Ragainės pagrindinės mokyklos socialinė pedagogė Jolanta Rimienė į vaiko teisių specialistus dėl Aivaro nesikreipė, tačiau net ir žinodama, kad nepilnametis buvo nužudytas, jaučiasi patenkinta savo darbu.

 

 

 

Asta VOLKOVAITĖ
Šiaulių miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai galėjo padėti išvengti tragedijos, jeigu būtų tinkamai atlikę savo darbą. Tokią prielaidą iškėlė Lietuvos vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė, sužinojusi apie tai, jog nei socialiniai pedagogai, nei vaikų teisių gynėjai nepadarė beveik nieko, kad padėtų šešiolikmečiui Ragainės  pagrindinės mokyklos dešimtokui Aivarui Liūnui. Apie problemas šeimoje žinojo visi, tačiau niekas nesuskubo ištiesti pagalbos rankos vaikui. Valdininkų abejingumo kaina – nepilnamečio mirtis.

Bet ar bus nubausti savo pareigų neatlikę vaiko teisių sergėtojai, juk nužudytas jaunuolis neturi rimtų užtarėjų ir mažai kam terūpėjo – į jo laidotuves, kurias suorganizavo kaimynai bei giminaičiai, net motina atėjo girta, o tėvas, įtariamas sūnaus nužudymu, šiuo metu yra suimtas. 

Kaimynė tikina skambinusi vaiko teisių gynėjams

„Šiaulių naujienose” buvo rašyta, kad Pramonės gatvėje esančiame bendrabutyje vėlų šeštadienio vakarą dūrio sulaukusiam Ragainės pagrindinės mokyklos dešimtokui Aivarui Liūnui medikai padėti niekuo nebegalėjo. Anot policijos pareigūnų, nelaimė įvyko šeimyninio kivirčo metu. Įtariama, kad 49-erių metų berniuko tėvas galėjo čiupti peilį ir dūrė sūnui į krūtinę. Anot kaimynų, nužudyto nepilnamečio tėvai dažnai girtaudavo ir keldavo triukšmą namuose. 

Pasikalbėjus su minėto bendrabučio gyventojais ėmė aiškėti, jog vaiko gyvybę buvo galima išgelbėti, jeigu Šiaulių miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai bei mokyklos pedagogai nebūtų tokie abejingi kenčiančiam paaugliui.

Viena bendrabučio gyventoja, prašiusi neskelbti jos pavardės, „Šiaulių naujienoms” teigė, kad pati apie Aivaro bėdas šeimoje telefonu pranešė Šiaulių miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojams.

„Visada viską dariau tik dėl to vaiko. Ne kartą kreipiausi į Dainų nuovados pareigūnus. Pastarąjį kartą tai buvo maždaug spalio viduryje. Ir į vaiko teisių specialistus kreipiausi. Skambinau kartą, o gal ir du”, - tikina šiaulietė. Moteris priduria, kad vaiko teisių gynėjų Liūnų šeimoje ji kažkodėl nė karto nepastebėjo.

„Mokykla nesureagavo. Prieš dvejus ar trejus metus Aivarą būtų galėję išgelbėti. Niekas jokios tvarkos čia nedarė”, - įsitikinęs kitas Liūnų kaimynas.
Žmonės mano, kad paauglio valdininkai neskubėjo gelbėti, nes jis pats mažai terūpėjo savo gimdytojams tiek gyvas, tiek ir miręs. „Ponia atėjo neblaivi, nei krepšelio, nei gėlytės sūnui nenupirko. Iš morgo parvežtą Aivarą pasitiko tik pedagogai ir kaimynai, jo motinos šarvojimo vietoje net nebuvo”, - prisimena Pramonės bendrabučio gyventoja (šiaulietės pavardė redakcijai žinoma, - aut. past.). Moteris sako, kad laidotuvėmis rūpinosi Aivaro mokykla, keli giminaičiai bei kaimynai.

Auklėtoja nenorėjo auklėti mamos

Užsukome į Ragainės pagrindinę mokyklą pasikalbėti su šios įstaigos pedagogais. Mokyklos fojė „pasitiko” dešimtoko atminimui įrengtas altorius.
„Aivaro auklėtoja esu nuo penktos klasės. Tada ir susipažinau su jo problemomis. Esu buvusi ir Aivaro tėvų namuose dėl nemokamo maitinimo sutvarkymo. Tada paaiškėjo, kad kažkas ne taip. Pats Aivaras nesiskųsdavo”, - pasakoja berniuko auklėtoja Zuzana Burovienė. Kas buvo blogai, pedagogė negalėjo tiksliai įvardinti, bet teigia, kad Aivarui besimokant aukštesnėse klasėse situacija šeimoje tik ėjo blogyn.

