Profesorius Vytenis Rimkus sako nusprendęs išleisti knygą „Sibiro vaizdai ir žmonės“ tam, kad nepretenduojantys į meniškumą jo Sibire sukurti piešiniai liudytų kaip tų laikų dokumentai lietuvių tremties metus Sibire. Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos Bibliografijos-informacijos skyriuje menotyrininkas profesorius Vytenis Rimkus pristatė savo naujausią knygą „Sibiro vaizdai ir žmonės“ bei dalį savo archyvo - nuotraukų, piešinių, straipsnių apie tremtį, apie Sibirą...
Pristatyme dalyvavo įvairaus amžiaus žmonės: ir tie, kuriems lageriai, tremtis, Sibiras - dalis jų biografijos, ir tie, kuriems visa tai tik istorija - ir vos ne senovės istorija. Tačiau ir vieni, ir antri įvertino Vytenio Rimkaus naująją knygą taip pat: gerai, kad čia daug autentiškų piešinių, nuotraukų ir ne tiek daug teksto (nors įdomaus), nes vaizdai visada iškalbingesni nei bet kokie žodžiai.
Po susitikimo ir mes nutarėme paklausti profesoriaus, kodėl būtent dabar jis nusprendė išleisti knygą apie savo sunkią jaunystę - tremtį, mirties bausmės pakeitimą 25 metais katorgos, vėl tremtį...
- Apskritai seniai ruošiausi šią knygą išleisti, bet kol ruošiausi, kol ją rengiau, ir mano aštuoniasdešimtmetis atėjo.
Piešiniai labai seni, todėl vis galvojau, kad verta juos į atskirą albumėlį sudėti. Nuotraukų tikrai nesiruošiau publikuoti, bet pasirodė, kad tų piešinių visai nedaug yra, tai mane ir suagitavo knygos dizainerė Gražina Šimoliūnienė jas sudėti. Pati nuotraukas parinko iš visos tų nuotraukų krūvos.
Be to, knygoje yra ir daugiau dalykų, kurių aš nebuvau numatęs daryti. Pavyzdžiui, įkalbėjo knygos įžangoje rašyti ir apie save, nors rengiausi pateikti tekstą tik apie savo pirmines piešimo pamokas. Paskui dar knygos rengimo procese atėjo mintis pateikti ir bibliografiją, nors ir ne visą. O paskui dar tekstą ir į anglų kalbą išvertė.
Taip jau gavosi darbo eigoje.
- Koks knygos „Sibiro vaizdai ir žmonės“ išleidimo tikslas?
- Mano tikslas buvo toks: parodyti, kad buvo Sibiras, kad ten žmonės gyveno.
Tai išsaugota atmintis, kur galbūt kirba tokia mintis: tame Sibire lietuviai ne vien tik verkė ir dejavo, bet ir kažką darė. Ir darė ne vien tik tai, kad uždirbtų duonos gabalą (visi tą darė), bet ir menine raiška užsiiminėjo. Juk ten saviveikla buvo, šokiai ir jaunimas paaugęs ansamblius kūrė. O poezijos kiek - eilėraščius gi daugelis rašė, poetėmis ir bobutės tapo.
Ši meninė raiška Sibire gal siejasi ir su tam tikra lietuviškumo raiška. Tik apie tą meninę raišką, jos formas nedaug žinoma - jos išsibarsčiusios, nesurinktos, nesukauptos į vieną vietą. O laikas būtų ir plačiau jas pristatyti. Prisimenate, kaip pirmosiomis nepriklausomybės dienomis buvo didžiulė paroda Vilniuje - pasirodo, kiek daug buvo Sibire, tremtyje, lageriuose, o ir Lietuvoje, kitur kūrėjų. O kai kas tik grįžęs iš ten pradėjo kurti. Iš atminties.
Aš į savo knygelę irgi sudėjau porą piešinukų iš atminties, bet ir jie sukurti man tik grįžus iš Sibiro - seniai. Galiu ir dabar atsisėsti ir pradėti piešti (žinau keletą žmonių, kurie bando piešti iš atminties. Bet piešiniai, piešti Sibire ir piešti po daugelio metų iš atminties, yra jau šiek tiek skirtingi dalykai. Tai jau ne tas pat, kas ten, vietoje, betarpiškai pavaizduota.
