Sausio 18 dieną buvo išspausdintas  Ramunės Dambrauskaitės straipsnis „Šiaulių universitetas remiamas tik priekaištais“.

Kalti prie kryžiaus ir priekaištauti – madinga šių dienų situacija. Ypač jei kalamasis nelabai įtakingas, nutolęs nuo centro. Patogu kelti tai, kas blogai, nutylint ir to blogumo priežastis, ir neužsimenant apie tai, kas yra gerai.

Kodėl prastoje padėtyje atsidūrė Šiaulių ir Klaipėdos universitetai? Jaunos regioninės institucijos. Joms dar reikia kurti tradicijas, mokslo ir studijų kryptis, tapti patrauklioms ir jaunimui, ir patiems regionams. Reikia kurti ir techninę bazę, ir augintis mokslo darbuotojus.

Ar į šitas veiklas kreipia dėmesį valstybė? Ar padeda? Ar senieji universitetai nusiteikę draugiškai ir prisideda kuriant bendras studijų programas, rengiant mokslo darbuotojus? Geras dešimtmetis, kai ir studijos, ir mokslas buvo sviesti į liberalios rinkos sąlygas: kapstykitės patys.

Galima pritarti Nerijui Brazauskui, rašiusiam: „Dėmesys buvo nukreiptas į rinkos ir vadybos principų perkėlimą į universitetą. Studijų turinys ir procesas, mokslinė ir pedagoginė dėstytojų veikla, intelektualinė aistra ir mokslinė abejonė tapo šalutiniu dalyku. Užmiršta, kad be stipraus mokslo universitete negali būti aukščiausio lygio studijų.“

Šiaulių universiteto padėtis nepavydėtina. Ir dėl mažėjančio studentų skaičiaus, ir dėl mokslo žmonių kaitos – ne vienas gabus perspektyvus mokslų daktaras išvyko į Kauną, Klaipėdą, nes būta nuostatos, kad nepakeičiamų žmonių nėra. Tarsi nesuvokiant, kad nei mokslo, nei meno be asmenybių nebūna.

Ar reikia Šiaulių regionui universiteto? O gal pakanka kolegijos ar kito universiteto padalinio?  

Jei galvojame apie Šiaulių krašto atsigavimą, proveržį, turime suvokti – universitetas būtinas. Ne tik todėl, kad išbarstę dar turimą kūrybinį potencialą Šiaulius paverstume nykiu miesteliu be gilesnių diskusijų ir svaresnių sprendimų paieškos.

Kalbėti apie krašto atsigavimą nerengiant iniciatyvių, gerą išsilavinimą įgijusių specialistų – naivu. Ar rūpės regiono bėdos kažkur didmiestyje esančio universiteto galvoms? Ar jos tikrai bus suinteresuotos stiprinti toli esančio padalinio techninę bazę, rūpinsis mokslinio potencialo augimu? Vargu.

O juk reikėtų, kad Lietuvoje būtų skatinamas toks tarpinstitutinis bendradarbiavimas, kai įvairių universitetų, mokslo institutų darbuotojai ne tik dalyvautų bendruose moksliniuose tyrimuose, bet ir įsitrauktų į studijų procesą, kai ir regioniniuose universitetuose bent vieną kitą kursą skaitytų iškiliausi savo srities specialistai. Dabar turime galimybių kviestis specialistų iš užsienio, tačiau Vilniaus ar Kauno žmonėms vykti į regioną tiesiog neapsimoka.

Į viršų