Dienraščio „Šiaulių naujienos” ir Šiaulių universiteto moksleiviams paskelbtas  konkursas „Noriu būti lyderiu” jau baigėsi. Per tris mėnesius sulaukėme 54 rašinių, kuriuos siuntė ne tik Šiaulių, bet ir kitų Lietuvos miestų moksleiviai.

Į kvietimą aktyviai dalyvauti konkurse greičiausiai sureagavo ir daugiausiai darbų atsiuntė Šiaulių universiteto, Simono Daukanto, „Saulėtekio”, Juliaus Janonio gimnazijų ir „Romuvos” gimnazijos bei pagrindinės mokyklos moksleiviai. Pastarojoje dirbanti mokytoja I. Samulionienė apie lyderystę mąstyti paskatino 7-8I klasių moksleivius.

Rašinių  autoriai – gražūs ir jauni žmonės, jau dabar sugebantys savarankiškai mąstyti ir originaliai reikšti savo mintis. Jie žavi jaunatvišku polėkiu, drąsiomis svajonėmis ir realiai įvertintais siekiais.

Nors ekspertų  grupei buvo malonu skaityti visų mokinių darbus, konkurso nuostatai įpareigojo atrinkti apdovanojimų vertus rašinius.

Paskatinamuoju prizu nuspręsta apdovanoti jaunųjų autorių (7–8 klasė) lyderę Armantę Samulionytę iš Šiaulių  „Romuvos” pagrindinės mokyklos 7a klasės bei mokytoją  Ingridą Samulionienę, kuri paskatino net septynis 7–8 klasių  mokinius atsiųsti rašinius konkursui. Po ilgokų diskusijų buvo išrinkti trys brandžiausi, literatūriniu ir lyderystės aspektu beveik nepriekaištingi rašiniai, kurių autoriai ir užėmė tris prizines vietas.

Pirmąją  vietą užėmė Šiaulių universiteto gimnazijos 3a klasės mokinė Viktorija Rimaitė, atsiuntusi rašinį „Pasaulis priklauso lyderiams arba pirmaujančio gyvenimo konstrukcijos”. Autorė gana išsamiai samprotauja apie lyderystę, aptardama lyderio vertybes, asmenines savybes, akcentuodama gebėjimą nuolat tobulinti save. Savo rašinį ji baigia puikiu filosofiniu autoriniu eilėraščiu, skirtu nelengvai ir atsakingai lyderio daliai.

Antroji vieta skirta rašinio „Ar pasaulis priklauso lyderiams?” autoriui Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos 1f klasės mokiniui Skirmantui Kniežai, kuris atsakė į ekspertų grupės kvietimą ir atsiuntė antrąją rašinio dalį „Mano gyvenimo strategija: veiklos vizija, tikslai”. Kaip minėta, Skirmantas ekspertų grupei atsiuntė du rašinius. Pirmajame rašinyje jis aptarė kaip, jo nuomone, tampama lyderiu. Čia jis samprotavo apie lyderių tipus, jų veiklą, gyvenimą bei darbą komandoje, o antrame rašinyje nušvietė savo planuojamą gyvenimo kelią. Jo teigimu, pirmiausia reikia siekti išsilavinimo. Ir kuo aukštesnio, žinoma. Pasak Skirmanto, mokykla – lyderystės pradžia. Apžvelgdamas pasaulio lyderius, Skirmantas priėjo išvados: „Mano autoritetai – lietuviai”.  Labiausiai jis akcentuoja didžiuosius Lietuvos kunigaikščius Vytautą ir Gediminą. Išdėstęs savitą požiūrį į karjerą, šeimą, gyvenimo vertybes, Skirmantas reziumuoja rašinį tokia išvada: „Jaunimas neturi lygiuotis į užsienio lyderius, tegul į juos lygiuojasi jų tėvynainiai. Mes geriau domėkimės savo istorija, ieškokime savo tautoje iškilių žmonių ir tai padės Lietuvai išbristi iš bet kokių krizių”.

Trečioji vieta atiteko Šiaulių Simono Daukanto gimnazijos 2m klasės moksleiviui Audriui Narbutui, atsiuntusiam rašinį „Lyderiai - istorijos rašytojai”. Savo darbe autorius lyderystės fenomeną atskleidžia lygindamas lyderius, atstovaujančius griovimo pozicijai ir  lyderius, vedančius į pažangą. Pasirinktas samprotavimo būdas atskleidžia autoriaus erudiciją, išprusimą ir apsiskaitymą. Lyginimui Audrys naudoja istorinių asmenybių gyvenimų aprašymus, demonstruoja Lietuvos istorijos raidos supratimą, pateikdamas lyderystę netikėtu rakursu, pavyzdžiui, kaip išskirtinis lyderystės atvejis minimas knygnešio fenomenas. Gilūs autoriaus patriotiniai jausmai atskleidžiami aiškinant, kad lyderystė būtinai turi sietis su dvasingumu, meile ir pasiaukojimu Tėvynei.

