Romualdas BALIUTAVIČIUS

Turbūt retas studijavęs  Šiauliuose nepažįsta arba nėra girdėjęs apie Vytautą Karvelį,  ŠU Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto Socialinės pedagogikos psichologijos katedros profesorių emeritą, socialinių edukologijos mokslų habilituotą daktarą, Lietuvių katalikų mokslo akademijos Šiaulių skyriaus pirmininką. Apie šį gerbiamą žmogų sklando nemažai linksmų istorijų, kokias neretai studentai kuria apie profesūros atstovus, kad net sunku susigaudyti, kur tiesa, o kur - pramanai. Taigi sumanyta buvo pasikalbėti ne tiek apie jo, kaip mokslo darbuotojo, veiklą, bet neformaliai, labiau apie tai, kas džiugina ir jaudina šiandienos mūsų visuomenėje, kuo užsiima gerbiamas profesorius laisvu laiku ir t. t. O turint omenyje nugyventus metus, ketinome paprašyti pasidalyti įžvalgomis apie gyvenimą bei vertybes. Tačiau visa tai padaryti pasirodė kur kas sunkiau negu atrodė iš pradžių...

- O čia jau jūsų reikalas, - didaktiškai nors ir su šypsena atsako profesorius, matyt, norėdamas priminti, kad tokius dalykus reikia sužinoti dar prieš einant. Tiesą sakant, žinojau, kad visai greit profesorius V.Karvelis švęs 78-ąjį gimtadienį, o paklausiau labiau iš mandagumo bei noro rasti bendrą kalbą.

- Prisimenu kiekvieną  gimtadienį, širdy švenčiu, prisimenu tėvus ir dėkoju, kad  esu ant svieto. Bet mano gimtadienis ne tiek reikšmingas, kad būtų galima rašyti laikraštyje, juo labiau, kad Šiaulių žmonėms esu žinomas.

Ak, va, kame šuva pakastas! Kažkoks rašeiva įsiveržia ir klausinėja to, kas šiaip jau turėtų  būti seniai visiems žinoma! Toliau kalbėdamas V. Karvelis pažymi, jog šiuo metu darbas su studentais nutrauktas ir jam lieka mokslinė veikla.

- Studentai – mano laimė, mano džiaugsmas, mano gyvenimas, - sako jis. – Galbūt medikai laimingi, kai ligoniai palieka ligoninę, mums didelė šventė, kai žmogus sėkmingai baigia studijas. Visko būna, tenka kalbėti ir geruoju, ir piktuoju, bet džiaugiuosi talentingais, darbščiais studentais.

Paprašytas daugiau papasakoti apie save, savo gyvenimą, gerbiamas profesorius užsimena, kad apie tai ne sykį šnekėta ir peršnekėta, girdi, kam visa tai kartoti dar? Be to, viskas išdėstyta 100 egzempliorių tiražu neseniai išleistoje autobiografinėje knygoje „Gyvenimo keliu“ - nieko naujo nepasakytų. Ar skaičiau tą knygą? Ne? Profesoriaus veidas iškalbingai byloja, kokia tai klaida, kad net patikiu ir kažkiek susigėstu...

- Aš daugiau nieko nebenoriu pridėti prie to, ką esu parašęs, - reikšmingai priduria.

Tada pašnekovas prisimena netolimoje praeityje buvęs žvejys ir medžiotojas.

- Ką čia daug pasakoti, - nubraukia gimstančią viltį pašnekovas. - Medžiojant lauki: išbėgs kas ar neišbėgs, o žvejyboje – išplauks kas ar neišplauks?

Visas didžiulis medžiotojų  ir žvejų folkloras, visos nesuskaičiuojamos istorijos ir visa patirtis sutilpo keliuose žodžiuose. Profesorius kur kas labiau buvo linkęs kalbėti apie savo darbinę veiklą.

