Svarbiausiame miesto bokštelyje nieko naujo. Kaip ir įprasta – vieni kitus mausto, perka, parduoda, suka intrigas...

Kaip geras tarpukario biznierius krautuvininkas miesto meras siūlė siūlė vicemero kėdę ir vis tiek rado kam iškišti. Kad ir nelabai pelningai, vos už du balsus, bet vis tiek ne į minusą, taip sakant.

Seimo nario bičiulių kompanija merui jau būtų leidusi kvėptelėti gaivaus oro, vis dėlto 4 balsai. Vienas iš jų jau būtų užgyvenęs patogų vicemero kabinetą su minkštais foteliukais, menininkų paveikslais ant sienų... Bet va, užsispyrė, nepabijokime to žodžio, lyg ožiai ant liepto, ne ir gana. Na, gal tikėjosi, kad miesto vadas visiems keturiems po vicemerą duos. Nepritaupė dar tiek tas meras.

Ką gi, patys kalti. Yra valdžios rūmuose ir mažiau išdidžių. Viską mes suprantame, reikia darbo moteriškėms dėmesio. Tik va meras žiūri susikvietęs alkanus žiniasklaidininkus, akutėmis klapsi ir „trina“: ne, ne, jis dar nesiūlė moteriškėms prizo už parašiukus po koalicijos sutartimi, nors tu ką. Ir ne vicemeras čia svarbiausias, tegu laukia savo eilės. Svarbesnes kėdutes reikia pirma užsodinti.

Žiniasklaidininkai tai ką – gali riesti jiems, kiek liežuvis neša. Tik va, už jų kuprų taigi tūkstančiai šiauliečių stovi. Tų pačių, kurie savo kryžiukais, sudėtais balsavimo kabinose, ir uždėjo merui karūną. Va jiems tai nereikėtų pasakų sekti. Nebe vaikai juk, pasakomis nebetiki.

Seniai gi visiems buvo aišku, kad meras su pačia pačiausia miestelio darbo ponia šurum burum suka. Pagalvojote apie Seimo virusą? Be reikalo, mes kalbame tik apie politinį tango, nors ir aistringą. O kadangi tango šokamas dviese, pirmiausia meras pasitvarkė, kad nesipainiotų po kojomis antrasis vice – tiesiog sunaikino tokias pareigas.

Nors dar visai neseniai miesto vadas, kaip čia mandagiai išsireiškus, kritiškai atsiliepė apie darbo žmonių organizaciją, jų narių intelektą, bet, matyt, nuomonę pakeitė. Tai juk politikoje iki skausmo įprasta. Bent ketveriems valdžios metams tvirtai užštampuota nuomonė labiau nustebintų.

O ir būsimoji mero dešinioji ranka ne itin draugiškai paplepėdavo apie miesto galvos egocentrišką būdą. Bet tai buvo labai labai seniai... Dar prieš tai, kai ponia ėmė dažnai lankytis mero kabinete. O tada jau žiniasklaidininkams pranešė, kad meras – baltas ir pūkuotas. Tiesa, prieš dvejus metus vicemero krėsliuko nedavė, bet tik per klaidą, nors draugauti ir kvietė. Bet va dabar tai jau praregėjo: įvertino pretendentės grožį ir gėrį ir pasitaisė. Paskutinę akimirką meras ras ir tėškė miesto politikams vicekortą. Šie net žagtelėjo iš netikėtumo. Ne, ne dėl pasirinkimo. Mero skonis jau senokai buvo aiškus. „Patikėkit, ji pati geriausia“, – dar kartą jau kurį laiką trunkančią ištikimybę viešai pademonstravo svarbiausias miesto žmogus.

O politikai aikčioja: meras ir vėl juos išdūrė. Suokė apie pragmatišką draugystę, sutelkęs visą gražbylystės meną, beveik įtikino už biudžeto skaičiukus mygtukus paspausti. O jau kitą dieną pasitarė su savimi ir pats vienas patyliukais nusprendė, su kuo dalysis savo sekretore (ji yra viena „ant dviejų“).

Toks jau tas meras. Ir, matyt, kitoks jau nebus.