Sausio 13-osios įvykiai Lietuvai, jos žmonėms yra svarbūs ir reikšmingi. Vis tik atsiranda ir tokių, kuriems patriotiškumas, meilė tėvynei – nebeturi tikros prasmės. Uždegame žvakutes, pastovime kokiame renginyje ir jaučiamės lyg būtumėme atlikę pareigą. Galbūt mes tiesiog nebemokame vertinti laisvės, demokratijos ir to ką turime šiandien?

Požiūris ir mąstymas keičiasi
„Gyvename ne vien tik šia diena, bet ir esame įprasminti laike. Todėl žvelgdami į praeitį, patirdami iššūkius, turime pagalvoti kas esame šiandien. Sausio 13-osios įvykiai, kaip ir visas 1991-1992 m. laikotarpis negali būti nesvarbūs, nes primena apie aukas, kurių netekome, kad būtų atkurta Lietuvos valstybė“, – „Šiaulių naujienoms“ sako Lietuvos politologų asociacijos prezidentas Liutauras Gudžinskas.

Anot jo, šiandieninio iššūkio akivaizdoje, prisiminti šią auką, tragišką, bet kartu ir herojišką momentą, labai svarbu. Kai matome kas vyksta pasaulyje, didėjančias grėsmes Rytuose, turime galvoti, kaip visa tai įveikti. Reikia galvoti ar mes norime turėti stiprią valstybę, ar veikti pavieniui. Negana to, turime atlikti pareigą už tuos žmones, kurie paaukojo gyvybę už mūsų visų laisvę. Be to, atsigręždami į praeitį, galėsime lengviau atsakyti ir į šios dienos klausimus.

Žinoma, ne kiekvienas gali ar nori mąstyti apie valstybės praeities įvykius. Asociacijos prezidento nuomone, viskas priklauso nuo žmogaus brandos: „Žmogaus požiūris, supratimas vystosi savaime ir priklauso nuo daugybės veiksnių. Todėl kaltinti žmogų, kad jis kuo nors nesidomi, yra neprasminga. Tai lygiai tas pats, kas galvoti, jog toks mąstymas yra nekintantis. Galbūt jaunimas mąsto kitaip, nes nėra patyręs visų gyvenimo iššūkių.“

Pašnekovas pastebi, kad jauni žmonės apskritai mažiau galvoja apie šalies politiką. Tačiau daro prielaidą, kad galbūt, kai jie sulauks 30 ar 40 metų, patirs daugybę gyvenimo iššūkių, turės pagalvoti apie santykius ne vien tik su artimaisiais, bet ir santykius su bendruomene, nes tik taip galės išsiaiškinti, kokia yra jų tapatybė.

„Lietuvio, modernios valstybės piliečio tapatybė yra pagrįsta šitais dalykais. Kartais toks ritualas, kaip žvakutės uždegimas, gali pasirodyti mechaninis veiksmas, bet jis vis tiek prasmingas. Žinoma, vien tik to neužtenka. Reikalingas ir tam tikras mokyklos, žiniasklaidos vaidmuo“, – pabrėžia Liutauras Gudžinskas.

Laukia daug darbų
Kaip teisingai paminėti valstybines šventes ar istorinius praeities įvykius? Politologas atsako, kad minėjimo būdų yra įvairių. Todėl nereikia ieškoti to vienintelio ir teisingo. Tai gali būti tiesiog tam tikras šeimos susibūrimas.

Kitaip tariant, anot jo, bet kuri nauja iniciatyva kažkaip gražiau įprasminti šią dieną yra sveikintina.

„Man keistai atrodo, kai ginčijamasi dėl teisingo ir vienintelio minėjimo būdo. Nemanau, kad dėl to reikėtų ginčytis ar net susimušti. Gyvenant laisvoje visuomenėje, paminėti mums svarbius dalykus reikia taip, kaip norisi. Svarbiausia, kad tai būtų autentiška ir įgautų atgarsį mūsų sieloje“, – akcentuoja politologas.

Kitaip tariant, valstybę reikėtų suvokti kaip tam tikrą socialinį santykį. Draugystė, šeima, valstybė yra socialinis santykis, o bendraudami tarpusavyje šį santykį stipriname. Jeigu tai labiau įsisąmonintume, galbūt mažiau kiltų klausimų dėl pareigų valstybėje ar dėl pačios politikos.

Kol kas, anot pašnekovo, mes nesame tvirta valstybė. Užtenka tik pažiūrėti kiek pas mus yra dalyvaujančių rinkimuose. Dažniausiai nesurenkama daugiau nei 50 proc. rinkėjų balsų. Su tokia padėtimi jau faktiškai yra susitaikyta ir tai liūdina. Štai, pavyzdžiui, Vakaruose, jeigu surenkame mažiau nei 70 proc. rinkėjų balsų – tai jau yra laikoma didžiule problema, kurią būtina spręsti. Vadinasi, norint sustiprinti mūsų valstybę, dar reikia nemažai padirbėti.

