Buvęs šiaulietis, o dabar vilnietis Rimantas Kmita ėmė ir parašė romaną apie Šiaulius šiaulietiška kalba. Pirmasis literatūros kritiko, poeto ir rašytojo romanas, regis, pavyko „su trenksmu“. „Pietinia kronikos“ sulaukė anšlago, peržengė bent penketą šiuo metu perkamiausių knygų. Nei treninguotas, nei keduotas dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute mokslo darbuotoju, LRT radijuje veda laidą apie literatūrą.

Kaip toks kultūringas ir išsilavinęs žmogus (Klaipėdoje baigęs lietuvių filologijos ir režisūros studijas), ragavęs dėstytojo duonos, ėmė ir prabilo šiaulietiškai keliuose šimtuose romano puslapių? R. Kmita iš Šiaulių išvyko 18-kos, 1996 metais, tad panašu, kad atkurti šiaulietiško „bazaro“ lobyną nebuvo taip paprasta. „Po abitūros išvažiavau iš Šiaulių. Kad nuo kalbos atitolau, pajutau tuomet, kai grįždamas namo autobusu ėmiau jausti specifinę šiaulietišką intonaciją, nors mokykloje mokantis ji buvo savaime suprantama“, – sako R. Kmita.

Dabar į Šiaulius R. Kmita sugrįžta aplankyti tėvų. Pastaruoju metu kryptis į gimtąjį miestą tapo dažnesnė – susitikimuose su miestiečiais jis pristato savo romaną, kurį knygynuose šluote šluoja.

– Kaip kilo idėja šiai knygai?
– Viskas brendo po truputį. Pirmiausia neturime iš laiko perspektyvos parašyto romano, pasakojančio apie tą metą, kai Lietuvoje praktiškai nebuvo jokių žaidimo taisyklių. Tuomet kas ką norėjo, tas tą ir darė, valstybė kūrėsi iš naujo ir vyko chaosas, kurį dabar vertiname kaip nuosmukį, dekadansą po Dainuojančios revoliucijos. Tas laikotarpis buvo labai egzotiškas. Ir man norėjosi jį prisiminti, nes visiškai kitaip gyvenome, kitaip bendravome. Jauniems žmonėms, kurie tada dar nebuvo gimę, norėjosi kažką papasakoti.

Kita romano parašymo aplinkybė – su vertėju Marku Roduneriu vertėme P. Lenzo knygą „Čia aš varatarius“ į šiauliečių šneką, tad reikėjo prisiminti, kaip tuomet kalbėdavome. Drauge su kalba ateina visokios istorijos ir detalės. Po vertimo pradėjau jas užsirašinėti, nes „pagavau“ šiaulietiškos kalbos ritmą ir tempą. Pabandžiau parašyti porą istorijų, visiems patiko ir darbą tęsiau. Knyga, galima sakyti, atsirado atsitiktinai.

– Apie ką knyga?
– Veiksmas vyksta 1993–1996 metų Šiauliuose. Paauglys pasakoja savo brendimo, meilės istoriją. Tuo metu, kai galvojau, apie ką gi aš rašau, man svarbiausias buvo tas laikas, to laiko detalės Šiauliuose. Kadangi esu ir mokslininkas, tai man norėjosi atkurti šio laiko žmonių mąstyseną, elgseną, kad būtų matyti skirtingi žmonių tipažai ir jų gyvenimo sąlygos.

Man svarbiausia buvo laikas ir kad būtų daug Šiaulių. Kas sudarė Šiaulių veidą? Regbis, roko muzika, įvairiausi turgų reikalai, megztinių mezgimas, džinsų siuvimas ir vežimas į Rusiją, jaunimo gyvenimas ir pan.

– Kiek esate tapatus pagrindiniam veikėjui, Šiaulių pietiniam rajonui?
– Sunku pasakyti. Toje knygoje panaudojau daug savo istorijų. Jeigu būčiau apie save pasakojęs tais metais, tikrai būčiau pasakojęs kitaip ir ką kita. O čia viskas turi būti paremta veiksmo logika, kiekviena situacija turi tarnauti kulminacijos augimui, įtampos kėlimui-kritimui ir panašiai. Tikrai taip tiksliai neatsimenu, ką tuo metu išgyvenau, jaučiau ir galvojau. Tas jaunuolis yra linkęs filosofuoti, skaito... Bet atmintis irgi dirba savo darbą: kai su klasiokais susitinkame ir prisimename tuos laikus, paaiškėja, kad kiekvienas tas pačias situacijas mato skirtingai. Ir tai neturi jokios reikšmės, kai tu rašai romaną.

