Romualdas BALIUTAVIČIUS

Šiandien daug kalbama apie intelektinės nuosavybės apsaugos svarbą, bandoma kovoti su vadinamaisiais „piratais”, besikėsinančiais į kitų sukurtas intelektines vertybes. Dėl to susidaro įspūdis, kad ši problema – išimtinai mūsų laikmečio produktas. Ar tikrai taip?

Kaunietis docentas, patentologas, išradimų ir knygų autorius P. Kasperavičius yra sukaupęs nemažai įdomių ir dėmesio vertų eksponatų, liudijančių, jog intelektinės nuosavybės apsauga – anaiptol ne kažkoks šių dienų „išmislas”, bet kad tuo atitinkamos valstybės institucijos užsiiminėjo jau seniai, net prieš kelis amžius.

Mūsų paprašytas P. Kasperavičius sutiko papasakoti apie išradimų, pramonės dizaino ir prekinių ženklų teisinę apsaugą tarpukario Šiauliuose ir Šiaulių krašte.

Priešistorė

„Iki 1918 metų, Lietuvai tebeesant okupuotai carinės Rusijos, išradimai ir kiti pramonės  nuosavybės objektai buvo teisiškai saugomi vadovaujantis 1812 m. „Privilegijų meno ir amatų   išradimams ir atradimams manifestu“ bei vėlesniais įstatymais. Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, dar kurį laiką buvo taikomi carinės Rusijos įstatymai bei kodeksai.

Vėliau Lietuvos Vyriausybė sudarė keletą dvišalių tarptautinių patentinių sutarčių dėl prekių ženklų apsaugos - su Belgija, Čekoslovakija, Didžiąja Britanija, Italija, Prancūzija, Sovietų Sąjunga, Švedija ir kt.” - pasakoja P. Kasperavičius.

Pasak jo, 1926  m. pasirodė „Prekių ženklų įstatymo taikymo  instrukcija“. Vadovaujantis šiuo bei ankstesniais įstatymais, iki 1940 metų liepos 20 dienos buvo įregistruoti 5588 prekių ženklai ir išduoti 125 pramonės dizaino apsaugos liudijimai.

1928 m. gegužę „Vyriausybės žiniose“ buvo paskelbtas Respublikos prezidento A. Smetonos ir ministro pirmininko A.Voldemaro pasirašytas „Išradimų ir patobulinimų apsaugojimo įstatymas“, kuris galiojo iki pat 1940 metų.

Išradimo patento galiojimo laikas buvo 15 metų, kiekvienais metais sumokant nustatyto dydžio mokestį valstybei. Pavyzdžiui mokestis 15-ai metų kainavo 350 litų (nemažai, turint galvoje ano meto lito vertę).

„Iš 1021 patento, išduoto iki 1940 metų liepos 21  dienos, Lietuvos piliečiai buvo gavę tik 130   (12,7  proc.). Taigi daugiausia jų užregistravo užsienio bendrovės, firmos ir asmenys”, - konstatuoja P. Kasperavičius.

Kas įdomesnio išrasta Saulės žemėje

„Šiaulių mieste ir rajone buvo sukurta bei patentuota taip pat nemažai išradimų, - tęsia patentologas. - 1929 m. Šiauliuose išduotas patentas B. Vaicekauskui, išradusiam įrengimą  „išgelbėti nuo vandens žmones ir daiktus”.

1930 m. Šiaulių apskrities Vaiguvos valsčiuje gyvenantis A. Aleksandravičius išrado „patobulintas grėblas”. O 1933  m. šiaulietis Jonas  Žvaigznė gavo patentą už jo išrastą silkėms valyti mašinėlę. (Kad ir kaip keista, tiek namų šeimininkės, tiek kavinių darbuotojos iki šiol silkes lupa senoviškai – peiliu, matyt pamiršusios šį kraštiečio išradimą, - aut. past.)

Tais pačiais metais patentas išduotas šiauliškei bendrovei „Batas“ už „Opankos avalynės su apvaliai  užriestais runtais gaminimo būdą”. Netrukus mums jau girdėtas J. Žvaigznė užpatentuoja kitą išradimą: „Rašomajai plunksnai rašalo laikytojas”. Ko tas rašalas nesilaikė plunksnoje, kad prireikė laikytojo, nėra žinoma. Karui beldžiantis į duris, kraštietis iš Trivalakių kaimo Jonas Romeika dar spėjo užpatentuoti patobulintą statinę alui. Kas užginčys - irgi labai reikalingas ūkyje daiktas, leidžiant ilgus karo metus...