Praeitis mus vienija
Politologas Justas Šireika taip pat neabejoja sausio 13-osios įvykių aktualumu: „Šie įvykiai mums primena, kad laisvė nėra kažkokia duotybė, numesta iš aukščiau. Laisvę mes turime išsikovoti patys. Minima data primena, kad tarpusavyje turime šį tą bendro, nepaisant to, iš kurio socialinio sluoksnio ar kartos esame. Manau, tai galima laikyti tam tikra laisvės, dėkingumo švente, kuri mus vienija.“

Politologo teigimu valstybinės šventės, kaip ir valstybiniai simboliai suteikia tam tikrą bendrumą. Mūsų tautos, valstybės identitetas būtent simboliais, įvairiais minėjimais ir yra formuojamas. Tos progos yra prasmingos, nes jos vienu ar kitu atveju kažką sako apie tai, kas mes esame ir kokiais norime būti. Galiausiai, juk laisvės niekas neatgavo kažkaip atsitiktinai. Mes turime būti dėkingi tiems žmonėms, kurie paaukoję savo gyvybę ir sveikatą mums tai iškovojo.

Pašnekovo nuomone, šiandien tautos praeitimi nebūtinai domisi tik vyresnio amžiaus žmonės. Priešingai, atsiranda ir tokių jaunuolių, kurie su dideliu entuziazmu atranda patriotizmą, valstybines šventes. Kai kurie galbūt net iš naujo ar pirmą kartą suvokia, kokia viso to prasmė.

„Sausio 13-osios minėjimas iš gedulingos, tam tikrą laidotuvių nuotaiką turinčios šventės, po truputį virsta dėkingumo ir gilesnio jausmo švente, nes simbolizuoja ne tik skaudžią auką, bet ir iškovotą laisvę. Būtent tas naujų tradicijų kūrimas ir rodo, kad ieškome ir randame būdų kaip aktualizuoti ketvirčio amžiaus senumo įvykius“, – pastebi J. Šireika.

Žinoma, jis net nebando paneigti, kad atsiranda ir tokių, kurie nebevertina laisvės, demokratijos. Ne tik lietuviai, bet ir kitų šalių atstovai po truputį pradeda pamiršti tai, ką gero turi. Visiškai natūralu, kad vėliau gimusios kartos, nepatyrusios karų baisumų, represijų, palaipsniui pamiršta, kiek daug reikėjo paaukoti ir sumokėti, jog visa tai būtų pasiekta.

Praeitis turi įtakos ateičiai
„Ši dilema kyla ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse. Vakarų valstybės taip pat sumokėjo nemažą kraujo auką pasauliniuose karuose, buvo alinamos totalitarizmo baisumų ir pan. Todėl valstybinės šventės ir suteikia progą kalbėti apie laisvės reikšmę ir jos kainą. Tai padeda kovoti su abejinga užmarštimi“, – sako politologas.

Anot jo, čia ypatingai svarbus ir mokyklos vaidmuo. Mokyklose pilietinio ugdymo programoms reikėtų skirti daugiau dėmesio ir padaryti įdomesnėmis. Jis pastebi, kad per pamokas per mažai akcentuojama patriotizmo nauda, beveik nekalbama apie tikrąsias žmogaus vertybes. Todėl daro prielaidą, kad būtent dėlto esame šiek tiek išsigandę ir ne visada drįstame kalbėti apie patriotizmą.

Politologo nuomone, apie patriotizmą reikėtų kalbėti dažniau, pirmiausia, akcentuojant šeimos, artimiausios aplinkos, gatvės, miesto, rajonų, apskrities ir galiausiai visos valstybės reikšmę, nes tik tuomet žmogus geriau pažins savo aplinką ir jaus už ją didesnę atsakomybę.

Ką būtų galima pasakyti apie tuos, kurie meilę tėvynei sieja su šalies ir vietinės valdžios darbais? Ar teisinga viską pamiršti ir išvažiuoti gyventi kitur, vien dėl netinkamos mokesčių sistemos ar kitų politikų krečiamų šunybių?

Pašnekovas tiki ir mano, kad lietuviai geba trumpalaikius įvykius ir reiškinius atskirti nuo didesnio paveikslo, nuo to, kas apskritai yra Lietuva.

„Ne tai, kas vyksta šiandien, bet kas ateina iš praeities (sausio 13 d., vasario 16 d., kovo 11 d. ir t. t.) – yra kur kas daugiau negu šiandien patiriame. Lietuva yra tam tikra idėja, kuria mes visi tikime. Ši idėja yra daug didesnė už mus pačius, už šiandieną ir ji tęsiasi tūkstantmetį. Manau, tai jaučia net tie žmonės, kurie giliai apie tai nemąsto. Jie jaučia valstybingumo skonį, kuris iš tiesų yra labai didelis, garbingas, suteikia pagrindo didžiuotis tuo kas esame patys ir kas yra Lietuva“, – reziumuoja J. Šireika.

2017 01 12 10

Mūsų tautos, valstybės identitetas formuojamas įvairiais simboliais ir minėjimais.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

 

Į viršų