversti skursti ir ta socialinė atskirtis tik gilėja. Būtent tai, mus verčia galvoti, kad skurstantys, nebematys prasmės būti Lietuvoje ir išvažiuos. Todėl socialinės politikos pokyčiai yra būtini“, – pabrėžė D. Petkus.

Ateitis nieko gero nežada
O filosofijos studentas Rokas Gasparaitis sakė, kad galbūt lietuviai gyventų geriau, jeigu labiau domėtųsi politika. Jo teigimu, politika nėra tik partinis veikimas, tai sąmoningas veikimas siekiant politinių tikslų.

„Politikoje egzistuoja interesų grupių kova. Politiškai neveikiantis, tradicinių pažiūrų žmogus politine prasme keičia interesų grupių galios santykį. Kai tradicinių pažiūrų piliečiams atstovaujanti grupė silpnėja, priešingų pažiūrų pozicijos būtinai stiprėja. Nedalyvaudamas politikoje žmogus nepanaikina politikos, ji egzistuoja, tik be jo sąmoningo įsitraukimo“, – paaiškino R. Gasparaitis.

Baisiausia, kad nesidomintiems politika ir valstybės gyvenime nedalyvaujantiems asmenims yra primetamos tam tikros žaidimo taisyklės ir bausmės už jų nepaisymą.

Jis kalbėjo, kad šiandien pagrindinis galios instrumentas yra įstatymai, prisidengiant šių dienų visrakčiu „toleruok“. Šis instrumentas naudojamas destruktyvių aistrų įteisinimui. Gyvename laikais, kai tas aistras siekiama įtvirtinti įstatymais. Taigi tolerancijos totalumas lemia, jog tolerancija, skirtingai nei anksčiau, nebėra laisvas sutikimas. Kitokie įsitikinimai nebeegzistuoja, pereinama prie priverstinio pritarimo.

Šiame kontekste galima suprasti, kodėl dabartiniai tolerancijos šaukliai išreiškia ypatingą panieką bažnyčiai, valstybei, tautai, šeimai, racionalaus žmogaus idėjai. Aistrų išlaisvinimo politika netoleruoja to, kas jai trukdo. Taip atsirado ir mitas, kad valstybė atskirta nuo bažnyčios. Studento nuomone, taip kalbama dėl paprasčiausio noro išstumti trukdančius piliečius.

„Valstybė ir bažnyčia yra ne atskirtos, bet atskiros. Skirtumas tarp atskirumo ir atskirtumo yra kosminis, bet sąmoningai ignoruojamas. Tikrovės ignoravimas šiuo atveju parodo tolerancijos totalitarizmo siekį, desperaciją ir paplitimo mastą“, – sakė R. Gasparaitis.

Jis privertė suabejoti ir dėl Stambulo konvencijos, kuri netrukus bus ratifikuojama Seime. Visos Europos lygmeniu stumiamoje Stambulo konvekcijoje siūloma įvesti socialinės lyties ideologinę sąvoką, pagal kurią vyras legaliai galėtų save laikyti moterimi, o moteris – vyru. Taip būtų įvesta „diskriminacijos policija“ reiškianti, kad socialinės lyties tapatumo nepripažinimas yra netoleruotinas. Kitaip tariant, jeigu moterį nesutiktumėme laikyti vyru ir atvirkščiai, galbūt dėl to tektų aiškintis net teisme.

Būsimasis filosofas kalbėjo, jog ideologai imasi visų įmanomų priemonių, kad socialinės lyties ideologija taptų visų lygmenų išsilavinimo įstaigų mokymų programų dalimi. Svarbu, kad vaikas būtų kuo jaunesnis, kuo greičiau sužinotų tikrąją tolerancijos tiesą. Tai tikrų ideologų svajonė. Tačiau tokia svajonė ne tokia ir tolima, čia ir visa bėda.

