Artėja nauji mokslo metai, o su jais teks pakratyti piniginę ne tik mokyklinėms prekėms, bet ir aprangai. Dėl uniformos praktiškumo ir būtinybės moksleivių tėvai ginčijasi. Tuo metu pagrindinių uniformų privalumų jaunimas mato nemažai. Tai – tvarka, drausmė, lygybė. Be to, ir galvoti nereikia, ką reikės vilkėti. Internetinėje parduotuvėje formali apranga gali kainuoti nuo 80 eurų. Jei reikia daugiau įvairovės – peteliškių, kaklaskarių ar net diržų, tai akivaizdu, kad kaina kils. Be to, mažiausia aprangos kaina lemia ir prastą medžiagos kokybę. Tad jeigu norite vaiką aprengti tokia uniforma, kurios audinys suteikia tvarkingumo įspūdį, bet dar bus ir malonus dėvėti – tai irgi kainuos.

Šiuolaikinėms uniformoms senosios neprilygsta
„Mokyklą baigiau prieš keturiasdešimt metų ir nuo to laiko nemėgstu rudos spalvos – uniformos buvo anuomet rudos. Dažniausiai jos būdavo siuvamos iš pusvilnės ir plisuotos. Karštu oru su jomis buvo per karšta (mokykloje neleisdavo pasikeisti ir nešioti kitokių rūbų, kitokių variantų nebuvo). Tokių uniformų nebuvo galima skalbti. Tad kol viena uniforma valykloje, kita tuo metu dėvima. Drabužiai atrodydavo tvarkingai, visi daugmaž atrodėme vienodai. Bet blogiausia, kad nebuvo patogumo. Pavyzdžiui, po kūno kultūros pamokų nusiprausti neužtekdavo laiko, tai nereikia ir spėlioti, kaip mes „kvepėdavome“. Dabar uniformos yra patogesnės, vėsiu oru – su švarkeliu, kai karšta – gali būti be švarkelio, jos variantų yra daugiau“, – sako šiaulietė Rima.

Ji pasisako už uniformas, bet pirmiausia – už protingą jų kainą. „Šiais laikais geros kokybės kostiumas gimnazistei ar gimnazistui yra brangus. Prastos medžiagos drabužis ne visada atrodo tvarkingai ir švariai“, – mano šiaulietė.

O štai Artūras, baigęs mokyklą 1979 metais, prisimena, kad berniukų uniforma tais laikais buvo patogi. „Galbūt mergaitėms buvo sunkiau, kai karšta ar šalta. O mes per karščius galėjome dėvėti  marškinius ir kelnes, buvo galima būti be švarkelio. Marškinius galėdavai keisti dažniau. Uniformos medžiaga atlaikydavo metus, bet kasmet vis tiek paaugdavai“, – sako Artūras.

Jo teigimu, mokyklinės uniformos būdavo pakankamai nebrangios, galbūt dėl to, kad dotuojamos  valstybės. „Tikrai buvo nebrangios. Uniforma anuomet buvo, ko gero, pati pigiausia apranga, pigiau buvo, nei nešioti savo rūbus“, – teigia Artūras.

Jis pastebi, kad šiandien kiekviena mokykla turi savo uniformą. Jo manymu, tai yra praktiška, patogu ir reikalinga. „Tuo labiau kad dabar laikai pasikeitė. Klasėse ir mokyklose tėvai yra nevienodo turtinio pajėgumo, tad apranga lemia ir lygybę, ypač jeigu vienas gali pirkti vardinius rūbus, o kitas perka rūbus iš padėvėtų drabužių parduotuvės“, – sako vyriškis.

Dėvėtas uniformas galima perpirkti
Ir prieš dvidešimt metų mokyklą baigusi Vaida prisimena, jog dar mokykloje uniformos buvo panaikintos. „Kai panaikino uniformas – jų niekas neišmetė. Mes jomis puošdavomės per šventes – rugsėjo 1-ajai, Mokytojų dienai ir t. t. Mes jas laikėme puošniu rūbu. Kai baigiau 12 klasių ir vyko Paskutinio skambučio šventė, mes visi vilkėjome uniformas“, – sako šiaulietė.

Ji pripažįsta, kad anuomet merginos negalvojo, kaip šiuolaikinės – praktiška ar nepraktiška apranga  – nebuvo svarbu. Yra uniforma ir tiek, nešioji ir viskas.

„Tai nebuvo didelė tragedija. Man net patikdavo tos puošnios apykaklės, kurias pati nerdavau.

Tik plisuotą rūbą tekdavo valyti, o žiemą po uniforma net keli sluoksniai rūbų buvo. Atrodydavome juokingai, – sako ji. – Man uniforma patikdavo. Be to, ne visi žmonės turėjo kuo patys pasipuošti ir papuošti savo vaikus.“

Kažkodėl uniformos būdavo ilgokos – žemiau kelių. Bet merginos buvo išradingos – ties liemeniu perlenkdavo ir taip įtraukdavo medžiagą, kuria priverždavo prijuoste. Tik gaila, kad sumanymas buvo ne visai patvarus – vėliau vienas sijono skvernas vis tiek nuslysdavo žemyn.

Vaida džiaugiasi, kad jos vaikui dar neteks dėvėti jokios mokyklinės uniformos, nors kiti tėvai pasisako už jas. „Vienas dalykas – brangu: nusiperki megztinį, švarką už 80-100 eurų, bet vieną turi, o jį reikia ir pasikeisti. Man patinka, kai mano vaikas ugdosi ir galvoja kaip derinti rūbus, ima suprasti, kas tinka, o kas ne, ieško savo stiliaus“, – teigia Vaida.
Didždvario gimnazijos direktorius Vitalis Balsevičius taip paragintas prisiminti mokyklos laikus, sako, kad anuomet moksleiviai nesusimąstydavo, ar uniforma praktiška, ar patogi. „Tai buvo toks reikalavimas ir niekas jo nesvarstė“, – sako V. Balsevičius.

Pasak jo, vienas iš uniformos privalumų yra tai, kad ji yra ženklas, jog mokinys priklauso tam tikrai ugdymo įstaigai. Be to, trūkumų, jo manymu, tokia apranga neturi – net ir kainą galima pakoreguoti.

„Uniformos brangumas yra sąlyginis. Mūsų gimnazistams siuva gerą produktą už normalią kainą, kuris tarnauja dvejus-trejus metus, jei ne visus ketverius, priklausomai nuo augimo tempo. Nemanau, kad tai yra brangu. Kitas variantas – nebūtinai reikia siūtis naują. Mūsų gimnazijoje yra praktika, kai abiturientai už tam tikrą sumą perleidžia savo uniformas naujai atėjusiems. Tad yra galimybių rinktis“, – sako direktorius. Be to, jo manymu, mokyklos uniforma palieka vietos pasireikšti ir jaunuolio individualybei.

Į viršų