Jūsų  dėmesiui – dar kelios mintys apie konkurse dalyvavusių  mokinių rašinius. Nuotaikingas Šiaulių „Romuvos”  pagrindinės mokyklos 7a klasės mokinės Armantės Samulionytės, kuriai skirtai paskatinamasis prizas, rašinys „Ar gali būti lyderis šeimoje? Draugystėje? Meilėje?” atskleidžia autorės gebėjimą įžvelgti lyderystę kasdienėse situacijose šeimoje. Armantė puikiai atskleidžia lyderystės bruožus kiekvieno savo šeimos nario elgesyje, tokiu būdu pateikdama savitą požiūrį apie tai, kad kiekvienas mūsų yra lyderis tam tikrose situacijose. Savo samprotavimus autorė papildo pavyzdžiais iš kūrinių, lygina lyderystę su krepšinio varžybomis ir užbaigia rašinį ypač optimistine fraze: „Tikiu, kad kiekvienas pasaulio žmogus gali būti lyderiu, tik reikia surasti sritį, kurioje gali tokiu tapti”.

Rašinį „Lyderis profesijoje: kaip įsivaizduoju savo ateitį ir karjerą?” atsiuntusi Šiaulių „Romuvos” gimnazijos IIIb klasės mokinė Kristina Mackevičiūtė drąsiai ir atvirai kalba apie savo karjerą. Galima pasidžiaugti autorės atkaklumu ir veržlumu siekiant tikslo – tapti lydere savo profesijoje. Gana modernus požiūris į karjerą atskleidžiamas per autorės svajonę kurti grožį, pasiekti profesionalumo viršūnę, bet išlikti savimi. Išskirtinis ir Šiaulių universiteto gimnazijos IIIe klasės mokinės Tomos Butavičiūtės rašinys „Noriu būti lyderiu”, primenantis trumpą novelę, kurioje ji, atskleisdama savo išgyvenimus, pateikia svarbiausias lyderio savybes. Rašinį autorė baigia teigdama, kad lyderiu gali tapti kiekvienas mūsų, kuris „savo darbu geba pelnyti kitų pagarbą ir pagalbą”.

Saulėtekio gimnazijos IVb klasės abiturientė Dovilė Bagdonaitė atsiuntė rašinį, kurio pavadinimas „Mano tapsmo lyderiu veiklos strategija” tarsi teigia veiklos programą, bet darbas - emocingas, teigiantis lyderio moralines savybes. „Norėčiau išskirti dvi žmonių grupes - tai pesimistai ir praeiviai. Pesimistai – žmonės, kurie taip pat klysta, tačiau nemano, kad rytojus bus geresnis, jie susitaiko su ta mintimi, kad jei ne šiandien, tai rytoj vis tiek bus blogai. O praeiviai yra tie, kurie bijodami suklysti, nieko nedaro, pamiršta, kaip reikia gyventi ir galiausiai tampa stebėtojais iš šalies, o man jie paprasčiausiai tampa praeiviais”,- šie žmonės niekada  netampa lyderiais, teigia autorė.

Tariame nuoširdžią padėką visiems moksleiviams, dalyvavusiems konkurse, ir mokytojams, paskatinusiems auklėtinius siųsti savo rašinius.

 

 

Hitleris buvo nacių partijos lyderis, norėjęs sukurti naująją absoliutaus nacių Vokietijos viešpatavimo Europoje santvarką. Salvadoras Dali lyderiavo siurrealizmo srityje ir buvo užtikrintas savo gebėjimais bei talentu, nes prieš pat baigiamuosius egzaminus akiplėšiškai pareiškė, kad niekas neturi pakankamai kompetencijos jį egzaminuoti ir todėl buvo išmestas iš Akademijos. Staliną galime vadinti vienu iš XX amžiaus vidurio pasaulio lyderių, kuris buvo antrasis SSRS vadovas, vadovavęs visiškai demoralizuotam politiniam biurui ir pražudęs tūkstantį kartų daugiau žmonių nei visi Rusijos carai per tris šimtmečius. Rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas tapo moderniojo romano pradininku Lietuvoje, nors žymiausias jo romanas „Altorių šešėly“ buvo vertinamas net kaip pasikėsinimas į Bažnyčios autoritetą, kaip šmeižtas, kunigijos gyvenimo juodinimas ar net religinis indiferentiškumas. Paminėti asmenys tam tikru laikotarpiu ir tam tikrose srityse užėmė lyderio poziciją. Tad kas ir koks yra lyderis? Ar jam gali būti priskiriamos tik konkrečios savybės?

Dabartinės lietuvių kalbos žodyne lyderis apibūdinamas kaip tam tikros grupės vadas, vadovas ar pirmaujantysis. Mums nereikia nei mokslinių  faktų, nei tyrimų analizių tam, kad suvoktume, jog lyderis – žmogus, nuolat esantis priekyje ir gebantis atsakyti į visus savo srities klausimus, žinantis, kokia linkme nukreipti žmones, kad šie tuos atsakymus rastų. Svarbu paminėti, jog mokslinėje literatūroje išskiriamos dvi lyderystės rūšys: formalioji ir neformalioji. Formalusis lyderis yra tas asmuo, kurio paskirtis – vadovauti. Neformalusis lyderis yra asmuo, pasiekęs rezultatų tam tikroje srityje arba turintis išskirtinių savybių, todėl pripažįstamas kaip autoritetas, kuriuo žmonės pasitiki ir su kuriuo nori kartu veikti. Lyderystė, kaip socialinis reiškinys, būdingas žmogaus prigimčiai. Jau pirmykštėje bendruomenėje susiformavo grupiniai santykiai, kuriuose sąmoningai ar ne iškilo labiausiai patyrusio, stipraus, protingo, drąsaus ir pirmaujančio individo – lyderio bei juo sekančiųjų individų vaidmuo.