Praėjusiais metais Australijoje pranešta apie ketverių metų vaiką legaliai pradėjusį lyties keitimo procesą. Jis apsisprendė, kad jo socialinė lytis keičiasi nuo biologinės. R. Gasparaitis perspėjo, jog netrukus, taip gali nutikti ir Lietuvoje: „Visa tai gali labai greitai pereiti ir į mūsų pasaulį. Toks privalomos tolerancijos sąrašas neturi pabaigos, taigi jis bus nuolat pildomas vis naujais privalomų tiesų reikalavimais. O tai nieko gero nežada.“

Reikia sutelkti pastangas
Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, filosofas Vytautas Radžvilas kalbėjo, kad padėtis prastėja, nes nemėgstame gilintis į kai kuriuos tariamai nepraktiškus klausimus. Pavyzdžiui, kai kurie laikosi nuomonės, kad dėl gėjų santuokų ar lyties keitimo nereikėtų kelti panikos. Tai nieko baisaus, nes jų asmeniškai neliečia.

Tačiau niekas nesusimąsto, kodėl tokie dalykai niekam nerūpėjo  prieš 20–30 metų. Atsakymas labai paprastas: nerūpėjo, nes iš viso to nebuvo įmanoma išspausti pinigo.

Filosofo aiškinimu, kiekvienas, kas domisi esminiais pasaulyje vykstančiais dalykais, turi žinoti, kad vedamoji dirbtinės reprodukcijos pramonė – šiandien yra milijardinis verslas. Tradicinė arba įprastinė šeima šito verslo požiūriu bloga dėl to, kad vaikai atsiranda neleistinai pigiai. Štai jeigu užsuki mašiną, kai reikia įvairių dirbtinių procedūrų ir t. t. – tai visai kitas reikalas.

Arba, pavyzdžiui, lyties keitimas. Atrodo, smulkmena, bet prieš dvidešimt metų tai niekam nerūpėjo. Kodėl? Todėl, kad nebuvo įmanoma taikyti pasakiškai brangių hormoninių terapijų ir daryti operacijų, kurios taip pat yra aukso kasyklos.

Ir vėlgi eiliniai piliečiai gali klausti, kuo jie čia dėti. Filosofas sakė, kad paaiškinimas paprastas – tuos dalykus reikia finansuoti ir tai bus finansuojama iš valstybės biudžeto. Tai reiškia, kad kiek pinigų bus skirta šiems dalykams, tiek jų liks mažiau pensijoms, neįgaliesiems, darželiams ir t. t.

V. Radžvilas akcentavo, kad tokiai politikai galima pasipriešinti tik sutelktomis pastangomis, nes valdininkams gyventojų ateitis mažiausiai rūpi: „Galvojantys, kad vietoje to geriau nuvažiuoti į sodą, pasodinti agurkų, tegul paskaičiuoja, kiek naudos gaus pasodinę agurkų, ir kaip atrodys ta nauda, palyginti su kai kuriomis išlaidomis, kai neliks lengvatų šildymui. Tai turbūt nebūtų smagu.“

Anot jo, net jeigu žmonės nesidomės politika, ji neišvengiamai vis tiek juos palies. Pavyzdžiui, Seimas yra aukščiausia Lietuvos politinė institucija. Ji priima įvairius įstatymus dėl PVM dydžio. Kiekviename parduotuvės čekyje yra grafa su įrašu PVM. Jeigu čekyje bus įrašyti 5 proc. – papildomai reikės mokėti vienokią sumą, jeigu – 20 proc. iš piniginės teks traukti keturis kartus daugiau. Todėl, anot filosofo, sakantys, kad neverta domėtis politika, yra arba silpnapročiai, arba itin gudrūs, nes iš tiesų tik nori, jog būtų leista jiems tyliai tvarkyti savo reikalus: „Mūsų visuomenė tuo ir skiriasi nuo kitų, mes esame pernelyg praktiški, nes tvarkome tik asmeninius reikalus. O tiesa yra tokia, kad ginantys tik save – miršta, ginantys kitus – gyvena.“

R. Gasparaitis ragino labiau domėtis politika.
Ramūno SNARSKIO nuotr.