Zita KATKIENĖ

Nedarbas, išvarginęs  žmones, skatina imtis bet kokio darbo, už kurį mokamas atlygis. Taip nusprendė ir šiaulietis Modestas Ruškulis, kai jam buvo pasiūlyta važiuoti į Lenkiją ir dirbti Vroclavo stadiono statyboje. Ir išvažiavo. Tačiau nė savaitės neištvėrė - artimuosius pasiekė žinia, kad jaunas vyras turi dirbti pusvelčiui, gyventi apgailėtinose sąlygose ir beveik badauti. „Tas avinas nesiruošia mūsų net parvežti. Nebežinome, nei ką daryti, nei ką valgyti”, - atskriejusi iš Lenkijos SMS žinutė pribloškė artimuosius.

„Patikėkite, 25-erių metų vyrui gyventi be jokio darbo -  sunku”, - pradėjo pasakojimą į redakciją atėjusios moterys - dirbti į Lenkiją išvykusio Modesto sesuo Ingrida Markevičienė ir vaikino draugė Rasvita Sudeikytė.

Pusantrų metų darbo neturinčiam jaunam vyrui draugai pasiūlė galimybę važiuoti į Lenkiją. „Brolis sakė, jog dirbs net ir už minimumą, kad tik darbą turėtų”, - pasakoja I. Markevičienė įsitikinusi, kad broliui labai svarbu dirbti ir užsidirbti, jaustis normaliu žmogumi.

Brolis kreipėsi į UAB „Grindingas”, įsikūrusią Metalistų gatvėje, kur darbui į svečią šalį susirinko per dešimt žmonių.  „Reikėjo ir medicinos komisijos pažymos, buvo perkami ir specialūs drabužiai darbui”, - pasakoja I. Markevičienė. Moterys neabejojo, kad Modestas dirbs, nes darbo jis nebijo, niekada nepiktnaudžiavo alkoholiu. Net alaus, pasak I. Markevičienės, niekada negėrė. 

Į Lenkiją važiavo dvylika žmonių vienu autobusiuku. Su artimaisiais SMS žinutėmis bendravęs Modestas jau antrą dieną parašė, kad ir vėl teko eiti pas gydytojus - tvarkėsi medicinos komisijos dokumentus iš naujo. Dar labiau artimieji nustebo, kai sužinojo, kad dirbti teko per naktį, be jokio poilsio. Vėliau artimuosius pasiekė žinia, kad žmonės gyvena nenormaliomis sąlygomis - niekas nebeduoda ne tik pietų, bet ir darbo.

Artimieji, išgirdę tokias naujienas iš Lenkijos, sunerimo. Pirmiausia skambino Modesto draugams ir jų tėvams, kurie taip pat išvyko į Lenkiją. Sužinojo, kad kai kurie taip pat nedirba, ieško galimybių grįžti namo. Šiaulietis Mindaugas Krištopaitis jau net grįžęs iš Lenkijos. Su juo susisiekė ir „Šiaulių naujienos”. Jaunas vyras pasakojo, jog beveik visi jaučiasi apgauti, nes lenkai nemoka ir nežada mokėti tiek, kiek buvo žadėta.

Iš pradžių, anot M. Krištopaičio, žmonės buvo apgyvendinti normaliomis sąlygomis. Tačiau vėliau perkėlė į kažkokias kareivines, kur nėra jokių  patogumų. Be to kambariuose apgyvendino po 4-5 žmones,  o kai kuriuos - net ir po devynis viename kambaryje. Nėra jokių galimybių nei pailsėti, nei išsimiegoti. Žmones piktino ir tai, kad iš kareivinių į statybas, esančias už keleto kilometrų, reikia vaikščioti pėsčiomis. Iš pradžių buvo žadėta statybininkus maitinti, tačiau paaiškėjo, kad maistu reikės pasirūpinti patiems - niekas nebemaitins. Net ir įrankiais, jei jų neatsivežė, liepė patiems pasirūpinti. „Iš pradžių sakė, kad vežios, bet paskui nurodė vaikščioti pėsčiomis”, - piktinosi šiaulietis.

„Viskas buvo kalbėta vienaip, o kai nuvažiavome į vietą - kitaip pradėjo kalbėti”, - sako Vroclavo stadiono statybose dirbti atsisakęs šiaulietis, nusprendęs, jog maitinamas pažadais ilgai sotus nebūsi.   „Mūsų buvo 44 žmonės, bet nė pusė neliko toliau dirbti”, - sako Mindaugas, pats į Šiaulius grįžęs su pažįstamais.

Modesto Ruškulio šeima neturi galimybių savo transportu parsivežti Lenkijoje badaujančio artimojo. Tad jie nusprendė kreiptis į bendrovę, išvežusią žmones į svečią šalį.