Galbūt tai nuomonė, atkeliavusi iš ankstyvojo žmonijos vystymosi etapo, tačiau dažniausiai lyderiai įsivaizduojami kaip stiprios asmenybės. Iš esmės dvasinis atsparumas ir stiprybė yra būtini lyderiui, nes, kaip sakė L. Donskis, „Lyderiais tampa žmonės, kurie padaro tam tikrus moralinius pasirinkimus, užuot pasikliovę esama tvarka, esamu modeliu ir vien besąlygiškai tarnaudami jam“. O tai iš tikrųjų reikalauja pasitikėjimo, drąsos, stiprybės, pasiryžimo, ištvermės ir daugelio panašių savybių.

Tačiau ar galime tapatinti lyderius, priskirdami jiems tik tam tikrą savybių  derinį? Juk SSRS lyderiui Stalinui, vykdant žiaurią, amoralią  politiką, reikėjo šaltakraujiškumo, o S. Dali buvo būtina beribė dvasinė ir kūrybinė laisvė, antraip dabar negalėtume žavėtis jo kūriniais. Bet jei šias savybes sukeistume vietomis ir beribę daugiaprasmę laisvę priskirtume Stalinui, ar neimtume abejoti juo, kaip politiniu lyderiu. Tampa akivaizdu, jog neįmanoma identifikuoti asmeninių savybių, kurios priklausytų tik lyderiams ar skirtų lyderius nuo ne lyderių. Puikus pavyzdys - pasakų motyvai. Pabandykime įsivaizduoti, kokių savybių reikia žvėrių valdovui – miško lyderiui: jis turi būti išdidus kaip gaidys, stiprus kaip tigras, gudrus lyg lapė, išmintingas lyg pelėda, grėsmingas lyg meška, tvirtas tarsi liūtas, apsukrus tarsi kiškis, ištvermingas tarsi lūšis, įžvalgus tarsi erelis. Na, o dabar pabandykime viską susumuoti – rezultatas kraupus. Prieš mūsų akis iškyla užuojautos vertas antgamtinis padaras – gyvis su gaidžio skiautere, pelėdos akimis, meškos letenomis, liūto nasrais, kiškio ausimis, lūšies uodega, erelio sparnais ir tigro kojomis. Šis primityvus, bet žaismingas pavyzdys įrodo, jog nėra tam tikrų savybių, kurios užtikrintų lyderio poziciją. Lyderis nėra įmantri antgamtinė būtybė. Viskas priklauso nuo susiklosčiusios situacijos, požiūrio, laikmečio, srities.

Faktas tas, kad lyderystė yra tvirtai susijusi su vertybėmis. Lyderiavimas reikalauja atsižvelgti į vertybes, nes lyderystės sąvoka apima tokius dalykus kaip gebėjimą įgyti žmonių pasitikėjimą, paveikti žmones, vienyti žmones ir skatinti juos veikti, gebėjimas naudotis dvasiniais ir kūrybiniais ištekliais. Vertybinė lyderio sistema turi būti išugdyta nepriekaištingai, nes, kitu atveju, jis nesugebės paveikti, įkvėpti, motyvuoti žmonių, jis nebus laikomas sektinu pavyzdžiu.

Mano nuomone, kyla dar vienas itin svarbus ir reikšmingas klausimas. Mes tarsi idealizuojame lyderį, jis tampa kažkokiu viską žinančiu, viską gebančiu ir neklystančiu kanonu. Ar iš tikrųjų lyderis negali klysti? Istoriniai pavyzdžiai rodo, jog net ir klystantis žmogus gali būti drąsiai vadinamas lyderiu. Tai puikiai atskleidžia buvusio Niujorko mero Rudolfo Džiulianio nurodomas lyderio apibrėžimas: „Lyderis - tai žmogus, kuris turi rodyti ne savo jėgą, o savo žmogiškumą“. Klysti – žmogiška, o iš klaidų mes mokomės. Ir viskas tuo pasakyta.

Trumpai sugrįžkime prie vertybių temos. Mano nuomone, lyderiais gali būti tik neutralizatoriai - teigiamai mąstantys visuomenės atstovai, gebantys pakilti virš blogio, skausmo, tamsos, žemųjų instinktų ir savo požiūriu naikinantys inhibitorius (neigiamai mąstančius visuomenės atstovus, savo požiūriu lėtinančius visuomenės pažangą), tačiau jų nemenkinantys. Tad lyderis turi būti pakantus, lankstus ir tolerantiškas. Tačiau būti geru žmogumi, dar nereiškia būti geru lyderiu: galiai, valdžiai įteisinti bei išlaikyti reikia „kalavijo“,  radikalių ir aplinkiniams sunkiai suprantamų sprendimų. Tai tik įrodo, jog lyderis turi būti stiprus, dvasingas ir puikiai išmanantis savąjį amatą.

Dar vienas bruožas, be kurio neįsivaizduoju lyderio, yra charizma. Charizma yra efektyvi ir paveiki priemonė. Lyderystės esmė, kaip jau išsiaiškinome, yra suburti, vienyti žmones ir skatinti juos konkrečiai veiklai, siekiant bendrų tikslų. Charizmatinė asmenybė lengviau suburia aplink save žmones ir paprasčiau juos įtikina bei paveikia požiūrį, įsitikinimus, nuomonę. Puikūs pavyzdžiai yra dabartinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Barackas Obama. Charizmos dėka jie akivaizdžiai pirmavo tarp savo konkurentų ir sulaukė gausaus visuomenės palaikymo. Šių žmonių paslaptis labai paprasta: be turimų individualių savybių, jie gebėjo burti aplink save žmones ir kartu gerinti juos supančią aplinką. Charizmatinės asmenybės pagrindas – vizijos turėjimas. Be vizijos lyderystė neįmanoma.

