„Trūksta pinigų, pinigų nėra“, – tokią frazę dažniausiai išgirsta kultūros darbuotojai, paprašę paramos. Todėl savo kūrybinių įsitikinimų nenorintys išduoti idealistai neretai priversti balansuoti ties bankroto riba. „Menas, virstantis verslu, smukdo žmonių dvasinį brandumą“, – sako jie. Taigi esą dėl visko kalti verslininkai ir valdžios atstovai, niekaip negalintys suvokti meno prasmės. Tačiau ar taip mąstyti tikrai teisinga? Galbūt pats laikas menininkams nusileisti ant žemės ir pažadinti verslininko gyslelę? Menas, kaip ir visi produktai, gali būti sėkmingai parduotas. Tereikia išlaisvinti savo sąmonę nuo sustabarėjusių stereotipų  apie pinigus, aukštąjį meną ir populiariąją kultūrą.

Išsamiau apie tai kalbėta konferencijoje „Ekonomika ir verslas: regiono problemos ir galimybės 2016“.

Norime būti Chaimais, bet esame Džonai
Režisierius Julius Dautartas savo pranešimą apie meno komercializaciją pradėjo anekdotu. „Tai nubrėš tam tikras gaires tarp meno ir verslo“, – sakė jis.

Prie Amerikos banko sėdi Chaimas ir pardavinėja saulėgrąžas. Prie jo prieina benamis Džonas ir sako: „Tu labai turtingas, pardavinėji saulėgrąžas, gal galėtum man duoti vieną kitą dolerį?“ Chaimas atsako: „Galėčiau, bet neduosiu, nes esu susaistytas su Amerikos banku. Aš įsipareigojau bankui, kad neišdavinėsiu kreditų, o jie įsipareigojo, kad nepardavinės saulėgrąžų.“

„Ekonomika – sudėtingas mokslas, kurį nevienodai suvokia tiek Šiaulių, tiek Harvardo universitetų studentai. Kiek lapų medyje, tiek yra skirtingų modelių ir santykių tarp verslo bei meno. Pavyzdžiui, Amerikoje nėra valstybinio teatro. Ten privatus kapitalas remia net simfoninį orkestrą. Skandinavijoje valstybės dotacija skiriama visiems teatrams. Tuo tarpu Lietuvoje viskas yra labai sudėtinga. Aš norėčiau būti Chaimu, bet esu Džonas, kuris visada prašo pinigų“, – kalbėjo J. Dautartas.

Režisierius priminė, kad šalyje veikia du labai svarbūs įstatymai: mecenavimo ir autorystės. Vienu iš jų retai naudojamės, o kitas autoriams padeda gauti pinigų. Tačiau užmirštama, kad Lietuvoje gyvena ne tik autoriai. Čia yra ir žmonių, kurie nori būti meno dalimi, vaikščioti į spektaklius, galbūt net juos paremti. Tik, deja, jie negali visko taip paprastai padaryti, nes Europoje egzistuoja net trys meno institucijų steigėjai.

Tolstame patys nuo savęs
Režisierius kalbėjo, kad miestas bus stiprus ne tada, kai per jį eis „Via Baltica“ vežė, bet tada, kai turėsime kiek įmanoma daugiau meno nacionaliniame kolektyve. Tačiau viską apsunkina biurokratiniai procesai. Kaip žinia, nacionaliniame lygmenyje institucijos sulaukia vienokio finansavimo, jeigu yra valstybė steigėja – kitokio. Trečiuoju atveju privatus kapitalas palaiko kultūros projektą ir tai yra laikoma kaip parama verslui, tačiau šis būdas Lietuvoje ne itin populiarus.

„Meno pasaulyje šie procesai labai sudėtingi. Upė (gyvenimo) turi du krantus. Vienas krantas – mecenavimo ir autorystės įstatymas, kitas – meno pasaulis. Aš manau, kad šie du krantai nėra vienas nuo kito labai atitolę, tačiau tikiu, kas esame nutolę patys nuo savęs“, – akcentavo J. Dautartas.

