„Geležinė lapė” atvežta ir sumontuota slapčia nuo pašalinių akių, vidurnaktį.Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualdas BALIUTAVIČIUS
Po nakties iš antradienio į trečiadienį Talšos ežero krantinėje, netoli miesto senųjų kapinių, atsirado įspūdingas „žvėrelis” - didžiulė cinkuoto metalo figūra, vaizduojanti lapę. Meno kūrinį, padedant miesto pramonininkams, Lietuvos vardo tūkstantmečio proga Šiauliams padovanojo niekaip nerimstantis dizaineris ir Savivaldybės „aparatčikas” viename – Vilius Puronas. Žodis idėjos autoriui.
„Niekas net nesapnavo, kad mes susapnuosime”...
„Kas sieja lapę ir Šiaulius?” - klausiame.
„Projektavau ne lapę, o būtent šitą klausimą. Lapė – tai noras įamžinti tūkstantmečio jubiliejų, ko nepadarė nei Vilnius, nei Kaunas, nei kiti didieji miestai... Ligšioliniai Lietuvos tūkstantmečio renginiai širdy nepaliko pėdsako: matėme tik valdančiųjų apsivogimus, pykčius ir t. t.”, - sako V. Puronas.
„Bet kodėl lapė, o ne, tarkime, vilkas, arba paminklas Traideniui – juk irgi būtų gražu?” - bandome suprasti.
„Traidenis nuo žodžio „traidžioti”, - nesutrikdamas dėsto V. Puronas. - Man, kaip besidominčiam istorija, žinoma, kokie senovės Lietuvos valdovai buvo kraugeriai. O dabar jie mums pasidarė šventi... Legendą apie Gedimino sapną ir Geležinį vilką žino visi. Buvo prasmė paleisti anos legendos tęsinį. Taigi dabar Vilnius turi Geležinį vilką, o mes - Geležinę lapę. Ir jeigu Gediminas tik susapnavo, mes gi padarėme (reikšmingai šypteli). Niekas net nesapnavo, kad mes susapnuosime lapę. Taigi mes „nepliurpiame” ir sapnus paverčiame tikrove.”
„Ar ilgai teko materializuoti šitą idėją?” - domimės.
V. Puronas: „Nuo sniego ligi sniego. Nuo paskutiniojo iki pirmojo sniego”.
„Visgi kam toks slaptumas? Kodėl „Geležinė lapė” savo nuolatinės dislokacijos vietoje buvo pastatyta vidurnaktį ir dar slapčia nuo visuomenės? - „knisame” giliau.
V. Puronas: „To manęs dar niekas neklausė... Sakyčiau, bandėme apsiginti nuo savęs. Nuo biurokratizmo, galinčio sužlugdyti kad ir patį geriausią sumanymą. Jei biurokratams pateiksi idėją, pirmas klausimas būtų: „Kodėl lapė”? Ir jie sužlugdytų visą tolesnį „intelektualų žaidimą”. Dažnai tokius klausimus sprendžia atsitiktiniai žmonės, tiksliau, atsitiktinis jų rinkinys. Tie, kurie daugeliu atveju žiūri tradicinėmis akimis: „Kodėl iš skardos, o ne iš marmuro ar ne iš bronzos?” ir t. t., ir t. t. Mūsų dabartinė valdžios sistema yra viešųjų pirkimų įstatymo vergai. O tai ne visuomet į gerą. Kad paskelbtumei tokį konkursą, reikia žinoti, ko nori? Reikia pinigų, kuriais apmokėsi idėjas. Ir laiko jas materializuoti. Dabartinė 3-4-erių metų valdininkų kadencija to nesugeba”.
„Tai kaip pavyko apeiti sistemą?” - domimės.
„Pradėjome nuo to, jog dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Savivaldybė tam reikalui neskirtų nė cento. Juk nebeturi net iš ko mokėti algas darželių darbuotojams. Vedami patriotizmo mūsų miesto pramonininkai surado ir metalo, ir darbo jėgos, ir techniką, ir kurą jai, ir kitokią pagalbą, be kurios visa tai nebūtų įmanoma. Tai dovana miestui, o ne labdara - ne dovana „ubagui”. Tai, jeigu norite, yra darbas Tėvynei, - sąvoka, kurią seniai pamiršome”, - sako idėjos autorius.
„Jeigu ne taip, tai kaip?”
Anot V. Purono, valdininkai ir kitokie „žinovai” dažnai „suvelia” medžiagą su idėja. Galima lapę išlieti ir iš gryno aukso, bet galimybės tokios, jog buvo paprasto plieno ir cinkavimo vonios. „Galima nieko nedirbti ir toliau „putoti” arba svajoti, ką padarysime po 100 metų ir iš nerūdyjančio plieno - toliau plepėti bei turėti „gerą skonį”, - ironizuoja dizaineris V. Puronas. - Kai tik aš išgirstu žodžius „geras skonis”, man tai pasakęs žmogus asocijuojasi su nieko neveikiančiu plepiu.”
„Kyla asociacijos su vienu iš nacių vadeivų, sakiusiu: „Kai išgirstu sakant „kultūra”, man iškart norisi stvertis revolverio”? - provokuojame.
V. Puronas: „Lygiai tas pats. Man tada norisi oponento paklausti: „Jeigu ne taip, tai kaip?” Kodėl tau pačiam nepabandžius? Dabar gi niekas nieko nedaro, bet reikalavimus kelti sugeba. Mūsų lapė – tai iššūkis ir provokacija miesto meninei visuomenei. Parodykit savo pinigus, savo subtilų skonį ir visa kita... Jeigu negalite – tylėkite pabrukę uodegas”.
„Geležinė lapė” buvo atvežta ir pastatyta naktį, be žiūrovų, be išmintingų dėdžių kalbų...” - toliau kalbiname nenuoramą.
V. Puronas: „Čia buvo du aspektai. Pirmas – dieną vežti tokią didžiulę konstrukciją gatvėmis, pilnomis mašinų, yra nepatogu. Antra, mums buvo svarbus ir netikėtumo faktorius. Iš ryto prabundi, ir pamatai... Kažkas nauja ir gera, o ne pikta, prie ko esame pripratinti... Atidengiant skulptūras įpratome daug šnekėti. O tų kalbų kalbelių – kiek jų atšnekėta! Ir kam to reikia? Todėl priimkite mūsų epochos kūrinį su visais jo privalumais ir trūkumais! Šiandien aš galiu drąsiai pasakyti, ar tai panevėžėčiui, ar tai vilniečiui, ar kauniečiui: „Mes turime, o jūs – ne”. Ir dar kartą noriu pabrėžti: be mane rėmusių šiauliečių fabrikantų neturėtume šiandien „Geležinės lapės”. Daugelis idėjų žūsta būtent šitame lygmenyje”.
