facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Dienraščio „Šiaulių naujienos” ir Šiaulių universiteto moksleiviams paskelbtas  konkursas „Noriu būti lyderiu” sulaukė pirmųjų rašinių, kurie maloniai nudžiugino nuoširdumu ir originalumu. Smagu, kad moksleiviai drąsiai reiškia savo mintis ir leidžia pažvelgti į savo pačių „nutapytus” lyderių portretus.

 

 

„Žmogus, kokiu norėčiau būti po kelerių metų”

Vienas iš rašinio autorių Valentas savo darbe žavisi ryškiomis pasaulio asmenybėmis, išreiškia savitą požiūrį į lyderio sampratą ir, žinoma, svajoja tapti tam tikros veiklos lyderiu: „Kad kas žinotų, kaip norėčiau prie šio sąrašo prirašyt ir savąjį vardą. Vienas iš ryškiausių šių dienų lyderių, mano akimis, yra Barakas Obama. Tai - mano sektinas pavyzdys, žmogus, kokiu norėčiau būti po kelerių metų. Jis - stipri charizmatiška asmenybė, mokanti klysti ir pripažinti tą padaręs, geba sudominti žmones ir siekti gero aplinkiniams. Štai tokiu lyderiu norėčiau būti. Tokiu, kuris gyventų ne dėl savęs, o dėl kitų”. Mielas Valentai, nedvejokite ir drąsiai tą padarykite, juk svarbiausia – siekti užsibrėžto tikslo. Dėkojame už nuoširdumą ir kilnius siekius. Linkime ir toliau skirti dėmesį saviugdai, tobulėjimui ir savo ateities veiklos bei karjeros planavimui.

„Lyderis  neskiria laiko pagraudenimams ir savęs gailėjimuisi”

Moksleivė Gintarė savo rašinyje gražiomis spalvomis tapo beveik tobulo ir ryškių bruožų turinčio lyderio paveikslą. Tai trykštantis energija ir optimizmu žmogus, o ne nelaimingas ir viskuo nepatenkintas bambeklis: „Lyderiai pilni idėjų, minčių, pasiūlymų. Lyderis neskiria laiko pagraudenimams, savęs gailėjimuisi, nesusiduria su neatliktais darbais, nes juos atlieka laiku, tuščiai jo nešvaistydamas”. Gintarė rodo siekį bendrauti su lyderiais, užsikrėsti jų energija. Puiku, juk lyderiai ir užaugina lyderius.

Lauksime antrosios rašinio dalies pavadinimu „Skirmanto gyvenimo strategija”.

Trečiojo rašinio autorius Skirmantas mums atsiuntė itin brandų darbą. Smagu matyti, kad gražus jaunimas ne tik auga, bet ir tobulėja! Savo rašinį moksleivis praturtino giliomis mintimis ir originaliais terminais. Ryškiai išsiskiria požiūris į lyderio ir jo komandos sinergiją. Skirmantas akcentuoja, kad abi pusės viena be kitos yra silpnos. Jo teigimu, lyderis neturi įsakinėti ir pakilti aukščiau „sraigtelių”. Priešingai, jis turi gerbti savo komandą taip, kaip gerbia savo šeimos narius: „Jei tu į savo komandą žiūri kaip į įrankį, tai ir ji į tave žiūrės kaip į statybos įrankių parduotuvę – šaltą, didelę, bjaurią ir atgrasančią metalo konstrukciją. Svarbiausia tokios krizės metu nesuabejoti savo idėja, nes bent vienas akmuo į savo daržą ir tu - jau žlugęs.Žlugęs, kaip lyderis”. Matyt, kiekvienas žmogus privalo mokėti vadovauti savo „smėlio dėžei”. Tik tada jis tampa jos lyderiu. Žinoma, nusiskinti bananą ir suvalgyti – trumpalaikė sėkmė, o sutelkti žmones visos plantacijos auginimui – jau lyderystės menas.

Provokuojame Jus, Skirmantai, kloti „kortas” ant stalo. Pareikškite visai Lietuvai, kaip Jūs tapsite Lietuvos prezidentu! Juk kažkuris iš Jūsų bendraamžių tikrai juo taps. Kodėl tai negalėtumėte būti Jūs? Lauksime antrosios rašinio dalies pavadinimu „Skirmanto gyvenimo strategija”.

Mieli moksleiviai, Jūs – mūsų ateitis. Drąsiau!

Būtų smagu, jei visų trijų rašinių autoriai, Valentas, Gintarė ir Skirmantas, išplėstų savo mintis ir pateiktų antrąsias rašinių dalis. Įdomu, ką manote apie savo asmeninę gyvenimo strategiją, jos tikslus ir pagrįstą numatomą karjerą? Ne paslaptis, kad  daugeliui iš mūsų labai trūksta veiklumo,  verslumo ir konkrečių siekių. Nesivarginame gilintis į savo gyvenimo prasmės klausimus ir ateities planus. Mieli moksleiviai, Jūs – mūsų ateitis. Drąsiau!

Kviečiame visus moksleivius iki balandžio 15 dienos teikti rašinius konkursui el. paštu: Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. Geriausi rašiniai arba jų ištraukos bus publikuojamos „Šiaulių naujienų” dienraštyje, jo internetinėje svetainėje ir socialinio bendravimo tinklapyje „Facebook”. Konkurso nugalėtojai bus apdovanoti vertingais „Šiaulių naujienų” ir Šiaulių universiteto įsteigtais prizais.

 

Skelbiame Skirmanto rašinį

 

Ar pasaulis priklauso lyderiams?

