Gražuolės, pasak spektaklio režisierės A. Dilytės, yra gyvenimo būdo groteskas, kuris kelia daug klausimų: kodėl netikrumas, tapęs vertybe, nuolat kemšamas į spaudą ir viršelius ir kam to reikia visuomenei.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Šiaulių dramos teatre spaudos konferencijos metu spektaklio „Gražuolės“ kūrybinė grupė ir aktorių komanda žurnalistams pristatė naują darbą. Šiaulių dramos teatras spektaklio gerbėjams balandžio 6 d. padovanos ne tik savo stiliumi, bet ir idėjomis naują spektaklį. Pasak „Gražuolių“ režisierės Agnės Dilytės, pjesėje analizuojamos šiuolaikinės realijos ir tarsi atskira socialine grupe tapusių gražuolių gyvenimo paslaptys.
Naujas dramos žanras
Pjesės „Gražuolės“ autoriai Vladimiras Zabalujevas ir Aleksejus Zenzinovas – rusai, istorijos pedagogai pagal išsilavinimą, dirbantys žurnalistais. Drauge jie kuria scenarijus filmams, radijo pjesėms ir spektakliams.
„Esminis „Gražuolės“ spektaklio klausimas, kas yra grožis – dovana, prakeikimas, prekė ar kažkoks pigus niekutis. Čia žiūrovas ras savus atsakymus“, - sako Šiaulių dramos teatro literatūrinės dalies vedėja Asta Šiukšterienė. Pasak jos, pjesės stilius visiškai naujas, tad yra iššūkis tiek šiuolaikinei dramaturgijai, tiek Šiaulių dramos teatrui, kuris renkasi vertingus tekstus.
„Pjesės vertė kitokia, tai vadinamasis verbatimas. „Verbatim“ reiškia žodinė, verbalinė, anot kitų vertėjų – socialinė pjesė. Patys autoriai, pristatydami jos tematiką, sako, kad šio stiliaus pjesės yra populiarios Rusijoje ir aktualios dabar, o temos – šokiruojančios. Tai incestas, narkomanija ir t. t. Autoriai pasirinko gražuoles, jų žodžiais, pačią marginaliausią ir problematiškiausią grupę“, - teigia A. Šiukšterienė.
Pjesėje – tikri gyvenimai
Medžiagą spektakliui dramaturgai sukūrė iš tikrų interviu, kurių metu buvo kalbinamos paprastos moterys, nepasižyminčios dideliais gyvenimo pasiekimais, bet turi dovaną – gražią išorę.
„Tad šie autoriai pabandė „pakrapštyti“, kas slypi po tuo kiautu, kokie jų gyvenimai, paslaptys ir kuo tos moterys skiriasi nuo kitų. Ar grožis yra laimė ar nelaimė – mes sprendžiame tą klausimą“, - sako pjesės režisierė A. Dilytė.
Pasak jos, grožis – galbūt praskrendantis drugelis, kuris pradžiugina visus, nustebina, sužavi aplinkinius, sukuria šventę ir tiek. „Gal kaip tik žmogaus likimui jis nelabai kažką duoda arba kaip tik paverčia drama“, - sako A. Dilytė.
Tad spektaklyje vaidina visas būrys moterų: gražuolę „atamanę“ – Eglė Stanišauskaitė, gražuolę „širdžių damą“ – Silva Povilaitytė, gražuolę „princesę“ – Monika Šaltytė, gražuolę „mažylę“ – Vilija Paleckaitė, gražuolę „svajotoją“ – Agnė Kiškytė, ir tik keli vyrai: autorių, laidos vedėją – Dalius Jančiauskas, asistentą – Aurimas Žvinys, Anicetas Gendvilas.
Kirtis medijų kičui
Kaip sako A. Dilytė, temos prasme pjesė didelio šoko ir perversijos neturėtų sukelti. „Tai nėra vientisa istorija, todėl pasirinkome visiems atpažįstamą, savitą televizijos šou, nuo kurio atsispyrėme. Tai bus mūsų spektaklio logikos šou, nebūtinai tai, ką matome per televiziją. Iš vienos pusės pasirinkta, kas labai populiaru, o iš kitos pusės – kaip režisierė bandžiau įžvelgti Lietuvoje dabartinio pop-, šou, spaudos pasaulio tviskesį, deklaruojamas vertybes. Mes matome per TV tokius besišypsančius, neva labai laimingus žmones, matome ir daug purvo, kuris kemšamas. Tad pjesė visa tai kritikuoja“, - sako A. Dilytė. Todėl šis spektaklis, pasak jos, yra gyvenimo būdo groteskas.
„Gražuolės“ kelia daug klausimų: kodėl netikrumas, A. Dilytės pavadintas „plastmase“, tapo vertybe, kodėl jis nuolat kemšamas į spaudą ir viršelius. Žiūrovas turėtų susimąstyti, kodėl visa tai yra taip reikalinga visuomenei, kam to reikia.
„Norisi iš viso to padaryti groteską ir pasišaipyti. Todėl šiame spektaklyje bus kičo elementų – atpažįstamų iš televizijos, kritikuojamų popkultūros ženklų. Norime pasižiūrėti, kas ir kokie gyvenimai slypi po visa šita pudra, plastmase, šinjonais, silikonais ir botoksais“, - teigia režisierė.
Pasak dailininko scenografo Artūro Šimonio, pasitelktos pakankamai minimalios, asketiškos priemonės ir šviesos pagalba, kad scena būtų dinamiška, kintanti ir primintų žurnalus, medijas, televizijos studiją, o antrojoje dalyje daugiau susitelkta į dvasinį striptizą, paprastumą ir vertikalę.
Kompozitorius Antanas Jasenka teigė, kad spektaklio muzika atspindi kalėjimą, personažai ritmiškai įrėminti, suvaržyti.
