(Žiūrint iš apačios)

Miesto viduryje turime didelį turtą – erdvią, šviesią, dar visiškai nesuformuotą aikštę. Nors pavadinome Prisikėlimo, šviesos vardu, tačiau kiek apžvelgus siūlomas vizijas vyrauja urbanistiniai ketinimai. Paminklas kovotojams už laisvę, Nepriklausomybę - dar tolumoje. Todėl norisi išsakyti dalies šiauliečių ir savo nuomonę.

Katedros aplinkoje žymių pokyčių neturėtų būti. Tilžės gatvei leidžiantis žemyn, tarp Kolegijos pastato ir Katedros, atsiveria didelė erdvė. Tą tuščią erdvę kiek sumažintų ir aikštei priduotų jaukumo planuojami Vyskupo rūmai. Juos reikėtų planuoti žemiau kolegijos pastato, kad neužstotų Katedros ir priekinės, gana išvaizdžios kalvos dalies, ant kurios ji stovi.

Siūlyčiau skverą palikti ramybėje. Jau pavėluota. Jo rekonstrukcijai išleista per milijoną litų. Išgrįstas didelis plotas. Vaikučiai jau važinėjasi dviratukais, riedučiais, paspirtukais. Įrengtas saulę  vaizduojantis fontanas. Pasodinti nauji želdiniai.

Skvere vienintelis visuomeninis tualetas. Tarp kitko – istorinis. Nepriklausomybė  ne visiems buvo prie širdies. Sklandė paleistas gandas: „Nebus kolūkių, nebus ir ko valgyti“. Aišku, nereikės ir tualetų. Sekė  visuomeninių tualetų privatizavimas – likvidavimas. Norėjot nepriklausomybės - dabar š... kur pakliuvo. Ant vieno užtūpė dviaukštis mūriukas, kitas užmūrytas. Savininkė teisiasi dėl didesnio sklypo. Likusį skvere teko atpirkti.

Skvere siūloma statyti paminklą Nepriklausomybės kovotojams. Kiti norėtų įsprausti komercinės paskirties pastatą, lyg mieste prekybai trūktų pastatų. Žodžiu, kaip tame Internacionale. Seną ardysim ir vėl naujai statysim, klosim pinigėlius. Dabar populiaru darbo vietų kūrimas. Sakoma, kad daugiausiai darbo vietų galima sukurti statant ir ardant.

Skvere pasigendu tik buvusios meniškos sienelės su geležiniais vartais. Reikėjo restauruoti. Patupdyti porą angeliukų su dūdelėmis. Pasitiktų  ir palydėtų einančius į Katedrą. Pridengtų gūdžią  Tilžės gatvę. Tai skvero daliai suteiktų uždarumo, jaukumo.

Žodis „prisikėlimas“ susitapatina su gamtos atbudimu, šv. Velykų varpais, skelbiančiais Kristaus Prisikėlimą. Prisikelia ir tautos, nusimesdamos svetimą jungą. Partizaninėje kovoje buvo ir „Prisikėlimo“ apygarda. Tad šis žodis yra labai talpus, o laisvės paminklo idėja – daug įpareigojanti.

Prisikėlimo aikštę įsivaizduoju erdvią, saulėtą, žalią. Joje išskirčiau dvi dalis.

1. Aikštės dalis skirta masiniams renginiams: švenčių, jubiliejų minėjimai, kultūriniai-šviečiamieji renginiai apimtų Aušros alėją iki Kolegijos pastato. Tą aikštės dalį paliekant be didelių patvarkymų. Uždaromas eismas.

2. Aikštės dalis skirta paminklui. Paminklas savo apimtimi ir vieta turi dominuoti, iš tolo būti matomas. Aikštę reikėtų kiek paaukštinti. Paminklas pačioje aukščiausioje vietoje. Į aikštę įjungti ir teatro skverelį.

Paminklo aplinka žalia. Išgrįsti tik takai ir aplink paminklą. Komponuojant želdinius galima sukurti gražią, jaukią aplinką. Suolams parinkti vietą, kad matytų paminklą, gėles, žolytę, o ne nuogą dangą kaip prie P. Višinskio paminklo.

Mažoji architektūra. Reikia pagalvoti ir apie ją. Pavyzdžiui, atgaivinti Kaštonų  alėjoje užgesusią skulptūrų viziją. Parenkant vietą  aikštės pakraščiuose. Aikštės ir skulptūrų tęsinys galėtų  persikelti ir į teatro skverelį, mašinų stovėjimo aikšteles panaikinti. Menininkai turės kur realizuoti savo idėjas.

Prie Tilžės gatvės, šalia ąžuolų, pastatykime keletą svarbiausių  baltų dievų skulptūrų, kaip juos mes įsivaizduojame. Baltų dievų parkas Salduvėje skęsta svajonėse. Jei Salduvei reikės – atiduosime.

Ties banko pastatu, kiek įėjus į aikštę, arti medžių, neįžengiant giliai į aikštę, pastatysime, pavyzdžiui, tris meniškas, garsaus kryždirbio Svirskio kryžių kopijas. Įkelkime koplytėlę. Primins mūsų tradicijas. Gamtos žadintojų, knygnešių, kryžių pagerbimo laikus.

