Kovo 11-osios išvakarėse Šiaulių profesinio rengimo centro Prekybos ir verslo skyriuje kalbėta apie Lietuvą ir laisvę. Renginyje dalyvavę įvairių sričių atstovai dalijosi mintimis apie laisvės sampratą. Diskutavo apie meilę Lietuvai, jaunimo emigraciją ir aptarė kitus aktualius klausimus. Visi renginio dalyviai vieningai sutarė, kad laisvė – tai didelė dovana.

Laisvę sieja su meile  
Buvusi Prekybos ir verslo skyriaus mokytoja Virginija Žakevičienė atviravo, kad jai laisvė siejasi su galimybe būti savimi. Anot jos, žmogus nugyvens visavertį gyvenimą tik tada, kai išmoks įžvelgti ne trūkumus, bet privalumus.

„Man norisi visada puikiai jaustis, matyti, kas gražu, būti ten, kur gera. Noriu visada būti geros nuotaikos ir kasdien atrasti vis ką nors nauja. Aplink yra tiek daug grožio – tereikia atidžiau jo paieškoti. Manau, laisvė ir yra tas suvokimas, kad Lietuvoje taip gražu ir gera“, – svarstė V. Žakevičienė.

Profesijos mokytojas Mindaugas Bartkus laisvę siejo su meile sau. Mokytojo nuomone, pirmiausia reikia mylėti save, vėliau – kažko siekti, o ištikus nesėkmei – nenustoti eiti į priekį. Taip pat laisvė jam reiškia galimybę perteikti savo kūrybines idėjas, reikštis įvairiose srityse.

Buvęs Seimo narys Edvardas Žakaris sakė, kad laisvė – tai galimybė sau pačiam susikurti gyvenimo taisykles. Jis prisiminė tuos laikus, kai žmonės tokios prabangos neturėjo, kai tekdavo vadovautis jau kažkieno sukurtomis taisyklėmis. Jo nuomone, tai ir yra pagrindinis kartų skirtumas. Mūsų tėvai tokios laisvės, kokią turi šiuolaikinis jaunimas, neturėjo. Todėl ypač jauniems žmonėms reikėtų nustoti skųstis, bet kryptingai veikti ir mylėti savo šalį.

Renginio dalyvių nuomone, laisvė – tai galimybė rinktis. Svarbiausia, tuo nepiktnaudžiauti, veikti kryptingai ir laisvės neišbarstyti nereikalingiems, jokios pridėtinės vertės nesukuriantiems dalykams.

Vieša paslaptis, kad didžiausia grėsmė šalies saugumui ir socialinei-ekonominei plėtrai yra intensyvi emigracija. Valstybei derėtų pasirūpinti ir iš emigracijos sugrįžtančiais, bet galiausiai ir vėl emigruojančiais lietuviais, nes  dauguma grįžusiųjų vėl palieka Tėvynę.

Rūpinasi šalies ateitimi
Renginio dalyvių nuomone, šiuo metu itin svarbi yra 20–29 metų amžiaus gyventojų migracija, kadangi ši visuomenės dalis netrukus taps produktyviausia ir neš didžiausią naudą valstybei. Anot jų, svarbiausi veiksniai, kuriuos reikia taisyti, yra ekonominiai – gerovės, galimybės užsidirbti ir išlaikyti šeimą užtikrinimas.

Sausio 13-osios įvykių dalyvis Gedeminas Vyšniauskas kalbėjo, kad pati jaunimo emigracija savaime nėra blogas dalykas. Jo nuomone, iš užsienio galima parsivežti daug geros patirties ir ją pritaikyti savo valstybėje.

„Jauni žmonės klaidingai mano, esą užsienyje gyvenimas rožėmis klotas. Iš tiesų taip nėra, emigrantai dirba nuo ryto iki sutemų. Jiems pinigai iš dangaus tikrai nekrenta. Aišku, kitų šalių ekonomika stipresnė, atlyginimai didesni. Vadinasi, reikia daryti viską, kad ir pas mus viskas būtų taip pat“, – siūlė G. Vyšniauskas.

Pastaruoju metu vis dažniau reiškiamas susirūpinimas šiandienine padėtimi Lietuvos mokyklose ir šalies pedagogų rengimu. Viena didesnių problemų yra ta, kad visuomenėje paplito prastas mokytojo profesijos įvaizdis, smuko jos prestižas, o dabarties mokykloje dirbantys pedagogai yra nepakankamai motyvuoti: atlyginimai maži, darbo sąlygos toli gražu ne visuomet patrauklios ir motyvuojančios. Tad, kodėl ne visi mokytojai ryžtasi emigruoti ir vis dar dirba šalies mokyklose?

M. Bartkaus nuomone, daug kas priklauso nuo paties žmogaus nusiteikimo, požiūrio į gyvenimą.

„Matyt, aš vis dar čia dėl savo paties nusistatymo, nes noriu kažką kurti Lietuvoje. Aišku, žmonės kaip važiavo į užsienį, taip ir toliau važiuos. Tačiau kažkam juk reikia pagalvoti apie Lietuvą. Kas bus, jeigu mes visi išvažiuosime, mūsų šalies turbūt nebeliks“, – svarstė mokytojas.

Svarbi ne tik ekonominė gerovė
E. Žakaris didelius emigracijos srautus siejo su netinkamai vykdoma šalies politika. Anot jo, galbūt žmonės masiškai palieka šalį, nes jauna demokratinė valstybė savo piliečiams nesugeba užtikrinti ekonominės gerovės.