Išsiaiškinome, kas yra lyderis, kokios savybės jam būdingos, kokia lyderystės esmė  ir funkcijos. Tačiau labai svarbu atsakyti į klausimą – kas gali būti lyderiu? Atsakymas vienareikšmis – bet kuris iš mūsų. Tereikia norėti ir kryptingai to siekti. Žinoma, man oponuos nuomonės, kad lyderiais gimstama, o ne tampama, šalininkai. Bet ar mes gimstame turėdami idėjas ir žinodami, kokio rezultato norime? Visa tai įgyjame bėgant laikui, lyderiauti išmokstama lygiai taip pat, kaip priprantama prie viešo kalbėjimo ar ilgų distancijų bėgimo. Tai įrodo paprasta schema:

IDĖJA

IDENTITETAS

ĮSITIKINIMAI

SUGEBĖJIMAI

ELGESYS

REZULTATAS

Mūsų idėja priklauso nuo asmeninio identiteto, kuris lemia mūsų įsitikinimus. Įsitikinimai lemia mūsų sugebėjimus, o sugebėjimai paveikia elgesį, nuo kurio priklauso rezultatas. Šių dalykų sintezė gali įveikti ir sukurti bet ką, netgi sąlygoti lyderio atsiradimą.

Kaip matome, lyderiai neatsiranda iš niekur. Reikia nuolat dirbti ir mokytis, studijuoti ir tobulėti bei remtis kitų žmonių pavyzdžiais. Verta būtų paminėti, jog negalima aklai sekti ar besąlygiškai tapatintis su pasirinktu autoritetu (lyderiu), nes tada žmogus patenka tarp dviejų kultūrų, tarp dviejų gyvenimo būdų ir praranda bet kokį natūralumą, papročius, saugumą ir nekaltumą. Turime tikėti lyderiais ir priimti juos ne kaip idealus, o kaip būtybes, padedančias mums tapti gyvenimo ir mokslo menininkais, kuriuose susivienija dermė ir prieštara, forma ir materija.

Nors iš  tikrųjų kiekvienas jau esame lyderis, nes lyderiaujame savo gyvenime. Patys vedame save pasirinktu keliu, sutelkiame save darbui, efektyviai veiklai. Taip, pasaulis priklauso lyderiams – savo gyvenimų lyderiams. Jūs galite tvirtinti, jog mūsų, ypač moksleivių, gyvenimas priklauso nuo daugelio aplinkinių veiksnių ir galbūt net teigsite, jog mūsų vedliai yra tėvai. Taip, nuo aplinkos veiksnių bei tėvų priklauso mūsų veiklos planavimas, biudžetas, problemų sprendimai, veiklos kontrolė – visa, ką apima vadovavimo sąvoka. Lyderystė netapati vadovavimui. Juk savo veiklos kryptį daugiau ar mažiau nustatome patys, patys įkvepiame ir motyvuojame savo gyvenimą – lyderiaujame.

Na, o baigdama noriu palinkėti esamiems ir būsimiems lyderiams tikėti (nesvarbu kuo: savimi, gyvenimu, Dievu, idėja, medžiu), o ne tikėtis, nes lūkesčiai be tikėjimo taip ir lieka tik lūkesčiais ir

kopti į  save:

vakaras –  kalnas,

rytas –  žemyn

pasileidi ir vėl:

vakaras –  kalnas,

rytas –  žemyn

išmėtai savo

gyvenimus,

kad ieškotum jų

koordinačių

tartum žmonių

kaip viršukalnių,

kurių  neregėjai,

bet užuodei juos

esant

žodžiais

erelio,

peršauta koja,

ir  tylėjai,

tylėjai,

tuštėjai,

ėjai,

ėjai – 

Oi žmogau, žmogau, lėk

nors ir juodvarniu, jei

tik būsi laimingas.

 

 

 

Kiekviena pasaulio valstybė turi lyderį. Juo būna tai karalius, tai prezidentas, tai kitas aukštas pareigas einantis pareigūnas. Bet ar visi tie lyderiai, tos valstybių galvos atitinka visas lyderiui keliamas savybes? Ar jiems priklauso mūsų pasaulis?

Teigti, kad pasaulis priklauso tiems, kurie moka vadovauti, negalima. Lyderiai yra niekas be savo ištikimos komandos. Lyderis, netekęs komandos, gali vadovauti nebent savo lėlių teatrui. Žmonės juo nebetiki, komandos nebeišeina suburti, tada taikomasi į silpnuosius visuomenės sluoksnius ir užsiimama populizmu. Prie to priveda išdidumas, valdžios siekis, nenoras pralaimėti, o pralaimėjus – nenoras to pripažinti. Jis nesiima juodo darbo pats. Lyderis mano, kad jis turi įsakinėti kitiems, mano, kad jo idėjas turi įgyvendinti tie juodadarbiai, tie „sraigteliai“. Tai – blogo lyderio pavyzdys.