„Praėjusiais metais Aivaras turėjo konfliktų greičiausiai su savo mama. Vėliau jis mums pasakojo, kad jam nelaiko nervai, sakė, kad yra „koliojamas” ir negali ilgiau tverti”, - prisimena Z. Burovienė. Pedagogės žodžiais, Aivaras skundėsi, kad jam sunku, kad tėvai iš jo paėmė ir pinigus.

„Ką aš dabar? Mamą auklėsiu? Pasakiau, kad elkitės, kaip reikia su tuo vaiku”, - prisimena savo išsakytus pamokymus Aivaro tėvams Z. Burovienė. Pedagogė priduria, kad nepaisant savo negalios Aivaras buvo stropus ir paslaugus mokinys. Z. Burovienės žodžiais, auklėtinis jai buvo atskleidęs, kad jo vienintelė svajonė sulaukus pilnametystės pačiam tvarkyti savo invalidumo pinigus.

„Aivaro motinos rūpesčio savo sūnumi nematėme, į tėvų susirinkimus neidavo. Dar aprėkdavo pačius mokytojus”, - neslepia Z. Burovienė. Pedagogė priduria, kad Aivaro tėvai ne itin rūpinosi ir buto išlaikymu. Z. Burovienės žodžiais, namo bendrijos pirmininkė „reikalus tvarkė” vardan berniuko.

Geležinė socialinės pedagogės logika

„Berniuko mama į mokyklos valgyklą ateidavo su stiklainiu pasiimti maisto. Valgyklos darbuotojai visada jai duodavo, sriubos įpildavo ar dar kažko”, - antrina socialinė pedagogė Jolanta Rimienė. Moteris sako, kad kelio į švietimo įstaigos valgyklą motina nepamiršdavo net tada, kai Aivaras dėl ligos negalėdavo lankyti pamokų.

„Dokumentus dėl nemokamo maitinimo visada tvarkydavo tėvas. Kai Aivaro tėvas neteko darbo, toje šeimoje kažkas lyg apsivertė”, - įsitikinusi J. Rimienė. Kas būtent pasikeitė, socialinė pedagogė konkrečiai  neįvardijo. J. Rimienė negaili kritikos Aivaro motinai. Socialinės pedagogės teigimu, moteris pernelyg aršiai bendravo su sūnumi.

„Visgi Aivaras savo problemų šeimoje pernelyg nepasakojo. Tik sakydavo, kad jį nervina, jog tėvai geria”, - pokalbį su Aivaru prisimena J. Rimienė.
Socialinė pedagogė sako, kad berniukui pasiūlė pagalvoti apie galimybę gyventi Vaikų globos namuose. Anot J. Rimienės, Aivaras jai atsakęs, kad tokių permainų nenorįs, nes ten nėra kompiuterio.

„Jis jautėsi kaip šeimos galva ir bandė kontroliuoti tėvų girtavimą, siekė, kad jie nustotų gerti. Bandydavo daryti tvarką”, - neslepia J. Rimienė.
Ar apie Aivaro problemas pranešėte vaiko teisių gynėjams? „Mhh... Ėėė... Kaip į pačią tarnybą kreiptis, nesikreipėme. Ta paskutinė kalba, kad kreipsimės... Norėjome kreiptis”, - nerišliai dėlioja žodžius socialinė pedagogė. J. Rimienė teisinasi, kad į vaiko teisių gynėjus nesikreipė todėl, kad pats Aivaras nebūtų norėjęs gyventi Vaikų globos namuose.

„Žiūrėdami vaiko interesus mes visi puikiai žinome, kad vaikų globos namai nėra patys geriausi. Namai bet kokiu atveju yra namai, nes ta situacija nebuvo dar tokia baisi, kad jam reikėtų gyventi vaikų globos namuose, bent jau mūsų atžvilgiu”, - pasitaiso J. Rimienė. Iš tikrųjų ką čia ir bepridursi: geriau vaikui būti nužudytam namuose, negu gyventi vaikų globos namuose be kompiuterio. Panašu, kad tokia logika vadovaujasi socialinė pedagogė, ir pati nepadėjusi kenčiančiam vaikui, ir nuslėpusi nuo vaiko teisių gynėjų informaciją apie probleminę šeimą.  

