Spaudos konferencijoje dalyvavo dauguma spektaklio „Dibukas“ aktorių.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
Šiaulių dramos teatro scenoje vykusioje spaudos konferencijoje įvyko šį šeštadienį laukiamos premjeros „Dibukas“ ir 84-ojo sezono pristatymas. Raimundo Banionio režisuojama Alekso Tarn muzikinė drama „Dibukas“ yra paremta žydų tautosaka ir mistika. Spektaklyje žiūrovai išvys meilės ir mirties tragediją, kuri interpretuota žydiškos kultūros ir mistikos fone.

Apie meilę ir sielą tarp dviejų pasaulių
Žydų folklore dibuku vadinama „nuoga siela“, kuri, palikusi mirusiojo kūną, neiškeliauja į mirusiųjų pasaulį, o įsiskverbia į gyvo žmogaus kūną ir sielą. Tokią esybę gali išvaryti tik rabino egzorcizmas. Atrodo, kad pjesės siužetas įprastas – tėvas nori ištekinti dukrą Lėją už nemylimo vyro. Kitu kampu siužetas pasisuka, kai visus planus apverčia į miestą netikėtai grįžęs jos mylimasis Chonenas, įvaldęs mistines Kabalos galias. Vestuvių išvakarėse jis paslaptingai miršta, bet dar paslaptingesniu tampa Lėjos negalavimas. Dvi mylimųjų sielos apsigyvena viename kūne, kad kartu galėtų būti amžinai. Susirūpinęs tėvas kreipiasi pagalbos į rabiną.
Pjesės režisierius R. Banionis sako, kad ši pjesė yra perkurta iš senosios pjesės. Padavimai apie dibuką nuo XVI a. plito tarp Vidurio ir Rytų Europos žydų, tad autentiškas liaudies legendos tekstas neegzistuoja.
„Visgi mus domina ne žydiškos etnografijos, religijos, mitologijos, mistikos perkėlimas į lietuvių teatro sceną. Mus domina tie amžini žmogiški jausmai, aistros, kurios yra kiekvienoje kultūroje, kiekvienoje terpėje, tautoje. Bet priklausomai nuo tautos temperamento visa tai šiek tiek transformuojasi“, - sakė R. Banionis.
Kupinam mistikos siužetui pritaria ir scenografinis sprendimas, kuris atspindi persipynusį mirusiųjų ir gyvųjų pasaulį – pilki antkapiai, išnirę iš scenos lubų...

Priminimas apie kultūrą, formavusią mus
Pasak režisieriaus, žydų tauta gyveno didžiulėje mūsų valstybės dalyje. „Ši kultūra egzistavo šalia mūsų, o dabar jos nebeturime. Ji yra labai savotiška, originali, ir kai jos mes neturime, tik bandome prisiminti, tai mes save tiesiog apvagiame. Nes šis reiškinys buvo labai galingas visai mūsų istorijai“, - sako R. Banionis.
Vis dėlto aistros, vaizduojamos pjesėje, yra bendražmogiškos - jas galima laisvai suvokti, nepriklausonai nuo tautybės. „Aistros ir žmogiškumas leidžia įsigilinti ir suprasti amžinąsias tiesas, kas veda žmogų – nežinau ar į priekį, ar atgal, bet ir ydos, trūkumai sudaro žmogaus esmę. Dibukas – tarpinė būsena tarp mirties ir gyvenimo. Įdomus šios tautos santykis su mirtimi, jos suvokimas, o tai yra didžiulis sąmonės, pasąmonės poveikis aplinkinėms tautoms“, - paaiškino režisierius.
Kaip sakė R. Banionis, muzika pjesėje turi savitą emocinį poveikį papildydama verbalinę, vizualinę plotmę. „Muzika yra lietuviška, bet turi žydiškų elementų, harmonijos, galima sakyti - yra lietuviškai žydiška“, - paaiškino režisierius.
Sigitas Jakubauskas, pjesėje atliksiantis Lėjos tėvo vaidmenį, atskleidžia, kad jo personažo charakteris yra internacionalinis. „Tai verslininkas, norintis gero savo dukrai, bet nori ne taip, kaip ir dabar dažnai pasitaiko. Ir dabar tėvai stengiasi pagal savo gėrio supratimą priversti vaikus gyventi. Tada įvyksta konfliktai, nesusipratimai, kurie veda prie blogų dalykų“, - apie savo vaidmenį kalbėjo S. Jakubauskas.
Naujosios aktorės Ingos Jarkovos vaidinama Lėja – pirmasis vaidmuo Šiaulių dramos tetare. „Mano herojė yra labai užsispyrusi ir labai tiki meilę. Ją nori ištekinti už šaunaus, gražaus, turtingo vaikino, bet ji jau turi mylimą žmogų ir iškeičia patogų gyvenimą į mirtį su mylimu žmogumi“, - sakė I. Jarkova.
ŠDM teatro vadovas Antanas Venckus taip pat ėmėsi šioje pjesėje religinio tarno - rabino-kabalisto -Rabi Elchano vaidmens. Pasak jo, tai puiki galimybė pasikapstyti visai nežinomose žemėse apie sielą, jos susidvejinimą.

Scena iš spektaklio“: Lėja (Inga Jarkova) ir Chonenas (Anicetas Gendvilas).
Artūro STAPONKAUS nuotr.