Ar reikalingas paminklas kovotojams už Nepriklausomybę atminti? Gal pakaktų  aikštės pavadinimo? Buvo ir tokia vizija. Paminklai statomi pagerbti žmonijai, tautai nusipelniusioms asmenybėms. Priminti istorinius įvykius, kurie lėmė tautos ir valstybės gyvenimą. Kada suprastėja istorinė atmintis – nuskursta ir dvasinės vertybės.

Carinės priespaudos laikais Lietuvos vardas jau buvo išnykęs iš Europos žemėlapio. Didelį šviečiamąjį darbą atliko tautos žadintojai: J. Basanavičiaus „Aušra“. V. Kudirkos „Varpas“, M. K. Čiurlionio, Maironio bei kitų šviesių asmenybių darbai ir veikla. Tik pažadinta tauta ėmėsi tiesti kelius į laisvę. Paminklas galėtų būti skirtas ne tik kovotojams, bet ir tautos žadintojams. Tokio apimančio paminklo Lietuvoje nėra.

Kovotojams už laisvę, nepriklausomybę būtų skirtas paminklo keturkampis, aukštas postamentas. Tautos žadintojus simbolizuotų  virš postamento iškilusi stilizuota, aukšta, lieknėjanti varpinė. Viršuje, po varpinės stogu, laisvės simbolis – varpas, galintis skambinti, naktimis apšviestas. Švenčių metu varpinė skelbtų trispalvės vėliavos šviesą, taptų švyturiu. „Paminklo išorė turi atspindėti mūsų tautos dvasią, kūrybinį savitumą ir palikimą“. Doc. K. Vilkonis/R. Baliutavičius „Šiaulių naujienose“ 2008 02 08 yra pateikęs mano paminklo eskizą ir aprašymą. Siūlau pasinaudoti, tobulinti.

Laisvės kaina. Partizaniniame kare viena Šiaulių apskrities dalis priklausė  Žemaičių, kita -  „Prisikėlimo“ apygardai. Tarp pogrindžio leidinių ėjo „Laisvės varpas“.

Ant šoninių  postamento plokščių siūlau surašyti žuvusių partizanų  pavardes, žuvimo datas ar kitaip įamžinti jų atminimą. Paminklas neturi būti anoniminis.

Paminklo priekinėje plokštėje įvardyti skaičiais, kiek per abi okupacijas žuvo, sušaudyta, ištremta, emigravo ir t. t. Priminti, kokia didelė yra Laisvės kaina. Virš plokščių iš trijų pusių – motinas primenančios klūpančių angelų skulptūros, dedančios vainikus žuvusiems už laisvę.

Vienintelė vieta, kur dalį aikštės galima paaukoti statyboms, tai išilgai Varpo gatvės. Šiaurės  vakarų pusė daug saulės neužstos. Uždengtų transporto judėjimą Varpo gatve. Bet su šiomis sąlygomis: prie Kolegijos pastato galo iki gatvės galėtų išdygti ir aukštas pastatas, pavyzdžiui, viešbutis, nes šiaurinė aikštės dalis. Tačiau kitoje Aušros alėjos pusėje pastatų aukštis ribotas, kiek žemesni nei esančių Varpo gatvėje. Privažiavimai, visas judėjimas - tik iš gatvės pusės, svarbiausia, kad pastatai neturi giliai įsibrauti į aikštės pusę.

Pastatai skirti muziejui, visuomeninės-kultūrinės paskirties. Ne alinės, vyninės, restoranai ir kiti triukšmingi, alkoholio kvapą skleidžiantys. Sukamos galvos, kaip pagyvinti bulvarą, o linksmybės ir komercijos planuojamos Prisikėlimo aikštėje. Linksmybes – į bulvarą. Vaizdo ekranui vieta prie Kaštonų alėjos esančioje nišoje. Tegul šurmuliuoja, linksminasi Šiauliai. Katedra ir Prisikėlimo aikštė skirta ramiam poilsiui ir susikaupimui.

„Prisikėlimo“ aikštė, Savivaldybės skveras ir jų prieigos perkrautos transporto. Problema gana sudėtinga.

Reikia taip sumažinti transporto srautą iš Aušros alėjos, kad pakaktų  nukreipti Varpo gatve. Aušros alėją ties aikšte uždaryti. Įrengti aukštą arką su ažūriniais, meniškais vartais, paliekant tik praėjimus. Reikalui esant vartus galima atverti ir praleisti eisenas, transportą.

Prie Katedros mašinų stovėjimo aikštelė būtų skirta sunkiai vaikštantiems, nusenusiems, ligoniams.

Ties banku, skersgatvyje, esančios mašinų stovėjimo aikštelės dėl aikštės tęsinio į teatro skverelį panaikinamos.

Požeminiams ir antžeminiams autoparkavimo pastatams tinkamiausia vieta –  už Kolegijos pastatų plytintis tuščias, stačiu šlaitu plotas, esantis Kolegijos pastatų šešėlyje.

Projekto rengėjams verta įsiklausyti ir į šiauliečių balsą. Liaudies balsas – Dievo balsas.