Smurtą, ypač psichologinį, galima patirti visur ir pačiomis įvairiausiomis formomis. Viešojoje erdvėje, įvairiose diskusijose apie smurto problemą galima išgirsti nuolat. Tačiau nors apie patiriamą žalą kalbama vis garsiau, dauguma smurto aukų iki šiol nežino kur kreiptis ir ieškoti pagalbos. Negana to, ne visos aukos sąmoningai suvokia, kad su jomis buvo pasielgta netinkamai.

Dažniausiai nuteisiami vyrai
Dažnas, girdėdamas terminą „smurtas“, įsivaizduoja šiurkščią prievartą, fizinės jėgos pavartojimą prieš asmenį, sukeliantį fizinį skausmą ar ribojantį nukentėjusiojo laisvę. Tačiau darbo su asmenimis iš rizikos grupių specialistė Vaida Anžolauskė sako, kad toks smurto suvokimas anaiptol nėra teisingas ir tikslus.

Šiaulių universiteto bibliotekoje vykusioje viešojoje paskaitoje specialistė paaiškino, kad smurto sąvoka turi daug reikšmių. Smurtas – tai fizinės ar emocinės kančios, sužalojimas, panaudojant jėgą, turint tikslą ką nors fiziškai ar psichologiškai paveikti. Smurtas – tai prievartinis asmens laisvės suvaržymas, stipriai įtakojantis normalią egzistenciją. Smurtas pasižymi tuo, jog jo metu asmuo yra paverčiamas negyvu objektu ir smurto atveju yra tam tikras pavojus gyvybei – nuo nežymaus iki labai akivaizdaus.

„Jeigu žmogaus balso tonas pakeltas, nevyksta normalus bendravimas – tai jau yra smurtas“, – akcentavo V. Anžolauskė. Jos teigimu, Šiauliuose už smurtą artimoje aplinkoje dažniausiai nuteisiami vyrai. Tačiau kartais, pavyzdžiui, už smurtą prieš vaikus yra nuteisiamos ir mamos. Tuo tarpu asmenis, kurie panaudojo psichologinį smurtą, nuteisti ne taip jau paprasta, nes tokius atvejus įrodyti sunku.

Tad nuo ko viskas prasideda? Kodėl vyras ar moteris nusprendžia pažeminti savo partnerį? Darbo su asmenimis iš rizikos grupių specialistė pasakojo, kad viskas prasideda nuo žodžių, įžeidimo, žeminimo ar neverbalinių gestų.

Antrajame etape kaupiasi pyktis, įtampa didėja, žmogus staiga nebesugeba suvaldyti savo emocijų ir imasi netinkamų veiksmų. Trečiajame etape partneriai tarsi pasijaučia kalti vieni prieš kitus. Auka pradeda galvoti, kad pati viską išprovokavo, nes kažką padarė ne taip. Smurtautojas taip pat pradeda galvoti, jog galbūt reikėjo elgtis kitaip.
Pasitaiko ir tokių situacijų, kai smurtautojas savo elgesio nesigėdija: „Patempiau už kasos, spyriau į užpakalį, kas čia tokio?“ Štai tuomet, jeigu partneriai nenusprendžia paanalizuoti, kas čia nutiko, nesprendžia savo santykių, smurto apraiškų tik daugėja.

„Labai dažnai aukos tiki antrosios pusės pažadais, kad viskas pasikeis ir bus geriau. Jeigu partneriai nesprendžia savo problemų, etapai tarp psichologinio ir fizinio smurto trumpėja. Jeigu anksčiau smurto atvejų pasitaikydavo kartą per metus, tai vėliau jie pradeda dažnėti ir smurtas tampa norma“, – pabrėžė specialistė.