- Į gyvenimo pabaigą, ir sirgdamas, ir po operacijų dirbu prie trijų darbų. Dar 1805 metais Vilniuje buvo įsteigta pirmoji kurčiųjų mokykla. Tai ilga istorija. O mes neįgaliųjų ugdymo bei mokymo istorijos lyg ir neturime. Norisi tokią istoriją paruošti. Medžioklei ir kitiems panašiems dalykams neturiu laiko, o dabar dar – ir sveikatos. Išeinant iš gyvenimo norėčiau palikti tiems, kurie domisi, kurie turi neįgalių vaikų, studentams... Šiemet specialiosios pedagogikos psichologijos fakultetas švęs įkūrimo penkiasdešimtmetį – norėtųsi paruošti visų darbų bibliografiją – specialiosios pedagogikos raidą Lietuvoje nuo ištakų ligi šių dienų. Turime per 40 mokslo daktarų, bet retas težino, kas tai per žmonės, ką jie parašė. Ties tuo ir darbuojuosi, ir darbo čia užtenka net mokytam žmogui, nors galbūt atrodo, jog tai gali padaryti ir laborantas. Taip pat renku medžiagą ir noriu parašyti vaikų prieglaudų (vaikų namų) istoriją Lietuvoje. Yra skaudu, kai negali išleisti darbo, kuriam paskyrei dalį gyvenimo, - priduria V. Karvelis.

- Esu išsiblaškęs, - neslepia pašnekovas, - kad net vaiką galėjau palikti užrakintą  kabinete. Paprasčiausias dalykas: žmona tada studijavo Maskvoje, buvo išvykusi. Turėjome mažų vaikų. Buvau katedros vedėjas, pasiėmiau vaiką su savimi. Eidamas į paskaitą, užrakinau kabinete, kad kur neišbėgtų. Grįždamas po paskaitų atsiminiau, kad vaikas vis dar užrakintas. Buvo gyvenime visko. Dabar gi imu vaistus ir galvoju: išgėriau ar ne? Bet tai kas kita - senatvės požymiai.

- Ir vaikai kartais man pasako, bet... tai seni dalykai, - susigriebia pašnekovas. – Kodėl turiu būti objektas, kad kitiems būtų įdomu, tiems, kurie nenori žinoti nieko kito? Amžius mano toks, kad nelabai noriu būti juokų objektu. Jeigu būtume artimi, sėdėtume prie stalo, tada kas kita, dabar gi gaunasi savęs išprievartavimas, - reziumuoja savo požiūrį.

Tenka priminti, jog gebėjimas su šypsena pažvelgti į savo žodžius ar poelgius – dalykas vertas pagarbos, nes tai duota anaiptol ne kiekvienam.

„Būna, per egzaminą studentas ar studentė pasakoja, jauti, kur mechaniškas kartojimas, kur savi samprotavimai, ir galvoji, kokį pažymį parašius? – pasakoja V. Karvelis. – Tada mąstai, o ką darytų tokioje situacijoje žmogus, kurį labai gerbiu? Arba: ką daryčiau, jeigu čia būtų mano sūnus arba duktė? Norėdamas, kad atsakytų, duodi, atrodytų, lengvesnį klausimą. Tada sakau: Ir vis dėlto man dar atsakykite...“ Tačiau padėti ne visada išeidavo, o studentai žino tą mano „ir vis dėlto“.

Studentams keldavo šypseną  ir garsus profesoriaus pasakymas: „Daug kur buvau, bet dar tokio dalyko nemačiau“. Čia pat jis prisimena 8 mėnesius stažavęsis JAV.

Į klausimą, ar mėgsta gaminti valgį, profesorius pripažįsta:

- Tik sąlygų verčiamas. Sūnus mėgsta, o manęs tai visai nedomina. Žmona labai skaniai valgydina. Bet prieš pokalbį daviau sau žodį, kad apie ją nekalbėsiu.

- Būsiu kategoriškas: visus atsakymus jūs rasite čia (rodo knygą). Supratote? Galiu tik pasakyti, jog buvo karo audrų ir pokario metas, areštuoti tėvai. O mano požiūris į vaikų namus visai kitoks, nei dabar „būbnina“  visi laikraščiai ir visos televizijos laidos. Nesąmonė. Kvailybė. Taip gali kalbėti Šalaševičiūtė ir tie, kas nebuvo, negyveno ir nežino. Šmeižtas didžiausias žmonių, kurie gyvenimą paaukojo vaikams. Vaikų namų esama visame pasaulyje, nors šnekama, kad tai „sovietinis palikimas“. Gal dabar juose gyvena sunkesnis kontingentas, vaikai iš asocialių šeimų. Ateina toks neblaivus auklėtinis, o tu jam nieko negali pasakyti – pažeisi teises. Bet tai yra kvailybė. O man vaikų namai daug padėjo, mokė pasikloti lovą, mokė gyventi. Pagaliau nebūčiau galėjęs siekti mokslo. O juk ateina iš skirtingų šeimų...

