Medžiotojai į mišką žvėreliams atnešė po pusmaišį pašarų – grūdų ir žirnių.
Autorės nuotr.
Be medžiotojų į miškus atnešto maisto tokiomis žiemomis kaip ši miško žvėrys vargu ar išgyventų. Tačiau medžiotojai miško žvėrelius priversti saugoti ne tik nuo bado, bet ir nuo vagių. Pastebėję medžiotojus, vežančius į mišką pašarą žvėrims, nieko nelaukdami vagys skuba į miškus ir susirenka žvėreliams skirtus „patiekalus”. O „patiekalai” išties neblogi: grūdai, žirniai, bulvės, cukriniai runkeliai. Kaip sako medžiotojai, liūdniausia, kad žvėreliams skirtus pašarus ne visada susirenka vargingai gyvenantys žmonės. Arklių tempiamais vežimais kokybiškų grūdų, cukrinių runkelių važiuoja didesni ir mažesni ūkininkai. Tam, kad gardus žvėrelių kąsnelis neviliotų vagių, medžiotojai pašarą žvėreliams veža dažnai, tačiau nedideliais kiekiais tikėdamiesi, kad vagims bristi į mišką dėl tokio kiekio grūdu ar žirnių paprasčiausiai neapsimokės.
Nori medžioti, privalai ir šerti
Kas dvi-tris dienas į mišką pašerti žvėrelių skubantys medžiotojai Aivaras ir Gintaras „Šiaulių naujienoms” pasakojo jau įpratę taip dažnai lankytis miške. Dažnai į mišką važiuoti nereikėtų, jei ne vagys, kuriuos vilioja žvėreliams atvežti pašarai.
„Pagal nerašytas medžiotojų taisykles, žiemą medžiotojai turi žvėris šerti. Nori medžioti, turi ir pasišerti. Kiekvienas medžiotojas turi savo šėryklą, kurioje periodiškai atveža ir palieka maisto žvėrims. Dažnai keliese atvažiuojame ir tada maisto paliekame keliose šėryklose”, - sakė medžiotojas Gintaras.
Pašarus į mišką medžiotojai veža prasidėjus šalčiams ir pasnigus. Žvėrių žinovai žino, kada miško gyventojams tampa sunku susirasti maisto. Medžiotojai Gintaras ir Aivaras „Šiaulių naujienoms” sakė, kad šią žiemą pašarus į mišką pradėjo vežti gruodžio mėnesį – lapkritis dar buvo pakankamai šiltas, nebuvo sniego, todėl maisto žvėreliai susirasdavo. Gruodį pasnigus ir žemę sukausčius gruodui, medžiotojai pradėjo ruošti maisto davinius.
„Pašarus perkame iš ūkininkų. Žiema žiemai nelygi, todėl perkame pašarų tiek, kiek reikia tam kartui, pavyzdžiui, dviem savaitėms ar mėnesiui. Lėšų tam skiria medžiotojų būrelio fondas, į kurį lėšas kaupia patys medžiotojai”, - pažymėjo medžiotojas Aivaras.
Kad pašarų nevogtų, imasi gudrybių
Tačiau blogiausia, anot medžiotojų, kad jie negali maisto atvežti ilgesniam laikotarpiui. Galėtų, jei ne netoli miškų gyvenantys ilgapirščiai.
„Mūsų kolegoms medžiotojams šią žiemą jau buvo toks atvejis: kai jie atvežė pašarų, iš paskos arkliu tempiamu vežimu atvažiavo žmonės ir susirinko atvežtus grūdus, bulves ir kitą pašarą. Medžiotojai liepė pašarą grąžinti atgal į mišką, tačiau juk ne visada vagis pagausi. Tokie atvejai, kai pavyksta sugauti žvėrių pašarą vagiančius žmones, - vienetiniai. Todėl mes ir stengiamės vežti pašarų tiek, kad vagims tiesiog neapsimokėtų važiuoti į mišką jo susirinkti”, - sakė medžiotojas Gintaras.
Medžiotojai „Šiaulių naujienoms” pažymėjo, kad žvėreliams į mišką vežami grūdai yra tokios pat kokybės, kokius ūkininkai naudoja pašarams namuose auginamiems gyvuliams – kiaulėms ar karvėms.
„Be jokios abejonės mūsų atvežami pašarai tokie pat, kokius naudoja ūkiuose. Todėl taupydami savus pašarus ar pritrūkę pašarų ilgapirščiai taikosi į mūsų į miškus atvežtus pašarus. Imamės gudrybių – pašarus sumaišome ir dar įmaišome kokių sąšlavų. Miško žvėrims toks pašaras tinka, tačiau gyvulių augintojai nelabai jau norės tokius grūdus susimalti. O ir važiuoti į mišką dėl pusmaišio ar maišo pašarų – nelabai apsimokės”, - sakė medžiotojai.
Sunkiausia – šernams
Brisdami per maždaug pusmetrio pusnis „Šiaulių naujienų” žurnalistai kartu su medžiotojais Aivaru ir Gintaru daugiau kaip kilometrą traukė į mišką. Šį kartą žvėreliams medžiotojai atnešė po pusmaišį grūdų ir žirnių. Pašarus išbėrę į šėryklą įpylė žiupsnį druskos. Gintaras paaiškino, kad druska reikalinga kaulams, dantims, ragams.
„Baisiausia žiema yra šernams. Kai tiek sniego, jie nebegali atsikasti maisto, todėl jei medžiotojai jų nešertų, būtų tikrai blogai. Badas. Stirnos dar galėtų pramisti grauždamos žieveles. Medkirčiai kerta medžius ir stirnos prisirenka žievelių. Tačiau medžiotojų šėryklos stirnoms, kaip ir šernams ar elniams, puikiausias guolis”, - pažymėjo medžiotojas Aivaras.
Keletą minučių medžiotojai pavaikščiojo aplink šėryklą. Senas pašaras – birus. Čia dar visai neseniai ilsėjosi, medžiotojų teigimu, stirnelė. Prie šėryklos sniegas išmindžiotas. Pagal pėdsakus medžiotojai nustatė, kad maisto čia ieškojo šernai ir stirnos.
„Žvėris šeriame toje pačioje vietoje, todėl jie jau žino, kur ieškoti pašaro”, - sakė medžiotojai.
