Architektas Vytenis Rudokas: „Linkėčiau valdžiai mąstyti priimant sprendimus, kurie lemia miesto veidą, kurie reikšmingi mūsų miesto visuomenei. Daryti tai viešai ir konkurso keliu, o ne vienom rankom”. 
 
 
Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Savo profesinę šventę  - Tarptautinę architektų dieną - Šiaulių architektai švenčia, bet savaip, nes jei liepos 1-oji ne savaitgalį, tai jie dirba: projektuoja, važinėja į statybas pažiūrėti, kaip įgyvendinami tie projektai, bendrauja su užsakovais, įvairių sričių specialistais, kartkartėmis dėkodami už sveikinimus telefonu ar elektroniniu paštu.

O švenčia kurią kitą  dieną - Lietuvos architektų sąjungos Šiaulių skyriaus nariai važiuoja į ekskursiją. Štai ir šiuometinę Architektų dieną šiauliečiai architektai jau atšventė - važiavo į Latvijos Daugpilio regioną pasižiūrėti, ką kolegos veikia. O grįžę dar dvi architektūrines parodas Dailės galerijoje ketvirtadienį ta proga atidaro: „Latvijos architektūra 2009” ir „Šiauliai VGTU Architektūros fakulteto studentų baigiamuosiuose darbuose 2007-2010 m.” 
 
Šiaulių architektams darbų netrūksta

Daugpilio architektai, beje, nenustebino: dauguma pastatų tokie, kaip ir Lietuvoje, gal tik keli objektai išskirtiniai, bet patys buvo šiauliečių nustebinti, kai sužinojo, kad Šiauliuose dirba 65 Lietuvos architektų sąjungos nariai ir dar dešimt ne narių, nes antrajame pagal dydį Latvijos mieste - Daugpilyje - darbuojasi tik dvidešimt architektų.

Tiesa, šiauliečiai architektai dirba visoje apskrityje ir, pasak Architektų sąjungos Šiaulių  skyriaus pirmininko Šarūno Sabaliausko, nedarbas jiems negresia. Tai Vilniuje ir Kaune, kur ekonominio pakilimo metu liko dirbti dauguma jaunųjų architektų, atsirado bedarbių.

Kita vertus, Lietuvoje apskritai yra šios profesijos atstovų perprodukcija, nes čia parengiama daugiausiai architektų, pagal gyventojų skaičių, Europos Sąjungoje.

Architektas Šarūnas Sabaliauskas džiaugiasi, kad dauguma statybų Šiauliuose vyksta pagal šiauliečių architektų parengtus projektus, nors didžiuosius planavimo darbus, kuriuos užsako Savivaldybė, dažnai atlieka ne šiauliečiai. „Tai nėra gerai, nes jie nepažįsta miesto ir savaip daro, o ne kaip miestui būtų geriau, - apgailestauja Architektų sąjungos pirmininkas. - Bet, deja, tai apsprendžia kaina, nes tik ji yra viešųjų pirkimų rodiklis.”
 
 
 
„Man žymiai maloniau būtų kalbėti apie Architektų dieną, jei architektūros sąvoka Lietuvoje apskritai egzistuotų”, - sako Rūta Stuopelienė, viena iš pėsčiųjų bulvaro Šiauliuose rekonstrukcijos architektų. 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
Reklamos architektams nereikia

Šiaulių centre įsikūręs architektas Vytenis Rudokas, kurio parengtais projektais dešimtadalį Šiaulių apklotum (jis projektavo Talšos ežerą su prieigomis, „Elnio” teritoriją, Šventupio, Verduliukų rajonus, miesto vakarinį prie geležinkelio ir daugybę centro kvartalų, rengė Vilniaus gatvės sprendinius), sako, kad jam reklamos nereikia - patys darbai jį kaip architektą reklamuoja, tikrieji užsakovai ir taip jį susiranda. O architektė Rūta Stuopelienė prisipažįsta, kad net sau namo nėra suprojektavusi, nes namo grįžtanti tik miegoti - tiek daug dirbanti.   

Reklama kaip reklama, bet gal architektai, kaip ir kiti menininkai - dailininkai, skulptoriai, rašytojai, turėtų kažkaip savo darbus „pasirašyti” - kokias vardines lenteles prie savo sukurtų pastatų pritvirtinti, kad ir šiaip miestiečiai, ne specialistai, tų statinių autorius žinotų?

„Nemačiau, kad ir Europoje tai būtų daroma, - sako architektas Vytenis Rudokas. - O gal ir visai patogu, kad niekas nežino, nes dauguma pastatų yra nieko verti - tiesiog amatininkiški. Yra tik vienas kitas, apie kurį būtų galima kalbėti kaip apie įvykį, reiškinį.”