„Apklausos duomenys patvirtina, kad lietuviams ekonominė gerovė svarbiau už laisvę. Būtent dėl to žmonės ir išvažiuoja. Taip pat jie išvažiuoja, nes Lietuvoje sunku rasti teisybę. Negana to, kartais žmonės gimtinę palieka ne savo noru, nes būna išprašomi, išvejami“, – kalbėjo politikas.

Kita vertus, jis paragino susimąstyti: kas būtų, jeigu visi žmonės staiga grįžtų į Lietuvą. Anot jo, tai reikštų didelę tragediją, nes žmonės nerastų darbo ir pragyvenimo šaltinio.

Aktorė Nijolė Mirončikaitė pritardama kalbėjo, kad šiandien nemokame atskirti, kas iš tiesų yra svarbu.

„Kai tada stovėjome susikabinę už rankų, laisvę suvokėme kitaip. Tuomet nežiūrėjome, ar žmogus  yra rašytojas, ar vairuotojas, ar aktorius – visi kovojome už laisvę. Po to, visi susvetimėjome, sumaterialėjome. Dabar viską valdo tik pinigas“, – akcentavo N. Mirončikaitė.

Tuo tarpu kunigas Saulius Paliūnas, atsakydamas į anksčiau išsakytas mintis, išsakė savo požiūrį. Anot jo, tie žmonės, kurie išvažiuoja iš Lietuvos – atsisako laisvės, nes išvažiuoja į vergiją juodai dirbti.

„Galbūt Lietuvoje yra blogai, bet tik čia galite būti iš tiesų laisvi. Todėl reikia ugdyti valią, mylėti savo tėvynę ir čia kurti. Taip pat svarbu priimti bažnyčios mokslą, nes tuomet būsite teisingi žmonės. Turėdami savo įmones, neskriausite savo darbuotojų, jiems mokėsite gerus atlyginimus“, – akcentavo S. Paliūnas.

Įdomu, ar šiandien labai sunku išauginti vaiką, kuris jaustųsi laisvu? Prekybos ir verslo skyriaus mokinio mama Birutė atsakė, kad sunku, bet įmanoma.

„Kartais trukdo įstatymai, materialinės galimybės, bet užauginti laisvą vaiką yra įmanoma. Žinoma, tai nėra labai paprasta. Reikia mokėti laviruoti, kaip ir visose kitose gyvenimo situacijose. Taip pat reikia nenustoti mokytis kartu su vaiku“, – patirtimi pasidalijo Birutė.

Laisvė tapati atsakomybei
O kaip išauginti vaiką, kuris norėtų tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Ir apkritai, ar tokių žmonių yra daug? Prekybos ir verslo skyriaus absolventė Jolita Vitkauskaitė susirinkusiems pasakojo, kad visada žinojo, jog taps savanore.

„Augau nepavydėtinoje aplinkoje, bet suradau žmonių, kurie mane atvedė į Šaulių sąjungą. Ši organizacija įskiepijo patriotiškumo jausmą, supažindino su praeities įvykiais. Todėl vienareikšmiškai galių pasakyti: jeigu kas nors nutiktų Lietuvai, aš atsistočiau ir eičiau ginti šalies. Man Lietuva reiškia viską. Net jeigu bus labai blogai, aš įkursiu verslą ir vis tiek padėsiu kitiems žmonėms“, – žadėjo J. Vitkauskaitė.

Kiek laisvai savo srityse gali veikti įvairių profesijų atstovai? Štai VSAT prie LR VRM Pakrančių apsaugos rinktinės Šiaulių užkardos pareigūnė Aidutė Jarmolavičienė atsakė, kad pasieniečiai laisvės turi pakankamai.

„Laisvės turime daug. Iš kitos pusės, aišku, egzistuoja tam tikrų apribojimų, yra dalykų, kurių negalima daryti. Tačiau apie tai žinojau dar prieš pasirengimą tarnybai, duodama priesaiką. Matyt, tada, kai tikrai esi nusprendęs ką nors daryti, tie apribojimai, nustatyti įstatymuose, visiškai nustoja varžyti“, – kalbėjo A. Jarmolavičienė.

Smalsu, o kiek laisvių turi mokytojas? M. Bartkaus teigimu – viskas priklauso nuo institucijos, kur žmogus dirba.

„Kiekviena institucija turi savo vadovus, taisykles, reikalavimus. Tačiau kažkodėl drįstu teigti, kad turint gerą vadovą, atsiranda daugiau laisvių. Tuomet gali kitaip vesti pamoką, taikyti kitokius mokymo metodus. Aš stengiuosi laikytis reikalavimų, tačiau kartais nukrypstu nuo tam tikrų tvarkų. Viskas dėl to, kad susitapatinčiau su šiuolaikiniu jaunimu, nes jis sparčiai keičiasi“, – sakė M. Bartkus.

Kiti pasakojo, kad galimybė laisvai jaustis priklauso nuo to, ar žmogus dirba mėgstamą darbą, ar veikdamas vienoje srityje, negalvoja apie kitą veiklą. Anot jų, tik dirbdamas mėgstamą darbą gali jaustis iš tiesų laisvas.

Renginio pabaigoje visi dalyviai sutarė, kad reikia mylėti tėvynę, ją ginti ir stengtis iš jos ne tik imti, bet ir pačiam kažką duoti. Tik kažką duodant, galima tikėtis viską šimteriopai susigrąžinti atgal.

Renginio dalyviai kalbėjo apie laisvės svarbą.
Artūro STAPONKAUS nuotr.