Lyderis ir komanda – tai tarsi rakteliai ir automobilis. Visi stovės, nedirbs, kol nebus duotas impulsas, komanda be lyderio – niekas, lygiai taip pat ir lyderis be komandos. Pasaulis klauso lyderių, bet jiems nepriklauso. Žmonės kartais nemėgsta lyderių, girdi, būčiau pats tiek pasiekęs, bet negalėjau. Priežastys įvairiausios. Kenčia tik tie lyderiai, kuriuos jau aprašiau. Yra ir kita lyderystės pusė. Priklausantys jai lyderiai moka bendrauti, yra paslaugūs, moko ir ugdo savo komandą, myli juos kaip savo šeimos narius. Šitie lyderiai – tvarkingos visuomenės pagrindas. Jie atsižvelgia į savo komandos narių nuomonę. Kai komanda jaučiasi mylima, jai praeina bet koks noras kelti revoliucijas, keisti lyderį, jungtis prie kitos idėjos autoriaus.

Lyderiai pasaulyje verkiant reikalingi. Pirmiausia be jų mūsų Žemėje kiltų chaosas, savotiškai (bet nevisiškai) būtų įgyvendintas komunizmas: visi nedirba, daro kas ką nori. Beje, niekas nieko neturėtų, vogtų, badautų, taptume, kaip sakant, laukiniais. Žmogus nuo beždžionės ir skiriasi tuo, kad moka vadovauti savo „smėlio dėžei“. Juk geriau ne nusiskinti bananą sau ir suvalgyti, o sutelkus visus savo aplinkos žmones prižiūrėti bananų plantaciją.

Ne visi lyderiai juda reikiama kryptimi. Čia jau politika ir valstybių valdymas. Skaitytojas, nusimanantis apie pasaulio politinius režimus, supras, apie ką aš, todėl tiksliai neįvardysiu. Kai kurie lyderiai tampa priklausomi valdžiai, tarsi narkotikams ar alkoholiui. Jiems vis maža, reikia dar, ir dar, ir dar. Tai priveda prie totalitarizmo. Tie „blogiukai“ lyderiai mano, kad jiems paklūsta pasaulis. Ne, pasaulis jūsų neklauso, tik jūsų „smėlio dėžė“ jūsų klauso, ir ne dėl to, kad jūs jiems sektinas pavyzdys, autoritetas ar panašiai, o todėl, kad jie žino: neklausai – mirsi. Visi šitie režimai griūva. Ir ne tik šitie, praktiškai visi griūva, tačiau žmogaus priespauda tai skatina.

Nėra lyderių, kurie nedarytų klaidų. Tiesiog klaidos vertinamos skirtingai: jei tu mylėjai savo komandos narius, jie tau atleis, padės tau atsitiesti, patars. Bet jei tu į savo komandą žiūri kaip į įrankį, tai jie į tave žiūrės kaip į statybos įrankių parduotuvę – šaltą, didelę, bjaurią ir atgrasančią metalo konstrukciją. Svarbiausia tokios krizės metu nesuabejoti savo idėja, nes bent vienas akmuo į savo daržą – ir tu jau žlugęs kaip lyderis.

Pagrindinė  konkurso tema – noriu būti lyderiu. Ar verta juo būti? Tai daug nervų ir pastangų reikalaujanti pozicija, reikia turėti viziją, jos atkakliai siekti. Gal geriau tiesiog būti juodadarbiu, nešamu srovės? Padaryti tai, ką tau liepia viršesnis ir viskas? Ne. Jei pasaulį kas nors ir valdo, tai turi būti lyderis, lyderis bent jau širdyje, geras jis ar blogas – nesvarbu. Jie turi viziją ir žino kaip ją įgyvendinti, sieks to bet kokia kaina.

Noriu būti lyderiu. Man tai daug priimtiniau negu vykdyti kieno nors užgaidas dėl kartais visiškai neaiškaus tikslo, dėl to populizmo, kuris niekam neatneša naudos. Noriu būti lyderiu, kurti savo pasaulį, bet tikrai nenoriu jo valdyti, noriu padaryti pasaulį geresnį, padaryti taip, kad visi žmonės atrastų savyje lyderį, kuris padėtų vadovauti bent jau sau.

Kad ir kas benutiktų, pasaulyje reikės lyderių. Ir tai, kiek jų bus, priklauso nuo mūsų pačių, nuo jaunimo, kuriam viskas prieš akis. Tikiu, kad tapę naujais pasaulio lyderiais, naujais pasaulio vedliais, netenkinsime savo asmeninių užgaidų, o vesime pasaulį tinkama linkme.

Antroji rašinio dalis: „Mano gyvenimo strategija: veiklos vizija, tikslai.

Pirmajame savo rašinyje aptariau, kaip, mano nuomone, tampama lyderiu. Samprotavau apie lyderių tipus, apie jų veiklą, gyvenimą bei darbą komandoje. Dabar metas prisiminus savo mintis pagalvoti apie savo gyvenimą ir ateitį. Taigi, Skirmanto Kniežos gyvenimo strategija. Kaip visada – tiesiai per aplinkui.

