Šiaulių miesto garbės pilietis, žymus lingvistas, Šiaulių universiteto profesorius emeritas Kazimieras Župerka pasitiko 80-metį. Bendraudama su profesoriumi ne kartą pamaniau, kaip gerai būtų, kad Kazimiero Župerkos Šiauliuose būtų kuo daugiau. Ar kaip nors galima padalyti profesorių į daugiau žmonių? Tiesa, kolegės sutinka – K. Župerka panašus į rašytoją V. Folknerį (arba rašytojas į profesorių). Betrūksta tik pypkės. Bet šias mintis pasilieku sau. Ir be pypkės protingas, sąmojingas, įdomus. Nediskutuosime apie tai, kokios pagrindinės kalbos klaidos gadina žurnalistų rašinius ir žmonių gyvenimus (iš karto pasakau, kad amžinasis skubėjimas viską ir gadina). Verčiau jau apie kitką.

– Būta statistikos, kad į lietuvių filologiją stoja 90 proc. poetų, 9 proc. prozininkų ir 1 proc. kritikų. O nutikdavo taip, jog mokslus baigia 1 prozininkas, 1 poetas ir 1 kritikas. Kažin ar taip iš tiesų buvo? Ir kuriai kategorijai priklausėte jūs?
– Mano kursas, kuris studijas anuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute pradėjo prieš gerus šešis dešimtmečius, Jūsų minimą statistiką paremtų: daugiausia jame buvo merginų ir vaikinų, pasinešusių į poeziją, tarp jų ir aš. Deja, bent kiek ryškesniu poetu netapome nė vienas. Užtat iš daugelio išėjo išsilavinę, kultūringi, savo darbui atsidavę, vaikų mylimi mokytojai.

Būdamas aukštesnių klasių mokinys eilėraščius nešdavau į tuometinio Dotnuvos rajono laikraščio „Kolektyvinis darbas“ redakciją. Spausdinti imdavo optimistinius, tarybinį gyvenimą šlovinančius „kūrinius“. Tos „kūrybos“ neišsaugojau, ne ką iš jos ir atsimenu, bet, kad susidarytų šioks toks vaizdas, vieną atminty išlikusį posmą pacituosiu: Į naują kolūkio svirną užėjau – / Kiek aruoduos grūdų geltonų! / Prie aruodo kviečių dūzgė trejeris, / Sparčiai sukamas rankų jaunų. Redaktorius, žinoma, ištaisė rašybos klaidą (trejerį į trijerį), tuo sugadindamas visai neprastą kryžminį rimą, bet liko kirčio klaida: ritmas reikalavo kirčiuoti pagal dotnuviškę tartį (užĖjau), pažeidžiant bendrinės kalbos normą (užėjaU).

– Ar visuomet buvote tikras tuo, ką darote, ko siekiate? Ties kuriais darbais varnelė (arba pliusiukas) neuždėta?
– Dėl pagrindinių gyvenimo siekinių abejonės negraužia. Dėl „visko įgyvendinimo“ tegaliu atsakyti apgailestavimo žodžiais: anaiptol, kur ten, toli gražu... Manau, kad daugeliui žmonių, kad atliktų norimus darbus (ypač gerus darbus), vieno gyvenimo mažai. Varnelių (pliusiukų) laukia gal dvi trys knygos ar knygelės, bet labiausiai norėčiau baigti lietuvių kalbos etnostilistiką, kurią kurpiu porą dešimtmečių.

– Apie dėstytojo darbą. Ar visus įmanoma išmokyti lietuvių kalbos? Bet taip, kad gerai mokėtų.
– Taip, visus. Visus, kurie nori išmokti ir mokosi, visus, kuriems gimtoji kalba yra ne tik bendravimo priemonė, bet ir dvasinė vertybė: motinos kalba, tėvų kalba, gimtinės kalba, didžioji žodinės kultūros sankaupa. Aišku, sąvoka „gerai“ nereiškia tobulai. Kuo daugiau mokaisi kalbos, tuo geriau suvoki, kiek dar lieka tavo neperimtų žodžių, gramatinių formų, sakinių tipų...

– Mokykloje lietuvių kalbos mokytoja pažymėdavo rašinyje „stiliaus klaida“. Aš ir taip, ir anaip sukdavau galvą – na, jeigu mano mintys dar tik mokosi gulti ant lapo, čia, žiūrėk, reikia bijoti savo stiliaus, raudonai pažymės. Kaip tas rašymo stilius formuojasi?
– Man rodos, kad stilius susideda iš dviejų dėmenų: vieną lemia to stiliaus savininko savybės (sangvinikas ar melancholikas, protas ar jausmas ima viršų ir kt.), kitą – kas išmokstama, išsiugdoma sąmoningomis pastangomis. Šiandienos meno žmonės sako, kad dabar stilius keičiamas kur kas dažniau nei seniau, be to, ir vieno kūrinio raiškoje apstu stilistinės įvairovės, maišaties. Toks laikas. O kai mokytoja pažymi st, tai jai tikriausiai kliūva ne individuali, savita mokinio raiška, o koks nors nusižengimas bendrajai, tarsi ir privalomajai stiliaus kultūrai: mintis neaiškiai, netiksliai, neglaustai, įmantriai pasakyta...

