facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Saulės miestą  studijų metais pamilęs vyras čia rado ne tik mėgstamą darbą, bet ir draugę Eglę, su kuria sieja ateities planus.
Asmeninio Žydrūno Karoblio albumo nuotr.
 
 
 
 
 
Aušra LAURINKIENĖ

Vienoje iš  miesto lauko kavinukių su „Šiaulių” krepšinio komandos masažuotoju Žydrūnu Karobliu susitinkame saulėtą ketvirtadienio popietę. Skanaudami ledus ir vaikydami įkyriai puolančius uodus kalbamės ne tik apie darbą su bronzine šalies ekipa – specialistas mus įsileidžia ir į giliausias sielos kerteles...

Nesidrovi paprašyti pagalbos

Pasvalyje gimęs vyras iš pažiūros atrodo niekuo neišsiskiriantis iš kitų  žmonių, tačiau Žydrūnas, vos tik prasidėjus interviu, mus pribloškia: „Matau 20-30 kartų prasčiau, nei sveikas žmogus. Esu neįgalus – turiu pirmą invalidumo grupę”, - ramiu balsu pasakoja nuo skausmo ne vieną sportininką išvadavęs šiaulietis. Vyras, turintis įgimtą regos negalią, tikina, kad jau seniai su tuo susitaikė ir nejaučia jokio nevisavertiškumo komplekso: „Jei aš nematau žmogaus, kuris man moja eidamas gatve, - ne mano bėda. Niekada dėl to nesiteisinu. Tie, kurie mane pažįsta, prieina arčiau. Artimus žmones pažįstu iš jų eisenos, žingsnių, siluetų...”

Nedrąsiai klausiame, ar masažuotojas per rungtynes mato švieslentėje esantį  rezultatą. Nusijuokęs Žydrūnas atsako: „Švieslentę matau tik Klaipėdoje ir Utenoje. Čia, Šiauliuose, per arenoje vykstančias rungtynes rezultatą skaičiuoju mintyse arba kreipiuosi į kolegas, kurie mielai man padeda. Dažniausia tai būna Edis (komandos gydytojas Edvardas Liutkus, - aut. past.). Niekada nesidroviu prašyti pagalbos”.

Žydrūnas juokiasi, kad kartais aplinkiniai netiki jo negalia: „Pavyzdžiui, nuėjęs į banką atsispausdinu bilietą ir, nuėjęs prie informaciją teikiančios darbuotojos, paprašau pasakyti, kada bus mano eilė. Išgirdusi, kad nematau skaičių ekrane, ji nusijuokia ir apkaltina melagyste. Tik po kurio laiko įtikinu, kad sakau tiesą. Bet aš dėl tokių dalykų nesuku sau galvos. Juokauju, kad ne aš kaltas, jeigu nuėjęs į parduotuvę negaliu matyti kainų, tai jos – per mažos”.

Per sportinę  karjerą „nuskynė” keturiasdešimt medalių 

Specializuotoje aklųjų Vilniaus mokykloje nuo aštuonerių metų mokęsis Žydrūnas pasakoja, kad iš gyvenimo ėmė viską, ką tik galėjo: „Man buvo sudarytos puikios sąlygos muzikuoti, sportuoti bei užsiimti kita popamokine veikla, tad netrukus pradėjau sportinį kelią. Pirmiausia pasukau į lengvąją atletiką. Buvau sprinteriu, vėliau bėgau 5-20 kilometrų ilgio distancijas. Sulaukęs šešiolikos susidomėjau dziudo imtynėmis, disko metimu, rutulio stūmimu, plaukimu, žaidžiau šaškėmis ir šachmatais. Mūsų šalies garbę gyniau ir Lietuvos rinktinių sudėtyse”, - šypsosi per keturiasdešimt medalių sportiniame kelyje pelnęs medikas, buvęs pirmuoju neįgaliu kandidatu į Lietuvos šaškių meistro vardą.

Beje, sportui neabejingas vyras dabar kasdien dviračiu numina aštuonis kilometrus: „Kadangi dėl įgimtos trumparegystės vairuoti automobilio niekas neleidžia, mano transporto priemonė – dviratis, kurį mindamas per sezoną nuvažiuoju apie 1000 kilometrų”.

Svajojo tapti teisininku arba chirurgu

Nors vyras Vilniuje praleido trylika metų, sostinės taip ir nepamilo: „Man niekada nepatiko tas šurmulys, didžiulis gyvenimo tempas, intensyvus naktinis gyvenimas. Baigęs dvylika klasių tapau Šiaulių universiteto studentu”.

Sportui ir medicinai nuo pat mažens trauką jautęs vyras Saulės mieste trejus metus „krimto” vadybos ir verslo administravimo studento duoną, tačiau vėliau suprato, kad sėdi „ne savo rogėse” ir, nė kiek nedvejojęs, pasirinko visiems seniai žinomą ir tarp neregių bei silpnaregių populiarų masažo kelią: „Masažas, kaip ir sportas - investicija į save. Labai norėjau tapti teisininku arba chirurgu, bet savo svajonės turėjau atsisakyti. Tapęs masažuotoju slapčia vyliausi, kad kada nors tapsiu kokios sporto komandos dalimi”.

