Romualdas BALIUTAVIČIUS

Ilgokai reikėtų vardyti šio garbaus žmogaus titulus ir mokslinius laipsnius... Kazimieras Romualdas Župerka - profesorius, humanitarinių mokslų habilituotas daktaras, kalbininkas, Šiaulių miesto garbės pilietis, kultūros ir visuomenės veikėjas... Kovo 4-ąją K. R. Župerka atšventė ne tik savo 73-iąjį gimtadienį, bet ir vardines. Taigi savo vardą jis „atsinešė” ateidamas į šią „ašarų pakalnę”, o 

tėvams nereikėjo daug sukti galvos, kokį vardą duoti. „Tik mama norėjo, kad aš būčiau Romualdas - Ramučiu vadino, o tėvas vadino Kaziuku. O man tai tas pats... - šypsosi sukaktuvininkas. - Turiu krikšto metrikų kopiją – ją padarė vietinis lituanistas bei kraštotyrininkas. Metrikai gerai išsilaikė, įrėmino juos. Man tai buvo maloni staigmena”.

 

- Tuomet gana populiarus buvo, tačiau dabar yra nykstantis. Naujagimių niekas taip nebevadina. Ligoninėje gulėdamas skaičiau J. Sasnausko „Malonės akrobatika”. Vienuolis ir kunigas apmaudaudamas rašo maždaug taip: „Kiek metų kunigauju, neteko krikštyti šiuo vardu nė vieno berniuko”. Esu girdėjęs vaikus atsiliepiant apie šį vardą kaip apie „negražų”. Nors prie vardų, kurie supa, priprantama: Mantas, Tomas... Daugelis tautų laikosi savo vardų, pavyzdžiui, skandinavai. Iš vardo galima pasakyti, kokios tautybės žmogus. Tradicija vis tiek tautai yra brangi.

 

Šioje vietoje profesoriaus balse nuskambėjo lengvos nuoskaudos gaidelės. Bet gal tik taip pasirodė...

 

 

- Kito Kazimiero nežinau.... Nors minėtas kraštotyrininkas - R. Tamašauskas - mano genealoginį medį surado nuo XVII amžiaus, tačiau Kazimiero ten nematyti...

 

 

- Gerai būtų, - šypteli profesorius. - Ar jaučiu tokią globą? Sunku pasakyti... Čia jau mistika...

 

Toliau į mistikos džiungles nebebrendame.

 

 

- Aš vis sakau: gaila, kad abi šventės sutampa. Dabar lieka viena šventė ir nežinai, ką šventi? - juokiasi pašnekovas. - Sovietmečiu būdavo labiau akcentuojami gimtadienai, mūsų gi tradicijoje – vardadieniai. Ir dabar taip. Mano darbe, katedroje, nepabėgsi, neišsisuksi... O vardas Kazimieras yra slaviškos kilmės su lotyniškomis šaknimis. Etimologiškai – iškalbingas, didžiakalbis.

- Vyresni, bendraamžiai vadina vardu, ir aš juos „tujinu”. Šiaip aš visus vardais vadinu, ir  studentus. Jaunesni kreipiasi: „Profesoriau!” Arba tradiciškai: „Vedėjau!” 20 metų buvau katedros vedėjas.

 

 

- Tai kad ne... Tiesiog malonu, kai tą dieną pasveikina artimieji, bičiuliai, prisimena ir į duris paskambina tie, su kuo rečiau susitinki. Pavyzdžiui, į svečius užsuka studijų draugai. Tada džiaugiesi, kad nepamiršta tavęs. Kai buvau jaunesnis, ir draugų būrys būdavo platesnis, dabar vieno nebėra, kitas pasiligojęs...

 

- Sunku pasakyti, gerai ar blogai, bet čia teisybė, - juokiasi profesorius. - Kalbant atvirai, man patinka gražios moterys, gražios studentės. Tai visai natūralu. Būtum aklas, jei nepastebėtumei grožio. Ypač moteris yra gražus kūrinys – Viešpaties ir gamtos. Bet aš turiu savo gyvenimo moterį ir manau, kad tai irgi yra laimė. Ne visiems pasiseka, ne visi suranda, o taikytis prie kito irgi nėra paprasta. Gyvenimas sudėtingas...