Norint kažko pasiekti, reikia pasirinkti savo gyvenimo kelią. Reikia žinoti, ko nori iš gyvenimo ir to atkakliai siekti. Labai svarbus – profesijos pasirinkimas. Rinktis ją reikia ne per vėlai (kaip pavyzdys – vadinamųjų A ir B lygių rinkimasis 11-ai klasei – reikia tvirtai žinoti, ko nori, o ne padrikai šaudyti pliusus), bet ir ne per anksti. Pradinėse klasėse pusė mano klasės draugų norėjo būti mokytojomis, bet dabar joms labiau rūpi laisvas gyvenimas nei mokslai. Žinoma, tai tebuvo toks vaikiškas žaidimas, vaikiški žodžiai, niekas į jas rimtai nežiūrėjo. Mokytoja, žinoma, jausdavosi pamaloninta, bet ji – ne išimtis. Sakyti, kad būsiu tuo ar anuo reikia tada, kai tavimi kas nors tiki, kai sugebi argumentuoti savo pasirinkimą.

Dabar konkrečiau apie mano gyvenimo kelią. Pirmiausia reikia siekti išsilavinimo. Ir kuo aukštesnio, žinoma. Pats sau šioje srityje keliu aukščiausius reikalavimus – gal net daktaro laipsnio siekis. Bet kol kas trinu mokyklos suolą, klijuoju gumą po juo – esu kaip ir tūkstančiai kitų devintokų, kurių kelias dar tik prasideda. Mes dar nė neįsivaizduojame, kas yra tie paslaptingieji ir klastingieji „egzaminai“, nesimokome, einame vieni kitiems per galvas. Ir tai – gerai, taip ir turi būti, tai tipiškas šešiolikmečiui elgesys. Tikrai keisčiau atrodytų devintokas, sėdintis ant suoliuko mokykloje ir skaitantis knygą – kvailoka, tiesa? Be to, tų išdykavimų metu ir pati klasė susidraugauja, todėl nuskambėjus paskutiniam skambučiui būna be galo gaila vieniems kitus palikti, išeiti į savo kelią, kur visi nauji, nepažįstami. Be to, tuo pačiu metu nelieka ir stogo virš galvos, jau ir pragyventi reikia pačiam. Tai – lyderystės savo individualiame gyvenime pradžia.

Dažnas jaunuolis lygiuojasi į savo autoritetus. Jais būna įvairiausių profesijų  atstovai – nuo sportininko iki muzikanto, nuo tvarkos sergėtojo iki politiko, priklausomai nuo jaunuolio pomėgių. Dabar populiaru lygiuotis į Baraką Obamą. Reikia pripažinti, pirmasis juodaodis JAV prezidentas tikrai moka kalbėti ir savo kalbomis įtikinti ir įkvėpti žmones, ypač nusivylusius gyvenimu. Bet mano nuomone, autoritetų ir idealų reikia ieškoti gimtojoje, Marijos žemėje ir kuo mažiau dairytis į užsienį. Amerika, palyginti su mūsų Lietuva, dar vaikas. Gruodžio mėnesį rašiau samprotaujamąjį rašinį apie Lietuvą. Paminėjus šitą temą, iškart jį prisiminiau. Rašėme tada apie emigraciją ir įvairias kitas patriotines temas. Aš pasirinkau temą „Ar galime didžiuotis savo protėviais?“. Rinkausi teigiamą atsakymą ir argumentavau pateikdamas pavyzdžius iš Lietuvos istorijos. Pirmiausia aprašiau Lietuvos valdovus, vėliau, plėtodamas temą, prisiminiau ir tokius visuomenės veikėjus, tokius kaip T. Kosciuška ar S. Šalkauskis bei kitus, padėjusius išlikti lietuvių kalbai ir papročiams. Pasirinkimas tikrai platus, tereikia truputį pasigilinti.

Pradėkime nuo to, kad lietuviai buvo paskutiniai Europos pagonys. Kaip manote, ar lengva išlikti kai tave iš visų pusių supa priešingų interesų - šiuo atveju – religijos – atstovai. Man irgi atrodo, kad tai – labai sunku. Retas valdovas būtų sugebėjęs išsaugoti valstybę ir ją paversti amatininkų ir įvairių religijų centru. Toks valdovas buvo Gediminas – pirmasis pavyzdys, kuriuo verta didžiuotis. Į Vilnių vyko amatininkai iš vakarų, karaimai, totoriai, žydai, stačiatikiai ir t. t. O kuo Paryžius geresnis? Tuo, kad buvo „vakarų Europos kultūros centras“? O kokia ta kultūra, kai negerbiami žmogaus papročiai ir įsitikinimai? Kitas valdovas – Vytautas. Jis jau valdo krikščionišką Lietuvą (tiesa, tik elitas buvęs krikščionys, valstiečiai toliau garbino senuosius Dievus, o Jėzų Kristų, kuris jiems buvo primestas, laikė derliaus Dievu). Vytautas tituluojamas geriausiu Lietuvos politiku. Už tai, kad Lietuvą išplėtė iki Juodosios jūros ir atkūrė Lietuvos suverenitetą, jis vadinamas ne eiliniu Vytuku, o Vytautu Didžiuoju. Pavyzdžiai pateikti, pasakykite man, kam begali rūpėti „visokie Obamos“, jei čia pat, protėvių žemėje, taip gausu lyderių, į kuriuos galima (o ir reikia) lygiuotis?