Kiekviena pasaulio valstybė turi lyderį. Juo būna tai karalius, tai prezidentas, tai kitas aukštas pareigas einantis pareigūnas. Bet ar visi tie lyderiai, tos valstybių galvos atitinka visas lyderiui keliamas savybes? Ar jiems priklauso mūsų pasaulis?

Teigti, kad pasaulis priklauso tiems, kurie moka vadovauti, negalima. Lyderiai yra niekas be savo ištikimos komandos. Lyderis, netekęs komandos, gali vadovauti nebent savo lėlių teatrui. Žmonės juo nebetiki, komandos nebeišeina suburti, tada taikomasi į silpnuosius visuomenės sluoksnius ir užsiimama populizmu. Prie to priveda išdidumas, valdžios siekis, nenoras pralaimėti, o pralaimėjus – nenoras to pripažinti. Jis nesiima juodo darbo pats. Lyderis mano, kad jis turi įsakinėti kitiems, mano, kad jo idėjas turi įgyvendinti tie juodadarbiai, tie „sraigteliai“. Tai – blogo lyderio pavyzdys.

Lyderis ir komanda – tai tarsi rakteliai ir automobilis. Visi stovės, nedirbs, kol nebus duotas impulsas, komanda be lyderio – niekas, lygiai taip pat ir lyderis be komandos. Pasaulis klauso lyderių, bet jiems nepriklauso. Žmonės kartais nemėgsta lyderių, girdi, būčiau pats tiek pasiekęs, bet negalėjau. Priežastys įvairiausios. Kenčia tik tie lyderiai, kuriuos jau aprašiau. Yra ir kita lyderystės pusė. Priklausantys jai lyderiai moka bendrauti, yra paslaugūs, moko ir ugdo savo komandą, myli juos kaip savo šeimos narius. Šitie lyderiai – tvarkingos visuomenės pagrindas. Jie atsižvelgia į savo komandos narių nuomonę. Kai komanda jaučiasi mylima, jai praeina bet koks noras kelti revoliucijas, keisti lyderį, jungtis prie kitos idėjos autoriaus.

Lyderiai pasaulyje verkiant reikalingi. Pirmiausia be jų mūsų Žemėje kiltų chaosas, savotiškai (bet nevisiškai) būtų įgyvendintas komunizmas: visi nedirba, daro kas ką nori. Beje, niekas nieko neturėtų, vogtų, badautų, taptume, kaip sakant, laukiniais. Žmogus nuo beždžionės ir skiriasi tuo, kad moka vadovauti savo „smėlio dėžei“. Juk geriau ne nusiskinti bananą sau ir suvalgyti, o sutelkus visus savo aplinkos žmones prižiūrėti bananų plantaciją.

Ne visi lyderiai juda reikiama kryptimi. Čia jau politika ir valstybių valdymas. Skaitytojas, nusimanantis apie pasaulio politinius režimus, supras apie ką aš, todėl tiksliai neįvardysiu. Kai kurie lyderiai tampa priklausomi valdžiai, tarsi narkotikams ar alkoholiui. Jiems vis maža, reikia dar, ir dar ir dar. Tai priveda prie totalitarizmo. Tie „blogiukai“ lyderiai mano, kad jiems paklūsta pasaulis. Ne, pasaulis jūsų neklauso, tik jūsų „smėlio dėžė“ jūsų klauso, ir ne dėl to, kad jūs jiems sektinas pavyzdys, autoritetas ar panašiai, o todėl, kad jie žino: neklausai – mirsi. Visi šitie rėžimai griūva. Ir ne tik šitie, praktiškai visi griūva, tačiau žmogaus priespauda tai skatina.

Nėra lyderių, kurie nedarytų klaidų. Tiesiog klaidos vertinamos skirtingai: jei tu mylėjai savo komandos narius, jie tau atleis, padės tau atsitiesti, patars. Bet jei tu į savo komandą žiūri kaip į įrankį, tai jie į tave žiūrės kaip į statybos įrankių parduotuvę – šaltą, didelę, bjaurią ir atgrasančią metalo konstrukciją. Svarbiausia per tokią krizę nesuabejoti savo idėja, nes bent vienas akmuo į savo daržą – ir tu jau žlugęs kaip lyderis.

Pagrindinė konkurso tema – noriu būti lyderiu. Ar verta juo būti? Tai daug nervų ir pastangų reikalaujanti pozicija, reikia turėti viziją, jos atkakliai siekti. Gal geriau tiesiog būti juodadarbiu, nešamu srovės? Padaryti tai, ką tau liepia viršesnis ir viskas? Ne. Jei pasaulį kas nors ir valdo, tai turi būti lyderis, lyderis bent jau širdyje, geras jis ar blogas – nesvarbu. Jie turi viziją ir žino, kaip ją įgyvendinti, sieks to bet kokia kaina.

Noriu būti lyderiu. Man tai daug priimtiniau negu vykdyti kieno nors užgaidas dėl kartais visiškai neaiškaus tikslo, dėl to populizmo, kuris niekam neatneša naudos. Noriu būti lyderiu, kurti savo pasaulį, bet tikrai nenoriu jo valdyti, noriu padaryti pasaulį geresnį, padaryti taip, kad visi žmonės atrastų savyje lyderį, kuris padėtų vadovauti bent jau sau.

Kad ir kas benutiktų, pasaulyje reikės lyderių. Ir tai, kiek jų bus, priklauso nuo mūsų pačių, nuo jaunimo, kuriam viskas prieš akis. Tikiu, kad tapę naujais pasaulio lyderiais, naujais pasaulio vedliais, netenkinsime savo asmeninių užgaidų, o vesime pasaulį tinkama linkme.

Skirmantas

Į viršų