Santykius sprendžia vaikų sąskaita
Išskiriamos keturios ryškiausios smurto formos. Psichologinis – kai žmogus įžeidinėjimas, bauginamas. Fizinis – kai jau yra panaudojama jėga. Seksualinis – kai auka įsivaizduoja, jog privalo tenkinti savo partnerį jam užsigeidus. Ekonominis – manipuliuojama pinigais, prašoma parodyti pirkimo kvitus ir t. t.

Įsivaizduokite situaciją: vyras girtas grįžta namo ir kelia triukšmą. Ar tai reiškia fizinį smurtą? Ne visada. Jeigu vyras trenkia kumščiu į stalą ir sako: „Niekur neisi“, – tai jau psichologinis smurtas. Jeigu atsiranda kažkoks fizinis prisilietimas – tai fizinis smurtas.

Apie seksualinę prievartą partneriai dažniausiai nekalba. V. Anžolauskė kėlė prielaidą, kad viskas dėl sovietmečio palikimo. Štai anksčiau buvo galima išgirsti, esą vaikai atsiranda iš kopūstų arba juos atneša gandrai. Jau nuo pat pradžių viskas buvo slepiama, užmaskuojama, tarsi seksas neegzistuoja, o santykiai šeimoje visada yra labai gražūs.
Iš tiesų 90 proc. smurtinių atvejų yra neatsiejami nuo seksualinės prievartos. Vyrai dažnai pasijaučia visagaliai, nori kontroliuoti ir rodyti savo valdžią. Kai rodoma valdžia, tai jau nebėra tinkami santykiai. Kaip bebūtų, viskas turėtų vykti abiejų partneriu sutikimu.

Darnūs santykiai sunkiai įsivaizduojama, jeigu šeimoje bent vienas iš partnerių rodo savo valdžią: kontroliuoja, vertina, grasina, gąsdina. Pavyzdžiui, šeimai apsilankius prekybos centre ir moteriai nuėjus prie kitos kasos nei vyras, neretai pasigirsta įvairių įžeidinėjimų: „Kur eini, kvaiša tu?“ Toks elgesys aukai ir ją supančiai aplinkai yra signalas, kad iš žmogaus nežinia ko galima tikėtis ir jis linkęs naudoti smurtą.

Specialistė paaiškino, kad jeigu vienas iš partnerių nuolat kontroliuoja, rodo valdžią, tai gali reikšti, jog žmogus jaučiasi nevisavertis. Jeigu, pavyzdžiui, vyras nesugeba gerai jaustis bendraudamas su kolektyvu, draugais, o darbe yra nuolat užgauliojamas – savo „vyriškumą“ turi kur nors išlieti. Dažniausiai taip nutinka jam pasirinkus silpnesnį asmenį. Specialistės teigimu, žmonės nesmurtauja prieš tuos, kurie yra stipresni ar pranašesni už juos. Aukomis smurtautojai pasirenka silpnesnius ir labiau pažeidžiamus.

Skaudžiausia, kai yra išnaudojami vaikai. Kartais, kai tėvai susipyksta, vaikai tampa tarsi trečiaisiais asmenimis. „Nueik pasakyk tėčiui, kad eitų valgyti vakarienės“; „Pasakyk mamai, jog ji šiandien niekur iš namų neitų“... Visa tai tenka išgyventi vaikams.

„Didelis siaubas, kai tėvai savo tarpusavio santykius bando išspręsti vaikų sąskaita. Jeigu suaugusieji sugeba savo emocijas valdyti ir analizuoti, tai vaikai kaltę dėl tėvų nesutarimų linkę prisiimti sau. Vaikystės patirtis atsiliepia ir suaugus. Žmogus gali taip ir neišmokti savo emocijų reikšti tinkamu būdu ir nesuprasti kodėl“, – niūrią tiesą atskleidė V. Anžolauskė.