Kita vertus, komercijos pasaulyje viskas yra šiek tiek paprasčiau. Čia tereikia turėti savo ,,brendą“ ir dėl jo kovoti žiauriai bei visomis priemonėmis. Vadinasi, meno pasaulis yra konkurencingas, jis nė kiek nesiskiria nuo verslo ir „auksinių šakučių“ pasaulio, jis yra tolygus.

„Įsivaizduokite, kad atėję į turgų pamatėte prastą Dolce & Gabbana kopijos rankinę ir labai gražią liaudies menininkės rankinę. Žinote, kad antrasis variantas patiks net vyrui, bet vis tiek perkate kopiją už šimtą eurų arba dėl viso pikto nusiperkate dar ir meninę interpretaciją už penkis eurus. Šiuo pavyzdžiu aš neteigiu, kad mes visi esame dviveidžiai, tačiau sakau, kad meno pasaulis lygiai toks pat svarbus, kaip verslas ir politika“, – tvirtino pranešėjas.

Neužtenka meną remti tik žodžiais
Taigi komercija gali tapti tuo tiltu jungiančiu abu krantus. Štai „Domino“ teatras komercijos pagalba išsilaiko ir net labai. Klausimas tik – kokiais kriterijais ir kokia yra tokio meno kokybė? Režisierius kalbėjo, kad komercinis menas nėra blogas dalykas, tačiau jam jis atrodo nuobodus, nes ten nėra nieko gilaus. Jis kuriamas parduoti, o geri menininkai to nedaro.

Išties menininkas nėra žvaigždė, nes jis dirba už mados užuolaidų. Ten jis kuria kitokią kalbą, kuri yra prasmingesnė už mados tendencijas, bet tą kalbą supranta ne visi. Todėl menas ir nėra skirtas visiems.

Štai valstybiniam transliuotojui prireikė šimto milijonų, kad nereikėtų užsiimti tokiais dalykais, kokiais užsiima kitos komercinės televizijos. Taigi valstybė suprato, kad nepaisant to, jog kultūros kanalą visame pasaulyje žiūri tik 2 proc. žiūrovų, menas vis tiek yra ta sritis, kuri skelbia humanistines idėjas ir žmogų ugdo. Suomija, Švedija suprato, kad švietimo sistema, menas ugdo žiūrovą. Tuomet vaikas neatitolsta nuo savęs ir ta laimė kažkaip savaime kuriasi.

„Kad menininkams užtenka pinigų, išgirdau tik vienintelėje pasaulio vietoje – Švedijoje. Tuo tarpu lietuviams pinigų tikrai neužtenka, nes pas mus pinigus surenka nuobodus menas. Todėl manau, kad mūsų komercija turėtų būti dotacija. Taip pat aš pasisakau už meno klasterius, jog būtų kuo daugiau meno kolektyvų, jog veiktų mecenavimo įstatymas ir verslui apsimokėtų investuoti į meną. Priešingu atveju bus kaip su Džonu, verslas sakys, kad negali padėti“, – kalbėjo J. Dautartas.

Režisieriaus nuomone, reikia nustoti regionus remti tik žodžiais. Neužtenka tik padėti „brendams“, reikia palaikyti besikuriančias įmones. Kitaip tariant, būtina rasti specialią programą, kuri sukurtų alternatyvą dinamikoje, nes to kol kas, deja, dar nėra.

„Siekiant absoliučiai patenkinti kultūros darbuotojų poreikius (ne atlyginimams) užtektų šimto milijonų litų. Tuomet kultūros bendruomenė pradėtų kalbėti visai kitaip. Taip pat regionai turėtų nustoti tarpusavyje konkuruoti ir kartu kurti bendras programas, kurios skatintų vieni kitiems padėti“, – reziumavo J. Dautartas.

Menas ir verslas – tapatūs dalykai?
Artūro STAPONKAUS nuotr.