Mykolas DEIKUS

Šį kartą gyvenimas švariau nepadės, nes valstybėje tiek pridergta, kad suzombėjusius radikalus tauta plačiai išskėstomis rankomis priima. Klydo tie, kurie po triuškinančio pralaimėjimo rinkimuose laidojo Mindaugą Murzą ir saujelę jo pasekėjų. Vienas po kito įvykę mitingai Prisikėlimo aikštėje, toliau valdžios daromos klaidos rodo naują radikalų saulėtekį.

Kelis politinius sezonus po lapais pralindėjęs, iš viešumos ilgam dingęs M. Murza šį pavasarį viešumon išlindo gerokai pasikeitęs. Apsuptas tokios pat prastos prekinės išvaizdos partaigenose (ką gi – ir nacių žygis prasidėjo iš alubarių), nekantrus ir piktas, skubantis pasiimti tai, kas, jo manymu, jam priklauso. (Tik keista, ką su šia kompanija veikia Žilvinas Razminas, kuris nuoseklus buvo nuo Sąjūdžio laikų).

Radikalai skuba, ir kuo arčiau nauji rinkimai, tuo nekantresni, įžūlesni darosi, tuo mažiau skaitosi su priemonėmis. Nepatiko M. Murzai rašinys laikraštyje – nesulaukė  tamsos, nesiuntė gyvsidabrio vokuose, - užpuolė žurnalistą vidury dienos gatvėje. O turėtų valdžią – šaudytų ar kartų ant bulvaro žibintų?

Šios savaitės įvykiai parodė, kad švarią sąžinę ir tautinę moralę propaguojantiems Murzos pasekėjams nesvetimas ir grubus melas, kuriuo jie kaltina visus, kas jiems neduoda valdžios.

Šią savaitę murzininkai išplatino mieste pranešimus su skyrybos klaidomis: „Prisikėlimo aikštėje Šiauliuose įvyks mitingas „Lietuva, Pabusk!!!“. Mitinge dalyvaus Drąsiaus Kedžio giminės ir artimieji“.

Ką daro pedofilų nekenčiantis, Lietuvos teisėtvarka nebetikintis tautietis? Važiuoja į Garliavą arba eina į Prisikėlimo aikštę susitikti su D. Kedžio artimaisiais. Ką nuėjęs randa? Tik būrį staugiančių veikėjų.

Išdūrė, atsiprašant, kaip mergą su šeštu vaiku. Kaip sakė draugas Stalinas, mišką kerti – skiedros lekia, ar ne?

Staugimas ir grubios jėgos demonstravimas – vieninteliai argumentai balsuojant už  Murzos radikalus. Šį kartą kalbu ne apie radikalias pažiūras, o veiksmus, kuriais siekiama tikslo. Alia mažoniškus sąmonės srautus sunku būtų pavadinti pažiūromis, nes ką jau galėjo M. Murza su savo kareivėliais, tą jau parodė.

2003-iaisiais po panašių  demaršų į Miesto tarybą išrinktą kovotoją  už tautines vertybes politikos senbuviai suvystė kaip mažvaikį. Davė tik tai, ko M. Murza visuomet taip troško – valdžios. O tiksliau – valdžios iliuziją.

Tačiau to pakako, kad šis veikėjas ilgam nuliptų nuo bačkos. Ko gero jis ir iki šiol nesuprato, kad gavęs specialiai jam už paramą socdemams sukurto Teisėtvarkos komiteto pirmininko postą, gavo tik butaforines regalijas. Vienintelė idėja, kurią už butaforinę lėkštę sriubos parsidavęs M. Murza išgimdė su savo kareivėliais – atgaivinti sovietmečio palikimą, prieš pamokas mokyklose rengti mankštas.

Tiesa, buvo dar viena idėja, už kurią vėlesnių kadencijų politikai murzininkams bus dėkingi iki grabo lentos. Būtent jie sumąstė būdą, kaip į Tarybos narių kišenes praplauti biudžetinių pinigėlių, kanceliarines išmokas popieriui, rašikliams ir sąvaržėlėms pririšant prie vidutinio šalies darbo užmokesčio. Kitaip tariant – tokiu būdu buvo įteisinti nelegalūs atlyginimai politikams, kuriuos prie sienos mitinguose kala murzininkai.

Tuo viskas ir pasakyta apie tautos, valstybės, ekonomikos gelbėtojus ir išganytojus. Nors Leninas paprieštarautų, kad valstybę gali valdyti ir virėja. Tik Lenino morale nutylima apie tuos, kurie virėją valdo.

Apie tai, kas diriguoja radikalams ir juos finansuoja, galima daug kalbėti, tačiau šiuo atveju riaušės prie Seimo, Garliavos ir Balbieriškio įvykiai, gėjiškos ir antigėjiškos provokacijos, murzininkų prisikėlimas – yra aštrėjantys seniai valstybę graužiančios ligos simptomai. Apiplėštas žmogus – piktas. Valstybės niekinamas, ateities nematantis žmogus – keleriopai piktesnis.

Kas galėjo pagalvoti, kad prie rusenančio kaimynų tvarto besišildąs tautietis trenksis per pusę Lietuvos į Garliavą? Vaikus iškrypėliai sėkmingai tvirkino ir išnaudojo daugybę metų, tačiau neatsirado nė vieno, kuris palaikytų nuteisto eksprokuroro nuskriaustą mergaitę ar užjaustų galimai kariūno tvirkintus vaikų globos namus.

Ir gėjai, ir D. Kedžio istorija čia niekuo dėti. Palaikomas pyktis kaip sniego kamuolys ritasi per valstybę. Jei ne violetinė, tai – ruda, geltona ar marga revoliucija, kuri radikalams žada išsipildžiusias nesveikas valdžios fantazijas.