Tu visa tai naudoji romano kūrimo logikai – personažo charakteriui, jo santykiams su kitais. Bet išoriškai labai daug dalykų sutampa – ir pats žaidžiau regbį, augau pietiniame, ir į Rygą keliavau. Aš pats, tiesą sakant, dabar sau atrodau kaip personažas, kai miglotai prisimenu save daugiau kaip prieš 20 metų.

– Kokia yra knygos kalba, žargonas?
– Pradėjau rašyti romaną ta kalba, kuria kalbėjome su draugais ir bičiuliais gatvėje, bandžiau prisiminti tuos išsireiškimus. Tuomet kalboje vartota daug slavizmų. Keletą elementų panaudojau iš savo tėvų kartos, vyresniųjų vartotas gramatines formas, kurių taip nuosekliai mes nenaudojome. Norėjosi, kad kalba būtų kiek įmanoma šiaulietiškesnė. Galbūt ją pasendinau. Po įvairių skaitymų dažniausiai dėl kalbos sulaukiu komplimentų iš vyresnių žmonių.

Vaikščiojau po Šiaulius tuo metu, kai dirbau prie romano, ir bandžiau įsiklausyti, kaip kalbama. Pastebėjau, kad jaunimo kalba yra labai bendrinė. Kaip „tada“ skambėdavo Šiauliai, galėjau prisiminti užėjęs į barą, už kurio stovi maždaug penkiasdešimties metų moteriškė barmenė, ir klausydamasis, kaip ji bendrauja su klientais.

Man jos šneka buvo ideali, tokia, kokią aš ir girdėjau augdamas Šiauliuose. Tad tikrai visko neprisimenu. Kalba labai greitai keičiasi. Man gaila, kad tai yra kalbininkų problema, nes niekas nerenka ir nefiksuoja šiuolaikinio žargono. Šiuolaikinio jaunimo žargonas irgi greitai pasikeis ir bus užmirštas. Jei norėsi rašyti apie šį laiką, nebus jokių žinynų ar žodynų. O juk per žargoną gali atskleisti ir mentalitetą, požiūrį į pasaulį.

– Ką VLKK pasakytų apie romano kalbą?
– Valstybinė lietuvių kalbos komisija dirba savo darbą, o romanas yra grožinis kūrinys, jame galima viskas. Žinoma, jeigu būčiau rašęs iš tiesų taip, kaip mes kalbėjome, po kas trečio žodžio lietųsi keiksmažodžiai.

Manau, kad grožiniame tekste galima viskas, jeigu tai yra motyvuota, ir norėčiau, kad daugiau autorių imtųsi rašyti savo tarmėmis, sava kalba. Anksčiau per daug akcentavome, kad reikia kalbėti taisyklingai visur ir visada. Tad kalbininkų požiūris šiandien yra gana liberalus ir taisyklingos kalbos reikalaujama ten, kur ji turi būti.

– Saulėnas, Pylipukas… Knyga miesto įvaizdžiui žalos nedaro?
– Ne, aš manau priešingai. Šiauliai romane iš gatvės vaikino augina kone filosofą, kultūrinė aplinka jį formuoja: regbis, muzika, menai, pažintys su tokiais žmonėmis, kuriems „stogas nučiuožęs“, neformalai, taip pat ir kaimas, kuriame atitolsti nuo miesto ir gali viską permąstyti. Manau, kad miestas turėjo potencialo išugdyti visai kitokius žmones.

Žinoma, skaitytojai gali perskaityti kitą liniją, kurioje tematomi treningai, turgūs ir panašiai, bet manau, kad atidesnis pamatys, ką pasakoju apie Šiaulius. Be abejo, personažas įsikarščiavęs gali ir keiktis, koneveikti miestą ir visą aplinką, bet taip yra, taip būna, negali būti vien pozityvus ir kartoti, koks nuostabus šitas miestas. Man atrodo, kad pasakojimas yra visai realistiškas ir įvaizdžiui žalos neturėtų daryti.