 

 

- Žinoma, kad taip. Aplinkybės ne tiek svarbu. Svarbiausia, koks žmogus yra šalia. Man patinka pasakymas, jog ne taip svarbu, kaip yra iš tikrųjų, o svarbu, kaip tau atrodo. Jeigu man atrodo, kad nėra prastai, jei padariau gražų darbą ir man kažkas pasakė gerą žodį, pasidžiaugė... Tapo šviesiau gyventi. Atėjo pavasaris. Kiekvieną sykį jis ateina... Ir kaip gražiai rašė Salomėja: „Vieną sykį jis neberas manęs”. Džiaugiuosi mažais kasdieniais dalykais. Be to gyventi būtų sunku.

 

Palengva mūsų šneka pasuka link pomėgių. Nekantraujame sužinoti, kuo gi visų gerbiamas profesorius užpildo laisvas nuo darbų valandėles?

 

K. R. Župerka:

 

- Daug laisvalaikiui skirto laiko atiduota darbui. Vasarą dažniausiai važiuojame atostogauti arba į Dzūkiją, prie Veisiejų ežerų, arba į Preilą. Atostogaudamas dažniausiai rašiau vadovėlius. Žinoma, nueinu ir prie jūros, ir pailsiu, pasimaudau, o paskui atsiskiriu nuo šeimynos ir kelioms valandoms sėdu prie darbo. Man tai malonumas: nėra įtampos, niekas neveja, dirbu tiek, kiek noriu.

 

Dar turiu sodą. Trauką žemei pajutau į senatvę. Sakoma, kad kiekvienas baigia tuo, kuo pradėjęs. Tėvas turėjo 8 ha ūkelį. Išeidavo arti, o aš, mažas, sekdavau paskui plūgą... Per penkiasdešimt persiritęs įsigijau sodą... Iki tol poreikio nejutau. Visą gyvenimą buvau kultūros, teatro žmogus, o prireikė šito: paukščio virš galvos, į žemę sukištų rankų (be pirštinių)... Dar kokią medžio šaką nupjauni, savo obuolį nuskini, morką išrauni, bulvę iškasi...

Malonumas. Mieste gamtos nematai. Galvos į dangų nepakeli. Nematai, kada parskrenda paukščiai, kada išskrenda. O ten negali šito nematyti. Rudenį traukia žąsų ir gervių virtinės, apima graudumas. Prisitaikai prie gamtos virsmo. Ar dažnai nuvažiuoju į mišką? Kol neturėjome namelio, neturėjome žemės, taip. Ir ne vien uogauti ar grybauti. Tiesiog pavaikščioti arba paslidinėti.

 

 

- Kažkiek turi įtakos gyvenimo būdas, kažkiek – genai. Tebeturiu gyvą mamą, vadinasi, dar esu vaikas. Mamai – 97-eri. Du jos broliai irgi buvo ilgaamžiai. Pasimirė sulaukę 90-ies. Mama vėlai pražilo, aš irgi.

 

 

- Be abejonės. Taip. Labai vertinu tuos, kas sako esą abstinentai ir to laikosi. Malonu į tokį žiūrėti. Aš gi neturiu tokių kategoriškų principų. Jaunystėje net rūkyti bandžiau. Nepatiko. Neprilipo. Dabar, žinoma, džiaugiuosi. O dėl taurelės... Prisigeri yra blogai, o pasėdėti su draugais ir išgerti taurę vyno, ypač jeigu yra proga – nematau čia blogio.

 

Ir maistu profesorius savęs sako perdaug neribojąs. Jeigu leidžia sveikata, kodėl nepaskanavus to ar kito mėgstamo patiekalo? Ne po daug, bet visko. Juk ir gydytojai kalba, kad maistas turi būti įvairus...

