Prie Talšos ežero pastatyta „Geležinė lapė” greitai

tapo dar vienu šiauliečių traukos centru.

 

 

 

 „Geležinės lapės” konstrukcijas lankstė ir montavo suvirintojas V. Butkus (kairėje), o konstrukcinius brėžinius parengė bei pritaikė inžinierius V. Jančenkovas. Abu jie tvirtina, jog darbas buvęs įdomus ir kad mielai jo imtųsi dar sykį.

 

 

 

 

 

 

Romualdas BALIUTAVIČIUS

Ką bešnekėtų skeptikai ir monumentalaus meno gurmanai, prieš keletą savaičių Talšos krantinėje pastatyta „Geležinė lapė” traukia šiauliečius, ypač mažuosius. Čia kasdien pamatysime būrelius vaikų, jų gimdytojus, o tai netiesiogiai parodo, jog miestui reikia tokių dalykų, nors trumpam padedančių atitrūkti virš kasdienybės. O neseniai šiaulietiškąją naujieną pasauliui pristatė ir „Associated Press”  televizijos naujienų tarnyba. Taigi laputė jau garsina ne tik Šiaulius bet ir visą Lietuvą. Beje, interviu minėtai televizijos naujienų agentūrai tą patį kalbėjo ir šitos statulos autorius V. Puronas: jos reikia miestui, turistams bei vaikams. Geležinė lapė yra ne tik dekoracija, bet ir kažką duoda miesto dvasiai, jo aurai. Kiekvieną dieną žvelgdami į statulą joje vis atrasime kažko naujo ir gero.

 

Daugiau nei 100 šalių veikiančios naujienų tarnybos dėmesys – gera proga darsyk prisiminti žmones, labiausiai prisidėjusius prie šio projekto realizavimo.

 

Inžinierius V. Jančenkovas

 

Šiaulietis inžinierius Viktoras Jančenkovas, parengęs konstrukcinius lapės brėžinius bei prižiūrėjęs laputės virsmą, prisiminė, jog buvo iškilę sunkumų dėl statulos stabilumo, nes elementų sujungimo taškai buvo išsidėstę aukštai, dėl to savo laiku teko imtis tam tikrų inžinerinių konstrukcinių sprendimų, pavyzdžiui, išskėsti lapės kojas.

 „Šiaip mano prisiminimai apie visą kūrybos procesą yra tiktai geri, - sakė „Šiaulių naujienoms” V. Jančenkovas. - Projektas buvo nekasdienis ir labai padėjo prasiblaškyti, nes mano kasdienis darbas yra susijęs su pramoniniais projektais. Ir jeigu ateity dar pasitaikys kažkas panašaus, mielai imsiuosi. Man toks prasiblaškymas duoda savo, mintys tampa aiškesnės, šviežesnės, išsklaidoma kasdienė rutina. Galima sakyti, tampi kūrybiškesnis, plačiau mąstantis.”

„Jūsų nuomone, ar reikia Šiauliams šitokių statulų?” - domimės.

 

„Aišku, kad reikia. Jos puošia mūsų miestą. Bent jau labiau už tuos suvirintus vamzdžius Vilniuje. Juk sakoma, kad ten irgi yra menas, -  juokiasi inžinierius V. Jančenkovas.

 

Suvirintojas V. Butkus

 

Kalbiname suvirintoją Vaclovą Butkų, nuo pradžios iki pabaigos savo rankomis „susiuvusį” geležinę laputę į galutinį pavidalą.

 

„Kaip jūs pats vertinate šitokius kūrinius?” - klausiame.

 

„Vertinčiau tik iš gerosios pusės. Jie reikalingi miestui, daugumai jo gyventojų, taip pat ir atvykstantiems į Šiaulius. Lapę aš pavadinčiau puošmena, ką kiti bekalbėtų. Ne kiekvienas miestas tai turi ir galėtų pasigirti. Noriai imčiausi visko iš naujo. Kodėl ne? Manau, kad šis mūsų bendras projektas tikrai ne paskutinis...”

 

„Dirbote su „lapute” nuo pat pradžių... Kas per tą laiką labiausiai įsiminė?”