– Romane muštynių daug? Pietiniame banditizmo tai buvo.
– Taip, aš ir pats prisimenu, kai šokiuose netrūkdavo įtampos – „užsirausi-neužsirausi?“, čia tas ir anas atėjo. Žinome apie kaimo šokius, kai viena kaimo gauja į kitą kaimą atvažiuodavo ir tai dažnai baigdavosi muštynėmis. Tai Šiauliuose taip būdavo tarp mokyklų, tarp rajonų. Bet knygoje muštynių scenų yra dvi-trys, ir tai netiesioginės – jas personažas prisimena.

– O kaip merginos? Fyfos?
– Įvairios. Romane yra trys pagrindinės merginos. Vieną galėtumėme pavadinti ne fyfa, bet mergina be ambicijų, be idėjų, kuri niekuo neišsiskiria iš daugumos. Yra kita, kuri bando kažko siekti ir mokytis, išvažiuoti studijuoti. Ir yra menininkė – visiškai neracionali, besidominti keisčiausiais dalykais – menais. Personažas keliauja nuo vienos prie kitos, ir kiekviena pakeičia jo kryptį.

– Kuri scena, vieta labiausiai imponuotų?
– Viename romano pasaže jis grįžta po pirmo pasimatymo ir svarsto, kas yra tas pietinis rajonas. Vaikinas apibrėžia savo santykį su ta vieta, kuri yra jo erdvė, t. y. ta, kurioje jam pavyktų gana skubiai pabėgti, jeigu ištiktų bėda, kur jis jaustųsi saugus. Išvardijamos to pietinio rajono ribos. Įsimyli, susirandi merginą ir ta erdvė pasidaro tavo, ir visas pietinio niūrumas ir pilkumas pasidaro mielas ir savas.

– Pietinis: praeitis, dabartis ir perspektyvos.
– Kai mes su šeima įsikėlėme gyventi į pietinį rajoną, tai dar buvo visiškai neseniai pastatyti namai, viskas savotiškai blizgėjo, aplinkui vyko statybos. Nieko ypatingo tame pietiniame nebuvo, tik po truputį viskas ketėsi, antai užsidarė Dainų kino teatras… Atsiranda kažkokios komercinės parduotuvės, iškyla reklaminės iškabos. Dabar žiūrint į bendrą vaizdą ir matyti kontrastas: sovietinė architektūra, rajono išplanavimas ir vartotojiškos kultūros inkliuzai – parduotuvės, prekybos centrai. Jaučiasi gana keistas disonansas. Dabar ir tie, kurie čia gyvena, auga, bręsta ir prisimins šį laiką kaip priešybių metą. Sunku pasakyti apie perspektyvas – daugiabučių nenugriaus, tikriausiai renovuos, aplinka šiek tiek keisis.

– Kas kėlė tuo metu žmonėms nuostabą?
– Viskas, kas buvo iš Vakarų, buvo aukso vertės. Nesvarbu, kad ten buvo kičas, beskonybė, visokios banalybės, tai tiesiog buvo kažkas kitokio – atsidarius sienoms tu tai gavai. Lenkija – dar nieko, bet Vokietija buvo visiškai kitas pasaulis. Jau esi ne sovietinis žmogus, bet kaip tik ten nuvažiavus pasirodo visi tavo kompleksai, kai nežinai kaip elgtis, nei jokios užsienio kalbos nemoki. O kur dar prekybos centrai, kuriuose visko pilna, automatai gatvėse, kai įmetęs monetą gali nusipirkti cigarečių, gumos, ir dar mašinos, žurnalai – viskas. Bet nieko negali nusipirkti, nes viskas tais laikais kainavo nesuvokiamus pinigus. Pastebėjau, kad daugybė mano kartos ir vyresnių patyrė tokį susidūrimą su tuo vakarietišku pasauliu.

Tad pirmas nuvažiavimas į užsienį, kai esi užaugęs Sovietų Sąjungoje, būdavo šokas ir net automatiškai atsidarančios durys buvo tikras stebuklas, kėlęs baimę, kad įėjęs pro jas nebeišeisi.