facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Šiauliuose toliau diskutuojama apie miesto urbanistinės erdvės identitetą. Šį kartą svarstoma, ar Šiauliai galėtų turėti senamiestį. Pasirodo, tokia galimybė yra, tačiau egzistuoja ir visai kitoks scenarijus.

Prikibo ne viena etiketė
Fotografijos muziejuje vykusioje diskusijoje „Šiaulių miesto identiteto beieškant urbanistinėje miesto erdvėje” architektas VDA profesorius Algis Vyšniūnas šiuo klausimu šiauliečiams išsakė savo požiūrį. Jis prisiminė dar tuos laikus, kai kažkada pats gyveno ir dirbo Šiauliuose.

Anot jo, istorinio miesto plėtros ir apsaugos problematika buvo aktuali dar prieš trisdešimt metų. Tas pats problemų ratas išlieka aktualus ir šiandien. Kodėl taip yra, nesunku atsakyti, juk per tą laiką politinė ir ekonominė santvarka pasikeitė ne kartą.

Štai sovietmečiu valstybinė žemė buvo laikoma visų, bet tuo pačiu ji nepriklausė niekam. Nepriklausomybės laikais prasidėjo kitokio pobūdžio problemos. Pradėta absoliutinti privačią nuosavybę ir nepaisyti miesto interesų. Todėl šiandien turime tai, ką turime. Ar galėjo būti geriau? A. Vyšniūnas atsakė, kad taip, bet galėjo būti ir dar blogiau.

Susitikimo metu jis apgailestavo, kad tam tikru laiku architektai iš kolegų virto konkurentais, o architektūra iš meno tapo verslu.  Todėl, jo nuomone, miesto identiteto būtų teisingiausia ieškoti mažiausiai keliose plotmėse, svarstyti urbanistinės erdvės ir vizualinį identitetą.

Architektas prisiminė, kad Šiauliai turėjo ne vieną „etiketę“, buvo vadinamas saulės, dviračių, darbininkų, „princų“ miestu. Vis dėlto, anot jo, miestui nuolat trūko kryptingo urbanistinio vystymosi.

Trūksta sisteminio požiūrio
„Tada, kai Klaipėda tvarkė senamiestį, Šiauliai ėjo fasadų dažymų keliu. Reikia pripažinti, kad tai suveikė ir buvo efektinga priemonė, bet ji netapo reiškiniu, liko luitas“, – kalbėjo A. Vyšniūnas.

Jam pasirodė keista, kad beveik aštuonis šimtus metų skaičiuojantis miestas iki šiol svarsto, ar jam reikia senamiesčio. Tai rodo, kad kažkas nėra tvarkoje, jog žmonės nebesupranta fundamentalių dalykų.

Architekto nuomone, Šiauliai iš tiesų galėtų turėti senamiestį, tačiau tik tuo atveju, jeigu jo dirbtinai nekurtų ir įsisąmonintų tą vidinį poreikį. Anot jo, tuomet pirmiausia reikėtų nebeformuoti didelių sklypų, kurie nebūdingi senamiesčiams. Apgalvotai galima būtų statyti ir senamiesčiui nebūdingus objektus, t. y. daugiaaukščius garažus, biurus, prekybos centrus. Vis dėlto senamiestyje neturėtų būti pigių skardinių ar stiklinių fasadų „dėžių“.

A. Vyšniūnas kalbėjo, kad pagrindinė problema yra ta, jog Šiauliai neturi sisteminio požiūrio. Statomi atskiri, padriki pastatai, bet nesvarstomi ilgalaikiai planai, kaip sukomponuoti darnią visumą.

Apskritai, anot architekto, Šiauliuose iš sovietmečio yra likęs tik vienas dėmesio vertas objektas – Saulės laikrodis. „Šiaulių vizitinė kortelė – Saulės laikrodis ir Puronas kaip reiškinys. Tik klausimas – kodėl Orakausko skulptūrų neturite. Aukšto lygio daiktai galėjo stovėti miesto erdvėse. Praradote tokį žmogų ir turite tas skardas“, – akcentavo architektas.

Pataria išsigryninti sąvokas
Kita vertus, susitikime kalbėta, kad Šiauliuose nėra viskas taip blogai. Architektas teigiamai įvertino kai kurias iniciatyvas, pavyzdžiui, gatvės meno. Jis sakė, kad profesionalių menininkų darbai ant sienų iš tiesų džiugina akį: „Galima manyti, kad tai puikus sienų dažymo tęsinys. Čia matosi ne kiek menininko saviraiška, bet istorinio sluoksnio užkabinimas. Tai graži, puiki idėja ir kaip metodas, komunikacija kažką pasako.“

Anot jo, Šiauliai galėtų atrodyti dar geriau, jeigu būtų pradėta mąstyti, kaip įamžinti žymių, dėl miesto gerovės nemažai nuveikusių šiauliečių atminimą. A. Vyšniūno nuomone, puikus pavyzdys yra tai, kad Šiaulių universitete atidaryta vardinė žymiausio pasaulio semiotikos pradininko Algirdo Juliaus Greimo auditorija. Tik domėjosi, kodėl apsiribota  kambariu, o nepagalvota apie pasaulinio semiotikos centro įkūrimą Šiauliuose. Pastarasis atvejis iš tiesų puikiai atspindėtų kultūrinį miesto identitetą.

„Galima kultūrinti tokius dalykus. Įkurti kultūros, muzikos centrą. Tačiau vietoje to jūs kažką pradedate, krepštelite ir galiausiai nieko neišeina. Turite tiek daug kultūrinių klodų, išnaudokite juos, nes tik lentelės ar atviruko jau nebepakanka“, – patarė architektas.

Kitaip tariant, jeigu Šiauliai pastatytų paminklą ne žmogui, bet reiškiniui, tuomet miestas pasaulyje iš tiesų plačiai nuskambėtų. Bet kol kas, anot architekto, tie kultūriniai klodai yra pamiršti ir į juos niekas nežiūri.

Baigdamas diskusiją A. Vyšniūnas pabrėžė, kad Šiaulių miesto identiteto beieškant urbanistinėje miesto erdvėje, labai svarbu aiškiai apsibrėžti sąvokas, terminus, nusistatyti tam tikras ribas.
„Jeigu turime istorinę aplinką, galima kalbėti apie naują architektūrą joje. Jeigu turime senamiestį, galime kalbėti apie autentiškumo atstatymą. Kol neaišku, kas yra kas, prasideda chaosas. Vieni pradeda kalbėti apie modernią architektūrą, kiti mato tik istoriją ir sako, kad nieko negalima judinti ir daryti. Todėl pirmiausia reikia susitarti, ką jūs vadinate verte“, – reziumavo architektas.

2017 03 20 11

Šiauliečiai domisi Šiaulių identiteto paieškos tema.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

2017 03 20 10

Profesorius A. Vyšniūnas: „Šiaulių vizitinė kortelė – Saulės laikrodis.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į viršų