„Mums paaiškino, kad žmonės gėrė ir nedirbo, todėl ir kilo problemos”, - piktinasi I. Markevičienė. Moteris įsitikinusi, jog toks kaltinimas - nepagrįstas. Modestas tikrai negeria jokio alkoholio, net alaus.

„Tas avinas nesiruošia mūsų net parvežti. Nebežinome, nei ką daryti, nei ką valgyti”, - atskriejo SMS žinutė iš Lenkijos, pribloškusi artimuosius.

Bendrovėje Modesto artimiesiems taip pat buvo paaiškinta, jog tuo atveju, kai žmogus pats atsisako dirbti, pats turi ir į Šiaulius sugrįžti. „Bet kaip žmogui grįžti, jei neturi nė zloto?” - piktinasi moterys.

Nesupranta moterys ir to, kokia nauda bendrovei „Grindingas” vežioti į Lenkiją  darbuotojus. Žmones pasiekė informacija, jog už kiekvieną  atvežtą statybininką bendrovė gaunanti... 1000 litų. „Bet juk tai panašu į prekybą žmonėmis”, - stebisi šiaulietės. Tik labiau įprasta, kad parduoti vežamos moterys ir dirba jos kitą darbą - ne statybose. Tad gal ir su vyrais kažkas panašaus vyksta, jei niekas nepaaiškina tikrų priežasčių, kodėl žmonės nedirba, nors išvažiuodami buvo tikri, kad dirbs ir už minimalų atlygį - kad tik nebegyventų be darbo?

„Šiaulių naujienos” kreipėsi į UAB „Grindingas”, vykdančios įvairius statybų darbus, vadovą Rolandą Jankauską. Vadovo nenustebino klausimas, kodėl į Lenkiją bendrovės vežami žmonės lieka nepatenkinti. Vienu ypu vadovas paaiškino: „Nuvažiavo, prisigėrė ir nepasirašė sutarčių”.

Prieš du mėnesius žmonių  vežimu ir įdarbinimu Lenkijoje užsiimanti bendrovė Vroclavo stadiono statyboje įdarbino apie 40 žmonių. „Aš pats nuvažiavęs nebuvau, bet žinau, kad tie, kurie nori dirbti, tie ir dirba. Nė vienas nėra išmestas”, - patikina vadovas.

Europos futbolo čempionatui, kuris vyks po dvejų metų, praėjusį rudenį ir pradėtas statyti stadionas neužstatytame Vroclavo priemiestyje sutraukė statybininkus iš daugelio šalių. Tarp jų - ir lietuviai, vežami į darbą iš Šiaulių. Paklaustas, ar už žmonių atvežimą mokami pinigai, R. Jankauskas paneigė tik sumą - 1000 litų.

„Mes su lenkų kompanija esame sudarę sutartį ir už darbą gauname atlygį”, - teigia įmonės vadovas. Pradžioje buvo planuota žmones įdarbinti Šiauliuose esančioje bendrovėje, bet vėliau sutartis pasikeitė ir statybininkai įdarbinami Lenkijoje. Patvirtino įmonės vadovas ir tai, kad darbuotojams perkami drabužiai. „Pas mus - pigesni, todėl stengiamės pirkti čia. Pinigai bus išskaičiuojami iš atlygio, nes juk pinigus reikia uždirbti - niekas veltui neduoda”.

Paklaustas, kodėl norintys grįžti žmonės neparvežami iš Lenkijos, R. Jankauskas sako, jog įmonė veš žmones ne tik į Lenkiją, bet ir iš jos. Bet tikrai ne kiekvieną kartą, kai žmogus sugalvoja. Jie būsią parvežami tada, kai bus nuvežami kiti žmonės į Lenkiją. „Bet jūs žadėjote parvežti žmones”, -  primename pažadą. „Žadėjau nupirkti bilietus autobusu, bet bilietų nebebuvo, nes tuo metu negalėjo skristi lėktuvai ir visi važiavo autobusais”, - pasiteisino darbdavys.

Uždirbti Lenkijoje dirbantiems statybininkams, patvirtino ir R. Jankauskas, niekas labai daug neduoda. Mokamas Lenkijoje nustatytas minimumas - 120 zlotų (apie 100 litų, - aut. past.). „O bendrai tai mokama už atliktą darbą”, - netrukus pakeitė nuomonę įmonės vadovas.

„Niekas surakintų žmonių neišvežė. Kas nori - dirba, kas nenori - grįžta”, - teigia R. Jankauskas ir patvirtina, jog senieji - kurie buvo vežti prieš du mėnesius, visi dirba. Antrojo vežimo žmonės, anot darbdavio, prisigėrė ir turi ne tik patys nepatogumų, bet ir įmonę pasiekė nemalonumai.