facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Mykolas DEIKUS

Netrukus atėję  į muziejų išvysime butelį degtinės ir dešros su „Aušros“ muziejaus ir degtindarių arba mėsininkų  logotipais. Muziejus skelbiasi demonstruojąs netradicinį požiūrį  į pramonės produkciją ir žengė pirmąjį žingsnį tapdamas saldainių fabriko marketingo skyriumi ir firmine saldainių parduotuve.

Protu Balzos nesuprasi

Ar įsivaizduojate alaus butelį, ant kurio etiketės puikuotųsi Šiaulių „Aušros“  muziejaus direktorius Raimundas Balza su putyte ir skambus pavadinimas „Šiaulių „Aušros“ muziejus“? Pradėkite.

Kaip rusai sako – pivo bez vodki – diengi na vieter (laisvas vertimas - kvailas marias perbrenda, o baloje nuskęsta), todėl beliktų  laukti pasirodant degtinės „Balzos karčioji“ (palyginkime koleges „Arsenič vodka“, „Smirnof vodka“ ir kt.). Gal dar priedo pora lengvai apsinuoginusių muziejaus merginų kompanijai. Ir „Muziejininkų“ dešros – užkandai. Kadangi marinuotų agurkėlių su kultūros ministro Remigijaus Vilkaičio atvaizdu jau yra, turime visą komplektą atšvęsti „netradicinį „Aušros“ muziejaus požiūrį“ ir idėją (apie ją vėliau, - aut. past.).

Na, dar idėjai ir produktams „įsukti“ rinkoje kuriamas filmukas, kuriame girti lankytojai daužo muziejaus eksponatus ir skamba tekstas: „Umom „Aušros“ muziejaus nieponiat. Osobaja „Balzos karčioji“ (laisvas vertimas - protu Balzos nesuprasi).

Už  valstybės lėšas sukurtą produktą  – privačiai bendrovei

Žingsnis, kurį žengė „Aušros“ muziejaus direktorius R. Balza, išties netradicinis: saldainių fabriko marketingo skyrių perkelti į muziejaus patalpas ir už valstybės lėšas, skiriamas muziejui, kurti privačios bendrovės produktą ir marketingo planą. Šią eilutę reikėtų suprasti tiesiogiai, kadangi kuriant naują saldainių dėžutę panaudoti muziejaus resursai.

Kaip teigė  saldainių fabriko direktorius Algirdas Gluodas, idėją sukurti „Aušros“ muziejaus saldainių dėžutę pasiūlė  pats muziejaus direktorius R. Balza. Ir pasiūlė muziejaus dizainerio paslaugas bei idėjas.

Fabriko vadovybė,  žinoma, neatsisakė. Normalioje valstybėje saldainių fabrikas solidžius pinigus būtų sumokėjęs muziejui už teisę vardą naudoti savo produkto reklamai. Antra vertus, jeigu fabrikas kreiptųsi į tą patį dizainerį, kuris dirba dar ir reklamos agentūroje, vėl papildomos išlaidos. O šiuo atveju viskas ant lėkštutės – ir jokių papildomų išlaidų.

Provincijos dvaras virsta direktoriaus kromeliu?

Nors R. Balzos veiksmus ir sunku suprasti sveiku protu, tačiau muziejaus direktorius ir toliau nepaliauja stebinęs. Muziejus išplatino pranešimą, kurio tekstas labiau primena reklamos agentūros panegiriką naujam produktui, kurioje iki saldumo giriami ir visaip liaupsinami saldainiai, garbstomas gamintojas ir jam žemai lenkiamasi. Už tai, kad į rinką išleido naują produkciją ir užsidirbs pinigėlių.