– Nemėgstate šiaulietiškos šnektos? R. Kmita parašė romaną „Pietinia kronikas“ ir visi jį dievina, ir žmonėms patinka ta romano kalba, ir patys prisiminę savo šaknis taip ima šnekėti.
– Aš suprantu jauną autorių, išsilavinusį lituanistą. Mokykliniai metai prabėgo Šiauliuose, po to studijos Klaipėdoje, moksliniai literato darbai Vilniuje. Įdomu pastilizuoti vaikystės kalbą. Kiti parašo ir prozos, ir poezijos gimtąja tarme, o ko neparašius kūrinio žargono pilna miesto puskalbe. Juo labiau kad postmodernizmas nepripažįsta kultūros hierarchijos: viskas yra vienodai vertinga. „Dievina“ tą romaną gal ne visi. Viso jo neskaičiau, gal ir neskaitysiu; skaičiau ištraukas iki pasirodant knygai.

– Pažįstamas zanavykas yra sakęs, kad šiauliečiai dėl savo kalbos atrodo šiltesni ir paprastesni žmonės. Sutiktumėte?
– Vadinamojoje šiaulietiškoje kalboje neįžiūriu daugiau šilumos negu tradicinėse mūsų tarmėse. Visose. Nors pats tarmės neturiu (augau gerokai aplenkėjusiame kaime), jos visos man labai patrauklios, įdomios, mielos. Nemanau, kad panašios kultūrinės vertės kalbiniai dariniai susidarys miestuose. Turiu atsiprašyti miestelėnų: esu kaimietis, per 60 metų gyvenantis mieste.

– Grįžtam į pedagogiką. Kada rašydavote prastus pažymius studentams?
– Kai jie tik tokių pažymių būdavo verti. Savo mielai pašnekovei, kiek atsimenu, prasto pažymio nesu parašęs. O apskritai – sunku, nemalonu prastą pažymį rašyti: jautiesi tarsi kokio blogo darbo bendrininkas.  

– Studentai ir tikriausiai kolegos jus atpažindavo pirmiausia dėl ūsų. Ar ūsai atsirado dėl to, kad norėjote atrodyti solidžiau?
– Anksti netekau tėvo, mažai ką apie jį atsimenu. Išlikusiose nuotraukose jis – ūsuotas. Tai bus buvęs pirmasis akstinas.

– Atrodote toks žmogus, kuris turi labai daug kantrybės, kurį labai sunku išmušti iš vėžių. Bet vis dėlto. Kas labiausiai jus erzina?
– Liūdina daug dalykų, bet juk nebūtina išbėgus į gatvę apie tai šaukti. Savo nuomonę galima sakyti atsisėdus priešais televizorių (kol žmona nuramina). Bene labiausiai žeidžia diletantiška, nemokšiška kai kurių intelektualų, žurnalistų ir kt. nuomonė apie lietuvių kalbos tvarkybos ir priežiūros reikalus. Prieš keletą metų rašytoja Giedra Radvilavičiūtė „Šiaurės Atėnuose“ ėmėsi diskutuoti su aistringais kalbininkų oponentais, parodė jų paviršutiniškumą, arogancijos ir agresijos viršenybę prieš argumentus, bet anie į diskusijas nesileido. Ir šiandien, kaip sako vienas mano kolega, – tankai eina.

– Mokslinio straipsnio negalite parašyti be... (išgertų trijų kavos puodelių, rūkstančios pypkės, J. S. Bacho muzikos fone, LRT radijo...)
– Manau, kad visokių papildų veikiau prireikia meno, ne mokslo žmonėms. Įkvėpimas ateina atsisėdus prie rašomojo stalo, o „genialios“ mintys – ir užmiegant, ir atsibundant, ir obuolius skinant...

– Romanas, prie kurio nuolat sugrįžtate.
– Tokio romano nėra. Greičiau pasiimu Strielkūną – mano kartos lyriką, aukštaitį. O su romanais tai būna taip: rašant straipsnį prireikia pasitikslinti kokį epizodą, frazę, paimi į rankas Juknaitę, Aputį, Granauską... – pagauna jų tekstas, ir mokslinis rašinys eina į šalį.

– Ką skaityti ir ko – vengti?
– Labiau prižiūrėti, orientuoti reikėtų vaikų, paauglių skaitymus, kad ugdytųsi knygos skonį ir kultūrą apskritai, kad nepasiduotų visokių „barbių“, „magijų“ žavesiams. Kam gaišti laiką prie tų niekaliukų, kai turime puikiausios ir savos, ir verstinės vaikų, paauglių lektūros. Knygų, ypač savosios literatūros, pasaulyje gali padėti gaudytis patikimų literatūros kritikų, literatūros tyrinėtojų recenzijos. Man pačiam tai yra pirmiausia Viktorija Daujotytė, Regimantas Tamošaitis, Marijus Šidlauskas... Vaikų literatūrą atsirenkant reikėtų kliautis Kęstučiu Urba, Gintare Adomaityte, Džiuljeta Maskuliūniene, mokykliniais skaitytinų knygų sąrašais.

– Ar filologas gali dirbti... vadybininku, imtis kitokių profesijų. Ar jo filologo diplomas šiandien vis dėlto riboja?
– Filologas negali darbuotis tik tuose baruose, kur reikia specialių, tolimų nuo filologijos žinių, įgūdžių. Šiuo atveju jo diplomas yra ribotas, kaip ir bet kurios kitos profesijos žmogaus. O vadyba – kas kita. Tikriausiai visi esame pastebėję, kad vadovo gerumą lemia ne tiek diplomas, kiek tam tikros įgimtos ar išsiugdytos savybės: gebėjimas bendrauti, įsiklausyti į kito žmogaus nuomonę, geranoriškumas, bendroji kultūra. Ne vienam atkurtos Lietuvos vadovui – nuo aukščiausių iki vietinių – kaip tik ir trūko (ir trūksta) ne kokių specialių žinių, o humanitarinio požiūrio į pasaulį, paprastai tariant – išsilavinimo. Netgi noro ir pastangų lavintis. Ne tik anglų kalbos mokytis (jos, žinoma, irgi reikia).

Į viršų