Urbanistinius sprendimus priima ne architektai

O kodėl tų architektūros įvykių, reiškinių tiek nedaug, nors jau dvidešimt nepriklausomybės metų architektai yra laisvi, nevaržomi?

Vytenio Rudoko nuomone, tam yra kliūčių. „Didžioji problema yra ne pinigai (jie antroje vietoje), o  užsakovai ir architektai. Dauguma kolegų architektų Lietuvoje nėra urbanistai ir neturi apie tai žalio supratimo. Antra, miesto aikštės, kiekvieno kvartalo projektas, užstatymas - tai strategija į ateitį, todėl tokius dalykus turi spręsti ne miesto valdžia, o visa miesto bendruomenė”, - sako architektas.

O dabar Šiaulių miesto formavimo klausimus, neatsiklausdama architektų nuomonės, sprendžianti vien tik valdžia: norėjo - panaikino miesto detalųjį planą, panorėjo - nugriovė autobusų stotį. Dabar visi nepatenkinti, bet kaltė jau verčiama architektams.

„Jei mes šiandien žaidžiame demokratiją, viskas turi būti išdiskutuota, aptarta, padarytas normalus viešas darbo pristatymas, viskas daroma konkurso būdu, o ne slapta, kaip šiandien statoma kurija ir vyskupijos pastatai prie Katedros”, - apgailestauja Vytenis Rudokas.

Šiauliai turi architektūrinį veidą 

Architekto Šarūno Sabaliausko nuomone, Šiauliai turi savo veidą - yra vertingi kaip urbanistinė  struktūra: labai aiškus centras, gatvių tinklas ir Katedros dominavimas iš visur, nes ir pokaryje miestas vietinių architektų buvo teisingai atstatytas. O ir vėliau (iki ekonominio pakilimo laikotarpio) statyti šiuolaikiniai pastatai gražiai įsiliejo į esamą struktūrą ir jos neužgožė, nes Šiauliuose nebuvo investicijų iš šalies.  

„Bet atėjo, kaip sakė vienas politikas, ir į Šiaulius „civilizacija” su keturiais prekybos centrais, ir jau matome, ką tai padarė su miesto centru, - sako architektas. - O juk visos socialinės pasekmės iki mūsų dar neatėjo. Jau dabar žmonės nemoka gyventi mieste: gyvenimas vyksta centruose, į miestą grįžtama tik nakvoti, nebereikia parkų, bulvaro - pasivaikščiojimo vietų. Taip, didieji prekybos centrai kažkiek sukūrė naujų darbo vietų, bet kas suskaičiavo, kiek jų sunaikino. Žodžiu, didieji prekybos centrai - didelė struktūrinė klaida mieste, o šiai klaidai ištaisyti reikės ne mažiau kaip trisdešimties metų ir milžiniškų pinigų”.

„Idėja turi gimti ir subręsti”

Architektė Rūta Stuopelienė  mato ir kitą Šiaulių problemą: „Negerbiame savo paveldo, nemylime savo savo istorijos: sėkmingai naikiname Šiaulių centrą, pastatus, kurie turi savo gal ne tiek didelį architektūrinį užtaisą, kiek kultūrinį, emocinį. Ačiū Dievui, dabar Architektūros skyrius susiprotėjo ir į sąvadus įrašė, kad negalima išorinei apdailai naudoti skardos. Tačiau kai kurios mokyklos, kur sėjami pirmieji kultūriniai daigeliai, jau apskardintos, o Juliaus Janonio gimnazijos senajame pastate langai sudėti plastikiniai, pakeistų proporcijų - tiesiog „išprievartavo pastatą”. O po to ko norėti iš jaunosios kartos? Išaugs dzindzilistai.”

Todėl, architektė sako, geriau neskubėti įgyvendinti kažkokius projektus, statyti, nes miestai formuojasi šimtmečius. Apskritai ir pasaulyje bet kokiai viešai erdvei suprojektuoti skelbiami konkursai, kur vertinama ne projekto kaina, o idėja ir tik paskui jai įgyvendinti ieškoma ne pigiausio, o optimaliausio varianto.

„Manau, gerai, kad dar nieko Prisikėlimo aikštėje nepadaryta, - teigia architektė Rūta Stuopelienė, - aikštės idėja dar turi gimti ir subręsti.”

  
„Pastatus statant reikia galvoti ir apie jų pastatymo pasekmes miestui - plačiąja urbanistikos prasme”, - teigia architektas Šarūnas Sabaliauskas.  
Šiaulių architektai galvoja apie Šiaulius - kaip kurti nauja ir išsaugoti sena.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.  
Į viršų