Puikiais įvertinimais mokslus Šiaulių kolegijos sveikatos fakultete baigęs medikas išvyko atgal į sostinę, kur sukūrė šeimą, susilaukė  sūnaus, dirbo pagal specialybę – buvo moterų sporto komandos masažuotoju, savo rankų galia gydė itin sunkius ligonius vaikų sanatorijoje. Anot profesionalaus masažuotojo, pastaroji patirtis buvo itin naudinga: „Vaikų masažas reikalauja išskirtinio atidumo ir kruopštumo. Norėjau pajusti, ką reiškia dirbti su mažaisiais ligoniais. Džiaugiausi, kad galėjau padėti kenčiantiems nuo cerebrinio paralyžiaus ir kitų labai sunkių susirgimų...”

Šiauliuose surado ir laimę, ir meilę...

Atrodo, silpnaregiui masažo specialistui Vilniuje nieko netrūko, tačiau šypsodamasis vyras atvirauja vis dažniau pagalvodavęs apie širdžiai artimą Saulės miestą: „Čia nėra didelių atstumų – tarsi didelis nuostabus kaimas... Dauguma gyventojų – lietuviai, autobusai – neperpildyti. Vilnius man - išsigimęs”.

Kelerius metus sostinėje padirbėjęs Žydrūnas su šeima persikėlė į  Šiaulius. „Tuomet griuvo penkerius metus puoselėta šeima... Iki pat dabar nežinau, kodėl taip atsitiko... Matyt, nesutapo interesai. Alkoholio nevartoju, nerūkau, mėgstu suktis virtuvėje, tačiau kažko trūko...  Vėliau mano gyvenime atsirado kiti brangūs žmonės”, - atvirauja nuoširdumu sužavėjęs 33 metų pašnekovas. 

Vos tik atėję  į susitikimą su Žydrūnu pastebime išskirtinį užrašą ant marškinėlių, tad antrosios gyvenimo draugės vardo klausti nė nereikia. „Taip, ji vardu Eglė, - šypteli medikas, vakar su drauge atšventęs 20 mėnesių gyvenimo kartu sukaktį. - Dabar esu labai laimingas. Auginame nuostabią jos penkiolikametę dukrą Eveliną. Džiaugiuosi kiekviena akimirka, kurią praleidžiu su jomis”. Interneto platybėse su naująja gyvenimo palydove susipažinęs masažuotojas tikina esąs romantiškas ir dovanoja jai gėlių: „To nedariau gyvendamas su žmona. Turbūt pasimokiau”, - juokiasi po Vėžio ženklu gimęs vyras.

Baimė, kad nepritaps, virto gražia draugyste

Paklaustas, kaip atsidūrė „Šiaulių” krepšinio klube, Žydrūnas pasakojo pats paskambinęs vadovui ir paklausęs, ar galėtų tapti ekipos masažuotoju: „Tuo metu niekas neatliko tokių pareigų, tad tikėjausi, kad pagaliau išsipildys mano svajonė dirbti su sportininkais. Tiesa, baiminausi to, kaip mane priims patys krepšininkai. Maniau, kad nepritapsiu... Vis dėlto esu pusiau aklas...” Laimė, masažuotojo baimės greit išsisklaidė – jau ketverius metus jis į darbą skuba lyg į šventę: „Jei sulaukčiau kokio „Lietuvos ryto” pasiūlymo dirbti pas juos – sutikčiau tik už dešimteriopai didesnį atlygį. Nežadu kelti sparnų. Man Šiauliuose sudarytos puikios darbo sąlygos, kuriomis esu patenkintas. Klubo atmosfera – nuostabi. Su krepšininkais pasikalbame apie viską – šeimas, meiles, nuotykius... Vieni kitus užstojame, tačiau visa tai lieka tarp keturių sienų. Masažas – tik puiki bendravimo forma, padedanti geriau susipažinti ir susidraugauti. Lengvai prisitaikau prie nuolatinės žaidėjų kaitos, kaip jie – prie kitų rankų, - vėl šypteli dėl susitikimo su „Šiaulių naujienomis” į treniruotę tądien nenuvykęs masažuotojas, tikintis, kad gyvenime žmogus gali pasiekti daugiau nei tiki galįs, tik reikia „juodo” darbo.

Jis priduria, kad gamta jam pagailėjo regėjimo, tačiau davė stiprias rankas ir itin jautrius pirštus, kuriais užčiuopia ir jaučia daugiau, nei gerai matantys žmonės: „Akliesiems skirtą „kubiką-rubiką” sudėti užtrukdavau mažiau nei tris minutes, skaičiau brailio raštu, žaisdavau specialiomis šaškėmis, šachmatai... Matyt, tai išlavino mano jutimą pirštais”.

Suaugusių  žmonių karas, kuriame pralaimi tik krepšinis

Paprašytas išsakyti savo nuomonę apie Lietuvos krepšinio padangėje pastaruoju metu nenurimstančius skandalus, Žydrūnas visa, kad dedasi tarp „Žalgirio” ir „Lietuvos ryto”, pavadino karu, kuriame pralaimi tik krepšinis: „Jeigu į klausimą, ar rungtynės gali būti parduotos, turėčiau atsakyti taip arba ne, pasirinkčiau antrąjį variantą todėl, kad reikėtų kažką atsakyti... Atvirai, manau, kad materialioje visuomenėje, kurioje mes gyvename, įmanoma viskas. Apmaudu, kad šie žaidimai menkina Lietuvą, kaip krepšinio šalį...”  
 


Į viršų