- Veronikos laikai praėjo. Iš sovietinės mokyklos buvo išmušti pagrindiniai „banginiai“: tikėjimas, tautinis auklėjimas. Ateistinis auklėjimas uždėjo antspaudą. Pareina sykį vyriausias sūnus ir klausia mamos: „Ar žinai, kas yra pats brangiausias žmogus pasaulyje?“ – „Tėvelis?“ – spėja ta. - „Ne“. - „Mamytė?“ – „Ne. Tai Leninas!“ Kita vertus kiek dabar visokio purvo plaukia iš Vakarų! Tačiau, nežiūrint visko, mūsų jaunimas – nuostabiai gražus!

- Ar jūs norit, kad po kiekvieno kąsnio siūlyčiau? – ironiškai šypteli profesorius ir čia pat papasakoja susijusią linksmą istoriją, kurios klausydamasis supratau, jog „egzaminui“ skirtas laikas baigėsi ir kad neišgirsiu anos garsiosios profesorius frazės: „Ir vis dėlto...“

Papildyti gerbiamo profesoriaus portretą paprašiau šiauliečio, LR Seimo nario Edvardo Žakario, kuriam savo laiku teko trejus metus egzaminų sesijose klausytis profesoriaus V. Karvelio.

- Pirmiausia jis labai geras žmogus. Visuomet pasidomės ir paklaus... Jeigu kokia bėda, visada galėjai kreiptis – dieną ar naktį. Ypač globojo našlaičius, taip pat turinčius negalią, teikdamas visokeriopą pagalbą.

- Būdavo susitinki, pasisveikina, o per kitą pertrauką susitikęs vėl sveikinasi, ir dar per kitą... Arba tą patį klausimą užduoda kelis kartus. Suprantama, dideli krūviai, daug darbo, visko neatsiminsi. Tačiau įdomiausia, kad visi apie jį atsiliepdavo labai geranoriškai ir linksmai.

- Taip, nors ir visko būdavo. Tarkime, susitaria dėl kažko, o metui atėjus profesoriaus nėra. Ieško. Pasirodo, kažkur perskaitė, kad Maskvoje kažkas gina disertaciją  jam įdomia tema, sėdo į traukinį ir išvažiavo...

Čia E. Žakaris prisimena profesoriaus jiems, studentams, organizuotą kelionę į Zagorsko miestą Rusijoje. Pasak jo, V. Karvelis ir čia turėjo daug pažįstamų, kalbindavo garsius knygų autorius, buvo kupinas entuziazmo, visur prieidavo ir matėsi, kad yra visų mėgstamas.

Ir dabar, susitikus, pasak E. Žakario, profesorius visuomet pasilabina, pakalbina vaikus. Labai žmogiškas ir šiltas.

- Mano mama, žmona, aš  pats ir mano sūnus mokėmės pas jį. Mama sykį pasakojo, kad per sesiją tekdavo mokytis ir per pertraukas. Šitaip kartą skaitė profesoriaus išleistą knygą: perskaito pastraipą, priglaudžia prie krūtinės, pakartoja. Pasitaikė prošal eiti V. Karveliui. „Ką skaitote, studente?“ – pasidomėjo. Matyt, tas epizodas – studentė, glaudžianti prie krūtinės jo knygą, įstrigo profesoriui atmintin. Per egzaminą jos beveik ir neklausinėjo - mama gavo penketą, - juokiasi seimūnas.

Anot, E. Žakario, jam neteko girdėti, kad kas nors dėl tokių kuriozų šaipytųsi. Visi pasakoja ir mini profesorių tik iš gerosios pusės bei su šypsena.

- Kiek jį pažįstu,  jis dėl savęs ir negyvena, - pridūrė, pridėdamas dar vieną  ir, ko gero, patį svarbiausią štrichą V. Karvelio portretui.