 

 

- Gal čia padeda darbas su studentais? Pasikalbu su bendraamžiais kolegomis. Kai kurie guodžiasi, esą nuo jaunuomenės skiria per didelis metų atstumas. Man keistai skamba.Turiu suaugusias dukteris, turiu pulkelį anūkų, bet nuo jų nesu nutolęs, kaip ir jie nuo manęs. Tad kodėl studentai, esantys tarp mano dukterų ir mano anūkų, turėtų būti tolimi ir nebesuprantami? Seku gyvenimą, skaitau knygas, spaudą... Matau, kiek aplinkui daug jaunų gražių žmonių! Seniai gi pabamba, keikiasi, geria ir rūko, nepastebėdami nieko gero. Mane supa filologai, jauni žmonės, idealistai, „atitrūkę nuo žemės”, vertinantys knygą...

 

 

- Deja, yra nepakeičiamų dalykų... Tarkime, gyvenimas sovietmečiu. Ką dabar bepadarysi? Aš pirmiausia žiūriu, kas yra gero. O gerai, kad gimiau Nepriklausomoje Lietuvoje ir vėl jos sulaukiau. Suvargusi toji Lietuva, daug neteisybės, bet gali laisvai kalbėti, reikšti nuomonę, kaip matai gyvenimą, ir niekas už tai manęs neuždarys. Ir tada buvo, kas nestojo į partiją, tapo disidentais, kalėjo... Man tokie žmonės labai gražūs. Aš vis dėlto šiek tiek pasidaviau pasroviui. Taip, savo esmę išlaikiau. Mama nuo vaikystės išmokė atskirti, kas yra mūsų, kas – ne. Į komjaunimą įstojau 11 klasėje – reikėjo geros charakteristikos. Baigus institutą kalbino stoti į partiją. Atsisakiau. Po kurio laiko klausia, ar norėsiu stori į aspirantūrą. Kur nenorėjęs! O kaip, jeigu nesi partinis? Pagaliau - kuo daugiau savų dorų žmonių bus partijoje, tuo geriau. Estiškas požiūris. Kad ir dabartinis Seimas. Visokių yra. Turėtų būti visuotinai gerbiama institucija, o pasižiūrėkime, kas ten suėjo!

 

Prieštaravimai buvo dažnas palydovas. Štai rašau eiles Leninui, Stalinui, Maskvai, o vakare sutemus einame į kolūkio stirtą vogti šiaudų – nėra kuo šerti vienintelės karvės, be kurios negalėtume pragyventi.

 

K. R. Župerka pasakoja, jog rasdavo būdų kaip studentams kalbėti ir pasakyti, kas svarbiausia. Anuomet net  gavęs studentės neakivaizdininkės laišką, kuriame ji didžiuojasi profesoriumi, supratusi tas vertybes, kuriomis jis gyvena iš tikrųjų. Laišką profesorius parodęs žmonai, kuri tik priminusi, jog reikia užauginti vaikus ir kas už tokius dalykus gresia...

 

Tačiau sukame nuo tokios rimtos temos, kaip politika ir klausiame, kokią vietą profesoriaus gyvenime užima humoras. Ar mėgsta jį?

 

K. R. Župerka:

 

- Mėgti neužtenka, humorą reikia suprasti, - šypsosi paklaustas. - O gero lietuviško humoro esama visuose lygmenyse: grožinėje literatūroje, publicistikoje, eseistikoje, yra politinio humoro... Prieš porą metų gulėjau ligoninėje. Šalia - toks suvargęs senukas (aš mat ne senukas!), kuris naktimis nebegali gulėti – miega sėdėdamas, kankinasi. Ateina sesuo leisti vaistų, aiškina, nuo ko jie. „Žinau, žinau, nuo pasiutimo”, - pokštauja tas. Pats gražiausias man humoras, kai sveikatos nebe kažin kiek, o žmogus elgiasi taip, kad aplinkiniams nebūtų liūdna dėl jo.

 

- Seniai tas buvo, nieko beveik nebeatsimenu. Priklausau tai žmonių grupei, kurie sako, jog iki 20 metų – mes visi poetai. Laiku sustojau, pajutęs, kad poetas nebūsiu. Graudu, kai žmogus rašo visą gyvenimą, „prikepa” knygų, o poeto jame – nėra. Gal jiems taip geriau, gal tokia saviraiška, bet tai yra edvės tarša. Poezija - apskritai sunkiai analizuojamas dalykas, yra pavojus sugadinti įspūdį.