Šimtametis Stanislovas Petruševičius visą gyvenimą dirbo sunkų geležinkelio iešmininko darbą, vadovavo geležinkeliečių profsąjungai.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.

 

 

Zita KATKIENĖ

Užaugęs keturių vaikų šeimoje Stanislovas Petruševičius 100-ojo jubiliejaus sulaukė ne tik be brolių ir seserų, bet ir be kitų artimų žmonių. Jauniausiai Joniškyje gyvenusios Petruševičių šeimos atžalai Stanislovui buvo lemta užauginti dvi dukteris, sulaukti keturių vaikaičių ir septynių provaikaičių. Vakar šimtąjį jubiliejų švenčiantį šiaulietį sveikino, sveikatos ir nenuilstamo artimųjų dėmesio linkėjo Šiaulių „Sodros” skyriaus atstovai.

Nors vienintelis Stanislovas giminėje 100 metų sulaukė, tačiau ilgaamžių būta ir daugiau. Sesuo Ona taip pat beveik 100 metų išgyveno. Ketverių metų iki 100 pristigo ir žmonai Anai Liucijai Petruševičienei, prieš dvejus metus iškeliavusiai iš šio pasaulio.

Žmoną Stanislovas Petruševičius parsivežė iš Latvijos. Anuomet pasienyje su Latvija gyvenantys joniškiečiai dažnai važiuodavę į kaimyninę šalį geriau mokamo darbo ieškoti. Pas latvius ūkininkus jaunystėje dirbo ir S. Petruševičius. Čia, Jelgavos rajone, ir šeimą sukūrė. Vyriausioji duktė Anita Bačianskienė, besirūpinanti tėvu, prisimena, jog vaikystėje ir kalbama šeimoje buvo latviškai, nes taip norėjusi mama.

Po karo šeima grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Joniškyje. Stanislovas Petruševičius įsidarbino geležinkelyje iešmininku ir šį darbą dirbo visą gyvenimą. Jam tekdavo budėti pastotėje, sulaukti traukinio, perkelti iešmus. Prieš aštuonis dešimtmečius šis darbas, anot dukters Anitos, buvo tikrai labai sunkus. Bet tėvai stengėsi, nes siekė, kad abi dukterys - Anita ir Aldona - įgytų aukštąjį išsilavinimą ir taip sunkiai, kaip vargo tėvai, nevargtų.

Nestokojo S. Petruševičius ir organizacinių gebėjimų, buvo labai paslaugus ir dėmesingas aplinkiniams. Jis visą darbinį amžių vadovavo Joniškio rajono geležinkeliečių profsąjungai. „Niekada neturėjo žalingų įpročių, buvo labai rūpestingas savo šeimai”, - prisimena duktė. Tik tuomet, kai pensijos sulaukę tėvai atvyko gyventi į Šiaulius, daugiau laiko liko poilsiui. Drauge su žentu Boleslovu ir dukra Anita apkeliauta visa Lietuva, dažnai lankytasi Baltijos pajūryje Latvijoje, poilsiauta prie Juodosios jūros. 20 metų „Geluvos” restorano direktore dirbusi duktė Anita Bačianskienė džiaugiasi, kad galimybės leido jaunystėje keliauti, o šiandien sveikatos pakanka prižiūrėti tėvą, gyvenantį toje pačioje namo dalyje, kurią prieš du dešimtmečius įsigijo drauge su žmona. Dukros šeima gyvena atskirai - už poros kilometrų, tačiau kasdien aplanko senolį. Naktį juo rūpinasi samdoma moteris, nes vieno palikti jau neįmanoma. Prieš dvejus metus sunkiai susirgęs Alzheimerio liga senolis nebepajėgia savimi pasirūpinti, nebe viską supranta ir net artimuosius pamiršta. Tačiau iki tol, anot dukters, stebino ir fizine, ir dvasios sveikata.

Į viršų