Mano autoritetai – lietuviai. Pirmasis – jau minėtas Gediminas. Jis žavi tuo, kad yra pakantus kitų religijų ir įsitikinimų žmonėms. Tiems laikams – labai retas reiškinys (pakantumas vakarų valstybėse pradės formuotis po 200-300 metų). Jo siekis padaryti Lietuvą kultūros ir ekonomikos centru – sektinas puikaus vadovavimo ir lyderystės pavyzdys. Jei kalbant apie šią dieną, mano autoritetas – žurnalistas ir publicistas Algimantas Čekuolis. Jis nėra lyderis, bent jau valstybės valdymo reikaluose – jis apie juos kalba, tačiau juose nedalyvauja. Man jis – labai mielas žmogus. Retas moka aštuonias užsienio kalbas ir gali kalbėti apie tiek daug temų – nuo astrofizikos iki politikos ir tarptautinių santykių. Kartais jam priekaištaujama – esą „partinis“, komunistas. Bet man tai – per daug ir nesvarbu. Nemačiau aš jo komunistinio veido, ir pamatyti nenoriu. Gerbiu aš šį žmogų ne už politines pažiūras, o už protą, įžvalgumą, talentą rašyti ir kalbėti. Beje, kiek žiūrėjau jo laidas ir skaičiau knygų, tai pasirodė, jog jo politinė pozicija neutrali – apie ją paprasčiausiai neužsimenama.

Gyvenime norėčiau turėti namą, mylinčią šeimą. Bet šie planai - vėlesniam gyvenimo etapui. Norint turėti šeimą, reikia gebėti ją išlaikyti. Visada norėjau uždirbti tiek, kad galėčiau sau leisti daugiau nei mano tėvai leidžia sau. Jokiu būdu nesakau, kad gyvenu skurde, atvirkščiai – esu lepinamas, gal dėl to, kad esu vienturtis. Bet ilsėtis irgi neleidžia – kadangi esu visavertis šeimos narys, padedu tėvams ūkyje ir namų ruošoje. Kol kas man svarbiausia - baigti mokslus. Paskui susirasti nuolatinį darbą – tokį, kurį mokėčiau dirbti profesionaliai ir jis man patiktų. Tada būtų galima mąstyti ir apie kitas, jau minėtas vertybes. Kalbant apie profesijas, labiau traukia tos, kuriose nereikia vartoti daug skaičiukų. Iš tokių verta paminėti diplomatiją, apie kurią rimčiausiai galvoju. Visada galiu pasukti mamos pėdomis, studijuoti teisę. Vėliau, kai jau būsiu pripažintas ir nusipelnęs (jokiu būdu ne anksčiau), bus galima pagalvoti ir apie politikos kelią. Akivaizdu: mano sritis tikrai ne tikslieji mokslai (nors jokiu būdu nesmerkiu mokslininkų – juk jie, jei ir neverčia pasaulio suktis, bent jau geba paaiškinti, kodėl jis sukasi).

Šiam kartui – tiek. Būtent taip įsivaizduoju savo ateitį, būtent minėti žmonės – mano tikslai. Ne, tikrai nekopijuosiu jų, geriau jau kursiu savo viziją, tiesiog remdamasis istorinių asmenybių klaidomis, iš jų mokydamasis ir semdamasis patirties iš žymių valdovų. Gal, kai subręsiu ir baigsiu mokslus, iš šito rašinio tik pasijuoksiu: toks vaikiškas, neatitinkantis žiaurios gyvenimo tikrovės. Bet dabar yra kaip yra, mąstau taip ir ne kitaip. Mano nuomone (tebūnie tai ir išvada), jaunimas neturi lygiuotis į užsienio lyderius, tegul į juos lygiuojasi jų tėvynainiai. Mes geriau domėkimės savo istorija, ieškokime savo tautoje iškilių žmonių ir tai padės Lietuvai išbristi iš bet kokių krizių.

 

 

 

Nuo neatmenamų  laikų būta žmonių, apie kuriuos telkėsi ištikimi draugai, brangūs artimieji, drąsūs vyrai, pagalbos prašantieji ir kitokie žmonės. Jie  buvo lyderiai. Po jų vėliavomis kovėsi narsiausi kariai, jie buvo ryškūs vilties žiburiai, šviečiantys savo tautoms. Šių iškilių asmenybių vardai virto legendomis, jų kelionės ir žygdarbiai - epais. Lyderių pasaulyje atsirasdavo tada, kai pasauliui ir žmonėms jų reikėjo labiausiai. Nors jie ir stengėsi dėl artimųjų, tautos ir tėvynės, ne visi jų sulaukė tokio dėkingumo, kokio išties buvo verti.

 Mano nuomone, kalbėdami apie lyderius, mes turime suvokti, kas išties yra tikras lyderis, o kas- viso labo niekingas veidmainis, prisidengiantis lyderio kauke. Manau, kad tikram lyderiui svarbiausia yra dvasingumas, nes iš dvasingumo gimsta svarbiausios lyderio savybės: narsa, išmintis, meilė tėvynei ir artimiesiems, rūpinimasis savo tautos žmonėmis, kilnumas, patriotizmas. Juk jei kitiems vadovaujantis žmogus nebus dvasingas, jis gali tapti užkariautoju, tironu, o galų gale ir tautos gėda. O tokių žmonių istorijos puslapiuose - ne vienas. Tokie buvo Stalinas, Hitleris, Musolinis. Nors jie ir valdė didžiules valstybes, nors nuo jų priklausė milijonų žmonių likimas, nelaikau jų lyderiais, nes jų viešpatystė gimė iš pralieto nekaltų žmnių kraujo, savo tautos išdavystės. Manau, kad jie išdavė savo tautą, nes per šiuos niekšus žuvo jų tautos vyrai - sūnūs, tėvai, broliai, šventai tikėję, kad jų vadai - tai lyderiai, atvesiantys juos į šviesų rytojų. Ir todėl lyderiais laikau mamas, kurios vienos užaugina savo vaikus iškiliais patriotais, žmones, kurie sąžiningai dirba tėvynei už mažytį atlyginimą, kareivius, gydytojus, mokytojus, puoselėjančius meilės tėvynei idėjas, - visus gerus žmones, nes būtent ant šių žmonių pečių laikosi Lietuva. Būtent jie yra mūsų tautos lyderiai. Jų vardai negarsūs, bet ką prieš šiuos žmones reiškia saujelė godžių išdavikų, kurių moralumas baigiasi ten, kur prasideda pinigai.  Būtent dėl to nesutinku su garsiuoju Nikolu Makiaveliu, kuris, kalbėdamas apie valdovus, sykiu ir apie lyderius, teigė, kad „Valdovas turi būti ir lapė, ir liūtas“. Bet jis nepasakė, kad valdovas turi būti dvasingas, netgi teigė, kad gerumas turi būti apsimestinis.