Tačiau tuo muziejaus ir fabriko partnerystė nesibaigia. Muziejaus pranešime ne tik reklamuojamas naujas produktas, bet ir nurodoma, kur jo galima įsigyti. Be viso to, muziejaus galva R. Balza audžia mintį atidaryti muziejuje „firminę“ fabriko parduotuvę – pardavinėti saldainius. Kol kas R. Balza neatskleidžia, kas pardavinės saldainius. Bet sekant muziejaus galvos logika, prie kasos aparatų turėtų būti susodintos muziejaus darbuotojos (negi pats muziejaus direktorius provincijos dvare vaidins kromelninką).

Planas už  tris kapeikas

Tačiau neskubėkime sunkmečiu valstybės lėšas privačiam verslui aukojančio muziejaus direktoriaus R. Balzos smerkti. Gal muziejaus direktorius sukūrė  tobulą verslo planą paremti skurstančią kultūrą?

R. Balzos planas vertas „trijų kapeikų”. Nuo parduotos dėžutės muziejus gaus tik varganus centus. Dideliu „muziejinių“ saldainių populiarumu nekvepia. Dėžutėje – penkiolika nedidukų saldainukų, kurių vieno kaina – beveik litas. Ar nesiūlė atsiduoti kitiems fabrikams, kurie būtų pasiūlę daugiau, R. Balza nepasigyrė.

Alkoholinė  linija

Tačiau yra ir geroji muziejaus monkės biznio pusė. Panašu, kad muziejuje keičiasi skoninės tradicijos.

Fabriko direktorius A. Gluodas atskleidė, kad saldainius degustavo ir išrinko muziejaus darbuotojai. Saldainiai yra alkoholinių gėrimų – romo ir balto vynojo – skonio.

Kadangi saldainiuose nėra brendžiuko ar dominuojančio apynio kartumo alučio skonio, drįstame daryti prielaidą, kad muziejaus galva degustacijoje nedalyvavo. O gal pasikeitė skoninės mados?

Bet kuriuo atveju galima brėžti ryškėjančią alkoholinių tradicijų, puoselėjamų muziejuje, liniją. Juoba, kad Ch. Frenkelio vila, kaip rašėme, pirmąkart prieš porą metų jau buvo paversta „kaboku“. Tąkart po naktinės prieškario pornografinių nuotraukų parodos ir lankytojų vaišių ant muziejaus eksponatų mėtėsi tuščios ir pilnos alaus skardinės.

Išniekinti mirusiųjų atvaizdai

„Muziejus šiandien keičiasi, atsinaujina, maloniomis staigmenomis skverbiasi į kiekvieno namus, šeimas ir širdis“, - skelbiama „Aušros“ muziejaus saldainių ir privataus fabriko reklamoje. Neseniai „Aušros” muziejus iš tiesų įsiskverbė į „šeimas ir širdis“.

Prieškaryje darytus nuotraukų negatyvus panaudojo primityvokai mokyklinių  vinječių stiliumi sulipdytam muziejaus kalendoriui. Prieškaryje fotografuotų šeimų nuotraukose iškirpo žmonių galvas ir įlipdė muziejaus darbuotojų galvas. Gal kažkam muziejuje ir pasirodė šmaikštu, tačiau vaizdas atrodo makabriškai: stovi baltomis pirmosios komunijos suknelėmis vilkinčios mergaitės, kurioms prilipdytos iš pažiūros penkiasdešimtmetį atšventusių „merginų“ galvos.

Žinoma, originaliai muziejaus eksponatus demonstruojančio muziejaus galvos nepasirūpino asmenų, kurių atvaizdai sudarkyti, artimųjų leidimais. 
 

Gal dėl to, kad „alučio“ mėgėjas muziejaus direktorius Raimundas Balza saldainių nedegustavo, juose nėra nei alaus, nei brendžiuko „įdaro“. 

Fabriko direktorius Algirdas Gluodas (trijulės viduryje) džiaugiasi radęs bendrų  interesų su muziejaus direktoriumi Raimundu Balza (kairėje). Naujas produktas sukurtas valstybinio muziejaus lėšomis.

Į viršų