„Kaip mokykla, kaip pedagogai, mes viską padarėme”, - žinant apie įvykusią tragediją ciniškai skamba socialinės pedagogės J. Rimienės pagyros sau pačiai.

Vaiko teisių gynėjai vaidina nežiniukus

Ar vaiko teisių apsaugos specialistai padarė viską, kad būtų išvengta nelaimės?

Skambiname Šiaulių miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriui. Atsiliepia vyriausioji specialistė Rūta Janulienė. Valdininkė paprašo atsiųsti klausimus raštu. Atsakymų apie tai, kokius darbus vaiko teisių gynėjai nudirbo Liūnų šeimoje, iki darbo dienos pabaigos nesulaukiame.

Ir kitądien atsakymų vaiko teisių sergėtojai neskubėjo atsiųsti. Pasisiūlėme patys ateiti Vaiko teisių apsaugos skyrių ir pasikalbėti su specialistėmis, jeigu raštu pateikti atsakymą joms yra per sunki užduotis. Netrukus sulaukiame minėto skyriaus vyresniosios specialistės Rimos Brazienės atsakymo.
„Birutės ir Vytauto Liūnų šeima nebuvo įrašyta į Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus socialinės rizikos šeimų, auginančių vaikus, apskaitą. Skyrius neturi duomenų apie tai, kad Birutės ir Vytauto Liūnų šeima netinkamai vykdė tėvų pareigas, Aivaro Liūno atžvilgiu”, - laiške rašo R. Brazienė.

Valdininkė kitame laiške dar kartą patikino, kad iš Pramonės gatvės gyventojų apie situaciją Liūnų šeimoje jie esą negavę jokio pranešimo.
Nelaimės galėjo būti išvengta?

„Jeigu žinoma apie vaiko nesaugumą, apie jo interesų pažeidimą šeimoje, apie tai privaloma informuoti vaiko teisių apsaugos skyrius. Kiekviena mokykla tam ir turi socialinį pedagogą, kuris privalo užtikrinti vaiko, tėvų, pedagogų ryšį, o esant bet kokiai problemai turi kreiptis į Vaiko teisių apsaugos skyrių arba informuoti policiją apie pažeidimus”, - teigia Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė. Vaiko teisų apsaugos kontrolierė sako, kad net jeigu berniukas mokykloje su mėlynėmis ir nevaikščiojo, pedagogai turėjo informuoti vaiko teisių specialistus apie sudėtingą situaciją šeimoje.
„Ketvirtadalį skundų gauname telefonu ir elektroniniu paštu ir reaguojame vienodai. Telefonu pateikta informacija turi būti registruojama. Niekur nėra parašyta, kad galima nereaguoti į ne raštu pateiktą skundą ar informaciją dėl galimų pažeidimų”, - sako R. Šalaševičiūtė. Be to, vaiko teisių institucija turi ir nemokamą liniją.

Ar pedagogas turi teisę nuspręsti už vaiką, kad vaikų globos namai nėra jam tinkamiausia vieta? „Visada turi būti išklausoma nuomonė, bet tai, ko vaikas nori, gali būti ir priešinga vaiko interesams. Tokiais atvejais jo nuomonės neturi būti paisoma. Neįgalus vaikas yra daugiau pažeidžiamas nei sveikas vaikas”, - tvirtina R. Šalaševičiūtė. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė įsitikinusi, kad į vaiko, turinčio negalią, problemas kaip tik turi būti skiriamas ypač didelis dėmesys. R. Šalaševičiūtės žodžiais, sveikas vaikas visada turi daugiau galimybių apsiginti.

„Galbūt jeigu laiku būtų imtasi priemonių užtikrinti vaiko saugumą šeimoje, tragedijos galėjo ir neįvykti”, - svarsto R. Šalaševičiūtė.

„Ką aš dabar? Mamą auklėsiu? Pasakiau, kad elkitės, kaip reikia su tuo vaiku”, - Aivaro auklėtoja Zuzana Burovienė žinojo apie problemas vaiko šeimoje, tačiau nepadarė nieko rimtesnio, kad nepilnametis būtų apsaugotas.

Tado JUODŽIUKYNO nuotr.

Į viršų