Manau, kad, kalbant apie lyderius, dera prisiminti ir tuos, kurie sukūrė  didžią mūsų tautos istoriją, kurie, aukodami gyvybę, liedami kraują, rizikuodami savo artimųjų gerove, dirbo Lietuvai. Tokie buvo Mindaugas, Vytautas, Jonas Žemaitis, Adolfas Ramanauskas, Simonas Daukantas, knygnešiai, partizanai... Ne vieno jų vardai išsitrynė iš istorijos puslapių, bet darbai įsiamžino. Jie paliko mums palikimą. Jie paliko tai, kad mes tebeturime savo kalbą, istoriją, o svarbiausia - valstybę. Neseniai rankose laikiau dalelę knygnešių palikimo. Knygą. Ne šiaip knygą, o  Naująjį Testamentą, kuriam daugiau nei šimtas metų. Knygos gale buvo įrašas, kad ją konfiskavo žandarai. Tą akimirką pagalvojau, kas nutiko knygnešiui, kuris ją gabeno... Mintyse iškilo žiaurių kankinimų vaizdai ir aš suvokiau, jog būtent tokie žmonės kaip jis ir yra verti garbingo lyderio vardo. Šis knygnešys savo gyvybės kaina išsaugojo tai, kad mes vis dar tebesame lietuviai. Jis buvo paprastas ir kartu toks nepaprastas žmogus. Jo vardas neįsirašė į istoriją, bet būtent jis ją ir kūrė. Kuo toliau žvelgiau į praeitį, tuo geriau supratau, jog lyderis gali gimti bet kur, net ir atokiausiame kampelyje - juk didžioji dalis knygnešių ir partizanų buvo kilę iš kaimo. Nors šiais laikais (ypač mieste) neretai į kaimą žiūrima su panieka, tiesa ta, kad nesvarbu, kur gimei, svarbiausia, kas esi viduje ir kuo save laikai. 

Esu įsitikinęs - nors šiandien Lietuva ir yra laisva, nors mes ir priklausome tokioms galybėms kaip Europos Sąjunga ir NATO, Lietuvai ir mums visiems reikia lyderių, garbingų žmonių, kurie grąžintų patriotizmą, meilę tėvynei ir žmoniškumą. Juk šiais laikais tiek daug žmonių išvyksta iš Lietuvos sakydami, kad ieško laimės svetur. Bet, žvelgiant mano akimis, tai juokinga - kaip galima rasti laimę ten, kur tave verčia dirbti juodžiausius darbus, kur niekas tavęs niekada nelaikys savu, kur niekada nebūsi žmogumi. Ne, žmonės išvyksta ieškoti tik didesnio atlyginimo, o tai dar nėra laimė. Vienas garsiausių partizanų vadų Lionginas Baliukevičius - Dzūkas rašė: „Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoje, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrentant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti į akis, nes savo tėvynės neapleidom.“ Įdomu, ką pasakytų šis didis žmogus tiems šimtams tūkstančių, kurie emigravo iš Lietuvos ne dėl karo, tremties, o dėl niekingų aukso trupinių. Pabėgusiems iš tėvynės tada, kai ji ką tik tapo laisva, kai ją vėl reikia sukurti iš pagrindų. Mūsų šalis - tai lyg mažas vaikas, netyčia padaręs klaidelę, dėl kurios jį tuoj palieka tėvai... Kartais pagalvojus, kiek gabių, jaunų žmonių, galinčių sukurti gražų rytojų, palieka tėvynę, pasidaro skaudu, liūdna ir neramu dėl Lietuvos likimo. Bet tada pagalvoju: ne, ne jie mūsų lyderiai, nes lyderiai taip nebėgtų iš Lietuvos, jie liktų, kurtų ir kovotų už šviesią ateitį.

Pabaigoje norėčiau pasakyti, jog jei norime būti lyderiais, turime būti tokie pat iškilūs, kokie buvo mūsų protėviai. Mūšį laimi ne tie, kurie bėga iš jo, o tie, kurie lieka ir kaunasi iki galo. Mums visiems lemta suprasti, kad žodyje „Lietuva“ slypi kur kas daugiau nei maži atlyginimai. Esame pirmoji karta, užauginta laisvę atgavusios šalies, ir todėl privalome prisiimti atsakomybę už Lietuvos likimą. Lietuvai reikia dvasingų lyderių, nes būtent jie -  tikrieji tautos istorijos rašytojai.