- Kaip jums pavyko lageriuose ir piešti, ir piešinius išsaugoti?
- Keisti dalykai - kai kas išsisaugojo kai kas neišsisaugojo, o ten piešiniai ir užkliūdavo, ir neužkliūdavo... Visaip būdavo.
Pavyzdžiui, už piešinį, atskleidžiantį lagerio tikrovę - tvoros, namai-barakai, iš karto tau karceris garantuotas. O štai daryti žinomų paveikslų kopijas klubui papuošti lagerio valdžia skatino. Piešti portretus kalinių kartais drausdavo, kartais į tai nekreipdavo dėmesio. Be to, ir patys lagerių viršininkai portretus užsisakydavo - tai šeimos, tai savo iš nuotraukų padaryti, o kartais ir patys papozuodavo. Buvo ir Sibire labai didelė įvairovė.
Beje, čia kai kas tas mano nuotraukas iš Sibiro peržiūrėjo ir sako: ale tam Sibire buvo jums linksmiau negu Lietuvoje...
Kaip pažiūrėsi...
Buvo Sibire įvairūs periodai: ir bado, ir atsigavimo... Nuo pačių žmonių labai daug kas priklausė: kur buvo senukai, vaikai - vienaip buvo, o kur atsirado dar pajėgių dirbti miško darbus, tie žmonės gana greitai įsitvirtino, uždirbo ir pasiekė tam tikrą materialinę gerovę - namus pradėjo statytis. Visaip buvo.
- Iš jūsų knygos, piešinių susidaro įspūdis, kad lageryje, tremtyje lietuviai bendravo tik su lietuviais.
- Taip, sunkiomis sąlygomis yra akivaizdi tautinė trauka - ypač lagery. Ten visada lietuvis lietuvio ieškojo, o susitikę į savo grupes būrėsi. Nors ir tarp lietuvių visokių būta - ne tik politinių kalinių ir tremtinių.
Tas pat buvo su latviais, estais, ukrainiečiais. Beje, ukrainiečiai, kur jų ypač buvo daug, dar glaudžiau tarpusavy bendradarbiavo iš aukšto žiūrėdami į kitus. Bent taip man yra pasakoję. O žydai, pavyzdžiui, būrėsi ne tarpusavy, o daugiausia prie pabaltijiečių.
Tik su rusais kitaip buvo. Man atrodo, dar Aleksandras Solženicynas pastebėjo, kad ypač vieniši lageriuose jautėsi rusai, nors lageriuose jų kaip politinių kalinių buvo daugiausia. Tačiau kokie pokario metais ten buvo rusai? Arba pakliuvusieji į nelaisvę, arba perėjusieji į vokiečių armiją. Tarp jų ypač daug buvo karininkų, užaugintų tarybiniais laikais, nemenkų viršininkų. Štai jiems labai sunku buvo, nes patys dėl savęs kentėjo - lageryje neturėjo akivaizdžių priešų. Tai lietuviai, latviai, uzbekai, buriatai lageryje galėjo burtis tautiniu principu ir dėl savo nelaimių kaltinti rusus - net jei tie rusai taip kaliniai šalia esantys... Tokia situacija buvo.
O Lietuvoje gyvenant tautinio bendrumo jausmas nėra neaktualus: visi čia mes lietuviai, o gal truputį ir ne lietuviai - skirtumo jokio. Aš irgi galiu pasigirti, kad turiu totoriško kraujo. Beje, kai lageryje mano senas tėvas bendraudamas su ten kalinčiais budistais pasisakė, kad jo žmona turi totoriško kraujo, tai budistai jį ėmėsi globoti - laikyti absoliučiai savu...
Tautiškumas ekstremaliomis sąlygomis turi ypatingą reikšmę ir kitaip pasireiškia negu kad dabar. Negi dabar eidamas per gatvę šauksi, kad esi lietuvis?
- Kam knygas „Sibiro vaizdai ir žmonės“ dovanojate?
- Kiek per pristatymą knygų po ranka turėjau, tiek ir išdalijau, nes buvo atėję mano lagerio ir tremties laikų draugų šeimų nariai. Lagerio draugų aš jau nė vieno neberandu, o tremties draugų yra...
Apskritai, manau, kad dovanosiu tą knygą visiems, kam ji įdomi pasirodys. Juk nesiūlysi kam neįdomu?