Specialistė kalbėjo, kad siekiant darnių santykių šeimoje gąsdinimą, bauginimą, reikėtų keisti derybomis ir teisingumu. Vietoj bauginimo elgtis pagarbiai, kad žmogus bendraudamas su kitu partneriu jaustųsi saugiai. Siekiant išvengti psichologinio smurto, partneriai turėtų jausti abipusę meilę, empatiją. Turėtų suprasti, gerbti vienam kitą, atsakingai pasidalyti pareigas ir prisiimti atsakomybę. Bendrauti atvirai, nuoširdžiai, atrasti ekonominę partnerystę, tapti sąmoningais tėvais.

Smurto įstatymas veikia silpnai
Specialistės aiškinimu, norint atpažinti, ar smurtaujama artimoje aplinkoje, reikia stebėti žmogų, kaip jis elgiasi darbovietėje, namuose. Jeigu darbe žmogus sugeba save išreikšti: yra draugiškas ir linksmas, o kartu su partneriu elgiasi keistai – yra tildomas ir panašiai, galima įtarti, kad šeimoje nėra darnių santykių. Kartais užtenka tik įdėmiau pažvelgti į partnerių žvilgsnius, kūno kalbą, nes tai labai daug ką išduoda.

V. Anžolauskė teigė, kad žmonės nekalba apie smurtą, nes pirmiausia bijo, ką apie juos pasakys visuomenė. Jaučia gėdą prieš artimuosius, gimines, kolegas. Nepasitiki savo jėgomis, nežino kur eiti, ką daryti ir kas gali nutikti ateityje. Negana to, dėl informacijos stygiaus ne visi žino, kur kreiptis patyrus smurtą.

Dažniausiai išsikviečiama policija, bet tai ne visada gelbėja. Po dviejų dienų įsiutęs šeimos narys grįžta namo ir viskas tampa tik dar blogiau. Iškvietus policiją dar kartą – taikomos griežtesnės sankcijos. Taip ratas sukasi iki tol, kol smurtautojas neatsiduria įkalinimo įstaigoje.

„Turime Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą. Atrodo, jis turėtų veikti, bet iš tiesų veikia silpnai. Trūksta žmogiškųjų išteklių, žmonių, kurie dirbtų su aukomis, smurtautojais, nes tai yra sunkus darbas. Tikimasi, kad nuteisus žmogų įvyks stebuklas, jis taps pūkuotas ir geras. Tačiau tokių galių niekas neturi. Visi pokyčiai įmanomi tik tuo atveju, jeigu pats žmogus nori kažką keisti“, – kalbėjo specialistė.

Kita vertus, smurto galima išvengti. Jeigu žmogus nori išmokti kontroliuoti save ir nusiraminti, pirmiausia turi atpažinti smurtą. Jeigu jau atsitiko taip, kad pirmą kartą smurto nepavyko išvengti, atsidūrus trečiajame etape, kai abu partneriai jaučia kaltę, reikėtų susitarti dėl tam tikrų taisyklių. Pavyzdžiui, susitarti, kad pajutus emocijų audrą bus nutraukiamas pokalbis ir padaroma pertrauka. Pertraukos metu patartina bent pusvalandį pasivaikščioti gryname ore arba užsiimti kūrybine veikla. Jeigu atsipalaiduoti nepavyksta, nemalonų pokalbį reikėtų atidėti kitai dienai.

Svarbiausia yra išmokti bendrauti kitaip ir sau atsakyti į klausimą, ar verta taip stengtis dėl partnerio. Galbūt būtų teisingiau su juo išsiskirti ir pan. Tuo tarpu aplinkiniai žmonės negali primesti savo nuomonės. Kiekvienas pats turi suvokti, kaip jam gyventi, kad galėtų pasijausti laimingu.

Primename, kad Šiaulių miesto gyventojams, patyrusiems smurtą artimoje aplinkoje, pagalbą teikia Moterų veiklos inovacijų centras, tel. 8 652 24 232. Dėl nemokamos emocinės pagalbos galima kreiptis šiais kontaktais: Pagalbos moterims linija, tel. 8 800 663 66. Vilties linija, tel. 11 61 23.