Aušra LAURINKIENĖ

Šalį užklupęs krizės monstras - puikus metas prisiminti prieš porą dešimtmečių klestėjusius, tačiau vėliau nepelnytai pamirštus komisus. 

 

Sovietmečiu itin populiarios buvusios komiso parduotuvės ir vėl atgyja lietuvių atmintyje. Juk kiekvieno iš mūsų spintoje atsiranda nenešiojamų drabužių, namuose - nebenaudojamų daiktų ar baldų, kuriuos išmesti gaila, o siūlyti draugams lyg ir nejauku - gali įsižeisti, kad nenaują daiktą siūlai. Daugelis moterų rūbus giliausiuose spintų kampučiuose paslepia ir dėl pakitusių kūno linijų. Dažnai vos kartą ar porą apsivilkus nereikalingi tampa šventiniai, proginiai drabužiai. Komisas – puikiausia išeitis visais atvejais.

 

Čia priimami ir parduodami ne tik rūbai, batai, rankinės, bet vaikiškos prekės, smulki buities technika ar kiti jums nebereikalingi, bet tvarkingi ir švarūs daiktai. Anot pardavėjų, net ir esant ekonominei krizei, kai kuriems užsukti į komisą – vis dar gėda, tačiau užsieniečiai mielai ir be gėdos matuojasi dėvėtus rūbus, nes užsienyje tokių parduotuvių netrūko net ir visuotinio išlaidavimo metais.

 

Ne paslaptis, kad sovietmečiu šios žmonės čia ieškodavo „deficitinių” ar tiesiog gerokai pigesnių daiktų. Dažniausiai komise būdavo parduodami drabužiai, batai ir visi kiti daiktai. Ten būdavo galima rasti ir tokių drabužių ar avalynės, kokių paprastose parduotuvės nebuvo. Maždaug prieš dvidešimtmetį, kai nebeliko „deficitų”, nebeliko ir komiso parduotuvių. Tiesa, viena kita savo durų neužvėrė, tačiau lietuviai čia lankėsi vis rečiau ir rečiau... 

 

Komisas dažnai painiojamas su eiline dėvėtų drabužių parduotuve 

 

Dabar pardavėjos sako, kad komise žmonės perka ir siūlo viską - tai, kas užsigulėjo spintose, ir tai, už ką galima gauti šiek tiek pinigų prispaudus sunkmečiui. Parduoti savo daiktus atnešantys žmonės labai skirtingi. Čia užsuka ir vidurinę lankantis jaunimas, ir pensijos grašius skaičiuojantys senoliai. Anot pardavėjų, skiriasi tik jų prekės.  

 

Renesansą nuo praėjusių metų išgyvenančių komisų savininkai neslepia, kad sunkmetis jų verslui padeda. Tiesa, pastebima, kad daugelis pirkėjų komisą painioja su dėvėtų rūbų parduotuve - kai kurie „gudruoliai” bando pasipelnyti ir į komisą atneša rūbus, pirktus iš „antrų rankų”, tačiau komisas – ne vieta tokioms prekėms. Nusivilti teks ir tiems, kurie mano, kad komise prekės kainuos maždaug tiek, kiek dėvėtų drabužių parduotuvėje: „Užsukę į komisą nerasite litą ar kelis kainuojančių nutampytų „skudurų”, - atskleidžia vieno iš Šiauliuose esančių komisų darbuotoja. 

 

 

Kiekvienas, norintis „atsikratyti” nebereikalingu daiktu ar užsidirbti šiek tiek pinigų, turėtų žinoti, kokios yra pardavimo komisui sąlygos. 

Atėjęs į bet kurį komisą, daikto savininkas pats pasiūlo kainą, už kurią norėtų parduoti atneštą prekę. Prie šios kainos prekybininkės prideda komisinį 30 procentų mokestį. Jeigu daiktas neparduodamas per mėnesį, jis nuvertėja 20 procentų, o po dviejų mėnesių - dar 10 procentų pirmojo nukainojimo kainos. Sutartis galioja tris mėnesius. Šiam laikui pasibaigus, pardavėjas turi teisę prekės nebeatiduoti. Už sutarties pasirašymą vieni savininkai neima jokio vadinamojo sutartinio mokesčio, kiti - po vieną ar penkis litus.