Prekių ir paslaugų ženklai

„Pramonės dizaino liudijimai, kaip ir išradimų patentai, daugiausia buvo išduodami užsieniečiams už 5 litų mokestį metams, - toliau pasakoja P. Kasperavičius. - Įregistravus prekinį ženklą, apie tai  buvo skelbiama „Vyriausybės žiniose“ ir pareiškėjui išduodamas liudijimas nuo 1 iki 10 metų terminui su galimybe jį pratęsti. Kadangi „Vyriausybės žiniose“ ženklas apibūdinamas tik žodžiais, su jais susipažinti buvo galima Finansų ministerijoje saugomame albume.              

Šiauliuose ir rajone buvo įregistruota keliolika prekinių ir paslaugų ženklų. Štai keletas iš jų: šokolado ir saldainių fabrikas „Rūta” 1926  m. įregistravo net tris prekinius ženklus saldainiams. Viename iš jų buvo pavaizduotas ritulyje besijuokiantis, antrame - verkiantis vaikas. O trečiame - Omaro atvaizdas.

1927 m. J. Melamedas ir l. Grinblatas įregistravo prekinį ženklą „trikotažo išdirbiniams ir guminiams paltams” (kaip praverstų žvejyboje! - aut. past.) su pavaizduotu garlaiviu ir žodžiu „Trikord“. Tais pačiais metais Šeras Giršas įregistravo prekių ženklą kojinėms su žirklių atvaizdu. Neatsiliko ir fabrikas „Rūta“, įregistravęs prekių ženklą saldainiams: augalo lapo atvaizdą ir žodžius „Aukso lapelis“ (kaip saldu!) bei kitą prekių ženklą, kuriame pavaizduotos dviejų arklių galvos ir žodis „Lenktynės“.

J. Joselovičius prekių ženklu - žodžiu „Elegant“ ir pikų tūzu - pažymėjo trikotažo dirbinius. Kiek dviprasmiška, bet žodžių iš dainos neišmesi... O bendrovė „Arnold Sorensen“ įregistravo prekių ženklą šprotams: žuvėdra, pamaryje lesanti žuvelę.

1928-aisiais Šoja Zaksas įregistravo prekių ženklą guminiams paltams ir trikotažo dirbiniams:   trikampyje vilko atvaizdas ir žodis „Zeko“. Ką turi bendra vilkas su trikotažu, mūsų amžininkai jau ir nebesupras. Tačiau žargonizmas „zeko” netgi labai suprantamas, dargi tiems, kurie niekad „nesėdėjo”...

„Susidarė įspūdis, jog daugiausia prekinių ženklų tarpukario Šiauliuose įregistravo „Rūtos” fabrikas?” - klausiame.

„1928 m. saldainių fabrikas „Rūta“ įregistravo dar vieną ženklą saldainiams - su Džokondos atvaizdu ir žodžiais “Mona Lisa“, - sako patentologas. Tais pačiais metais firma“Arnnold Sorensen“  įregistravo prekės ženklą kilkių konservams, kuriame pavaizduoti keturi žmonės, traukiantys ant kranto žuvis. (Pasirodo „amžinieji” lietuviškieji konservai „Kilkės pomidorų padaže” - anaiptol ne sovietmečio atradimas). Akcinė bendrovė „Batas“ pasirūpino prekių ženklu gaminamai avalynei,  kuriame viską pasako žodis „Batavia“ (matyt, tai sudurtinis žodis: batas+avia, reiškiantis šimtamylius batus, - autoriaus past.) O firma „Vervytė“ firminiu ženklu pažymėjo limonadą ir gazuotą vandenį: apie tai bylojo Amūro su sifonu atvaizdas... Taigi jau mūsų seneliai žinojo, kad meilės reikalai atima iš organizmo daug skysčių ir tai labai prasmingai pritaikė - fantazija, kurios dažnai stokoja nūdienos gamintojai.

Redakcijos archyvo nuotr.

Į viršų