 

V. Butkus: „Prisiminimų daug... Juk savo rankomis išlanksčiau visas detales, ko anksčiau nebuvo tekę daryti. Meno kūriniui reikalavimai kitokie – atmestinai nepadarysi. Be abejo, reikėjo ir papildomų žinių”.

 

„O kaip kūrybos procese pavyko sutarti su idėjos autoriumi V. Puronu? Bendravote kiekvieną dieną... Juk dažni atvejai, kai idėjos autorių ir tų idėjų „įgyvendintojų” požiūriai išsiskirdavo?” - smalsaujame.

 

V. Butkus: „Jis labai geras žmogus. Bent jau man susidarė tokia nuomonė. Tai žmogus be „unoro”, visada pasirengęs patarti, padėti, tačiau labai „prie humoro”. Dažnai tapusavyje pajuokaudavome – taip dirbti smagiau ir darbo rezultatas, reikia manyti, geresnis”.

 

Sumanytojas V. Puronas

 

„Per pirmąjį mūsų interviu nutylėjai, jog laputė dar turi širdelę?” - primename.

 

V. Puronas: „Geležinė lapė yra legendos tęsinys. Neprognozuoju, kiek laiko ji išgyvens, bent jau dabar. Tai, kad apie lapės širdį žiniasklaida sužinojo pavėluotai, yra mano paties klaida: niekam nenorėjau šito pasakoti. „Išlindo” netyčia. Tai paslaptis, kurios dėka laputė nėra tik pliko metalo gabalas, bet kažkas daugiau. Tai žinia ateities kartai, kuri dar nežinia, kokia kalba šnekės... Man tai skausminga tema. Taip pat nežinau, kokioje santvarkoje kada nors bus atverta lapės širdis, kur yra kapsulė, o joje – keletas varyje išgraviruotų sakinių. Kas ten parašyta? Aš užmiršau...” - gudriai šypteli V. Puronas.

 

Anot pašnekovo, amžino nieko nėra, ir kada nors tie žodžiai taps žinomi visiems. Juos perskaitę ainiai nebus nei labai nustebę, nei pasipiktinę. Širdis padaryta iš cinkuoto metalo ir įdėta į statulą tiksliai toje vietoje, kur paprastai būna širdis. Širdis prirakinta prie „stuburo” grandinėmis.

 

„O kaip apie akciją „Lapės pastatymas” sužinojo „Associated Press” naujienų tarnyba?” - klausiame.

 

V. Puronas: „Žiniasklaida mano ir miesto pramonininkų bendrą kūdikį priėmė palankiai, be kontraversijų. O jei pasigirsta viena kita neigiama nuomonė, priimu kaip kuriozą, kaip žmogaus, jaučiančio nuoskaudą santvarkai, pavydą ir girgždesį.

 

Man pačiam iki šiol nesuvokiama APTN naujienų tarnybos darbo sistema, bet džiaugiuosi, kad „Associated Press” grupė pasirodė laiku, kai jau montavome lapę jos nuolatinio buvimo vietoje. Man tai maloni staigmena. Su kūrybine grupe iš karto radome bendrą šneką. (Beje, pirmąkart jie lankėsi, kai lapė dar buvo kūrimo stadijoje). Kartu tai patvirtinimas, kad mūsų geležinė lapė yra įdomi: ne tik čia, bet ir viso pasaulio žiūrovams. Ji garsina Lietuvą! Geležinę laputę parodė ir Rusijos televizijos kanalas, ir kt. Tuo reikėtų tik džiaugtis. Ir, matau, žmonės džiaugiasi”.

 

„Nežiūrint visko, kai kurie vietiniai monumentalaus meno gurmanai apie šį kūrinį atsiliepia gana nepalankiai...” - užsimename.

 „Būsiu atviras: didesnė dalis „Geležinės lapės” dar nematė... Ir nevadinkite jų gurmanais. Vadinkit paprasčiau: „neturintys apetito” arba pan.” - smagiai mesteli pabaigai dar vieną „puronizmą” mūsų pašnekovas.  

 

„Geležinės lapės” sumanytojas, dizaineris V. Puronas šypsosi: „Associated Press” ir kitų užsienio televizijos kanalų reportažų dėka jo ir miesto pramonininkų bendras darbas jau pristatytas pasaulyje.Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Į viršų