Gegužės 18-ąją - Tarptautinę  muziejų dieną - Šiaulių „Aušros” muziejuje visi dirba kaip ir eilinę darbo dieną. Nebent kas ateina pasveikinti muziejininkų, sako šio muziejaus direktoriaus pavaduotoja muziejininkystei Virginija Šiukščienė.

- Tarptautinę muziejų  dieną muziejininkai švenčia, bet švenčia dirbdami, nes ši diena, be abejo, yra skirta visuomenei.

Kadangi didžioji dalis muziejininkų  darbo yra nematoma, tai yra viena iš progų parodyti muziejus lankytojams. O Tarptautinė muziejų diena yra tik viena iš progų propaguoti muziejus, ypač tai visuomenės daliai, kuri galbūt šiaip į muziejų neužeina.

Štai „Muziejų naktis”, kaip visiškai netradicinis renginys, vykstantis netradiciniu laiku, paslaptingas, pritraukia žymiai daugiau lankytojų nei įprastai ir tokiu būdu visuomenė tikrai atkreipia į muziejus dėmesį. O kad muziejų nakties metu muziejininkams tenka dirbti - ką gi. Juk apskritai pastaruoju metu mūsų veikla yra nukreipta į visuomenę, todėl mes dirbame ne tik per Tarptautinę muziejų dieną - dirbame ir Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją, Liepos 6-ąją...

Ir nemanau, kad per šventes dirbantys muziejininkai dėl to labai liūdi - smagu su dideliu būriu žmonių, lankytojų bendrauti, dirbti. Dėl to iškart atsiranda pakili nuotaika.

Manau, kad mūsų muziejus, dalyvaudamas šituose tarptautiniuose renginiuose kaip Muziejų  naktis, kurios iniciatorius yra Prancūzijos kultūros ministerija, deda ypač daug pastangų. Tinklalapyje muziejai.lt paskelbtoje bendroje Lietuvos muziejų programoje matyti, kad kiekvienas muziejus šio renginio metu dirba pagal savo profilį, o „Aušros” muziejus šiam renginiui kasmet - jau šeštąjį kartą - paruošia specialią programą.

O tam, kad sudėtinga įdomi ir atraktyvi programa būtų įgyvendinta, tikrai reikia ir daug darbo, ir daug lėšų, ir muziejininkų pasišventimo. Todėl suprantama, kodėl „Aušros” muziejaus naktiniai renginiai paprastai atkreipia visuomenės dėmesį.

- Kaip tikrąją  Muziejų dieną - antradienį  - švęs „Aušros” muziejaus kolektyvas?

- Tikimės, kad kas nors mus pasveikins. Paprastai pasveikina Seimo narys Edvardas Žakaris: jis žino, kad yra tokia diena, kad yra Šiauliuose muziejus, kad yra muziejininkai. Praėjusiais metais mus pasveikino ir miesto Tarybos narys  Arvydas Mockus.

O miesto meras mūsų  kažkodėl neprisimena, nors per Lietuvos nacionalinę bibliotekų  savaitę visada būna pagerbiami bibliotekininkai, kurie pakviečiami pas merą bent puodeliui kavos. Muziejininkus miesto valdžia yra pamiršusi, nors  nepaisant mūsų muziejaus pavaldumo mes esame Šiauliuose, mes dirbame šiauliečiams.

- Ar jūsų  šeimoje švenčiama Muziejų  diena?

- Kartais iš ryto, kartais vėlai vakare, kai prisimenama, kad yra tokia diena, tai ir pasveikina. Tačiau profesinė šventė nėra šeimos šventė.

Ją pažymime su kolegomis: tortas, kava... Tačiau šią gegužės 18-ąją ir vėl  „Aušros” muziejuje renginys - „Poezijos pavasaris Šiauliuose”, tad tikro šventimo kolektyve nebus.

Be to, pagal tradiciją, nors ir ne per Tarptautinę muziejų dieną, bet vis dėlto gegužės mėnesį, mes, „Aušros” muziejaus darbuotojai, išvažiuojame į kelionę. Praėjusiais metais važiavome į Latviją, o šiemet, gegužės pabaigoje, keliausime į Baltarusiją: lankysime muziejus, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldo objektus. Nors, kaip matote, ir ši pavasarinė mūsų kolektyvo kelionė yra taip pat labai tampriai susijusi su mūsų darbu.

- Ir jums, ir kai kuriems jūsų kolegoms - muziejus yra vienintelė  darbovietė jau po kelis dešimtmečius. Kuo darbas muziejuje yra toks patrauklus, nors darbo daug, algos nedidelės?

- Taip, darbo daug, darbas nelabai gerai mokamas, jei kilo kokia idėja, pats ją ir įgyvendink... Tačiau, ko gero, tai ir yra muziejininko darbo patrauklumas, kad galima geras idėjas įgyvendinti.

Kad ir kaip paradoksalu, nors dauguma žmonių mano, kad darbas muziejuje yra labai konservatyvus, nuobodus, niekas čia nesikeičia, muziejuje darbas yra kaip tik labai dinamiškas, kaip tik to paties darbo praktiškai antrą kartą netenka daryti. Atrodo, kartojasi parodos, renginiai, bet kas kartą juose vis yra kažkas nauja. Kas kartą susitinki su vis kitais žmonėmis. Tai ir duoda impulsą ar naujai parodai, ar naujam leidiniui. Idėjos gimsta viena iš kitos: bebaigiant vieną darbą jau būni užplanavęs kelis naujus.

- Manoma, kad muziejininkai yra labai rimti žmonės. Bet gal jūs žinote nors kokį anekdotą, kuriozą apie muziejininkus?

- Kad taip ekspromtu sunku ką ir prisiminti... Tačiau vis tiek nenoriu sutikti su nuomone, kad muziejininkai yra tiktai labai rimti. Žinoma, muziejus yra kultūros įstaiga, atliekanti mokslinį darbą, bet kartu - ir pramoginę funkciją bendrąja prasme. To iš muziejaus reikalauja visuomenė, nes jei muziejus nesiūlys to, ko visuomenė tikisi, tai muziejus bus miręs, jo niekas nelankys. Todėl muziejininkų pajėgas ir tenka paskirstyti taip, kad vieni tyrinėtų rinkinius, ruoštų mokslines publikacijas, kiti - šių tyrinėjimų, publikacijų rezultatus pateiktų plačiajai visuomenei suprantama forma. Turiu omeny, ir edukacijos programas, ir šventes, kaip pavyzdžiui, mūsų šventę prie Žaliūkių malūno.

- O kokia yra muziejininkų  misija?

- Skambiai kalbant, muziejininko misija - padaryti taip, kad tautos atmintis gyvuotų, kad kiekviena karta žinotų, iš kur mes atėjome, kokios kartos iki tol gyveno, kad kiekvienas suprastų, kad ne su juo pasaulis prasidėjo... Tada žmonėms ir į ateitį yra lengviau žiūrėti, prognozuoti, surasti savo vietą pasaulyje.  

Romualda URBONAVIČIŪTĖ