Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Šiaulių Prisikėlimo aikštės skvere organizuotas renginys „Okupacija. 1940 m. birželio 15 d.” visiems jame buvusiems, dalyviams ir žiūrovams, tapo Lietuvos istorijos pamoka, primenanti, jog prieš 70 metų birželio 15-ąją sovietai okupavo Lietuvą.

Ši data kažkodėl dvidešimt atkurtos nepriklausomybės metų neišryškėjo kitų istorinių datų kontekste, kol jos nepriminė įspūdingas šiauliečių menininkų organizuotas renginys - pilietiškai, įtaigiai, įspūdingai, aukštu meniniu lygiu.

Apie tai, kaip gimė renginio „Okupacija” idėja, kaip jis buvo organizuojamas ir kaip vertinamas, paklausėme renginio koordinatorių šiauliečių  menininkų Gintauto Lukošaičio ir Gintauto Gascevičiaus bei iš Šiaulių kilusio kompozitoriaus Tado Žukausko, sukūrusio kantatą „Žingsniai”, kuri skambėjo pirmadienio naktį Prisikėlimo aikštėje. 

- Po Vasario 16-osios paminėjimo Balandiškiuose paskambino žmonės iš Seimo: yra tokia svarbi data, kuri dingusi iš akiračio, - pagalvokit, ar tam galima ką nors padaryti.

Žiūrim - iš tiesų data nerealiai svarbi, nes nuo jos prasidėjo visos Lietuvos bėdos: viena okupacija, antra, trečia... Tad ir nutarėme, kad būtinai būtinai reikia padaryti rimtą dalyką. Idėja buvo padaryti Šiauliuose centrinį Lietuvos renginį. Gintas seimūnams pasakė, kad sugalvojo tokį ir tokį dalyką, tokį formatą, o vilniškiai ėmė ir nusikopijavo - vieną prie vieno, bet jiems viskas žymiai prasčiau gavosi - mūsų lygio nesugebėjo išlaužti.

Nors ir nuplaukė  centrinio renginio idėja, tačiau mes pasistengėme padaryti aukščiausio lygio minėjimą - kartelę pakėlėme kiek įmanoma aukštai.

Tikslas buvo priminti mūsų istoriją, nes žmonių sąmone yra manipuliuojama įvairiomis priemonėmis, tačiau žmogumi, kuris žino savo istoriją, kuris turi savo užnugarį, manipuliuoti yra labai sunku. Todėl ir siekėme renginiu, kad Lietuvoje gyvenantys žmonės nebūtų pastumdėliai, nesusitapatintų su bet kuo, kad žinotų - štai aš esu, o ne kitas, kuris kažką pliurpia, kuris verčia kopijuoti.

Pirmiausia buvo sumanyta, kad reikalingas žodis - konkretus, aiškus, kad būtų  išvardyti kelerių metų istoriniai faktai: tais metais sudaryta tokia sutartis, tokias metais - tokia, o jau paskui įvykiai pateikiami dienų ir valandų tikslumu.

O kai į  kiekvieną faktą pradedi gilintis, šiurpas eina per kūną, nes pamatai, kad Lietuvoje nebuvo nei taip stabilu, nei ką, buitis viską užgožusi, Smetona per tiek metų visiems buvo įsiėdęs negyvai. Tokioje situacijoje, kai nesi savo Tėvynės mylėtojas, kai kita šalis pradeda dusinti įvairiais būdais, tai ir kyla visokiausių dilemų: ką darysiu aš, jei atsitiks Tėvynei tokia bėda. Ir iš karto analogija šiai dienai: žmonėms blogai, tai kaip pasielgs žmogus, dusinamas, pavyzdžiui, bankų? Ar jis puls ginti tėvynės, kuri jį slegia mokesčiais, kuri atiminėja iš diedukų, iš mamų pinigėlius?..

Antrasis renginio elementas - vaizdas ekrane. Tuo užsiėmė Gintas Lukošaitis, trečiasis - garsas, tai yra, muzikinis kūrinys, specialiai parašytas.

- Kantata mažų mažiausiai rašoma pusę metų, o aš turėjau gerokai mažiau laiko, nes vis nebuvo patvirtinimo, ar renginys įvyks. Sėdėjau prie kantatos kasdien po aštuoniolika valandų - reikėjo labai greitai apsispręsti, ką jai atlikti naudoti, kai Gintas Gascevičius pasakė, kokie kolektyvai Šiauliuose yra.

Kūrinyje skambėjo keturi Antano Miškinio eilėraščiai - aktorius Sigitas Jakubauskas labai meistriškai juos skaitė. Likęs libretas, skirtas chorui, - mano tekstais.

Jungtinį  chorą sudarė net trys chorai: Šiaulių „Atžalynas”,  Šiaulių universiteto „Studium” ir Radviliškio miesto jaunimo. Grojo šiaulių kamerinis orkestras, Bigbendo varinių  instrumentų grupė, perkusijos ansamblis „Perkupava” ir buvo du solistai - Sigitas Jakubauskas ir Rasa Stoškuvienė. Dirigavo „Atžalyno” choro vadovė Jurgita Juozūnienė, kuriai tai buvo pirmoji patirtis dirbant su tokiu dideliu kolektyvu - šimtu žmonių, ir ji puikiai su tuo susitvarkė.

Kantatoje irgi buvo muzikos ir vaizdo jungtis: panaudojau kaip muzikos instrumentus daiktus: priekalus, plaktukus, kūjus, grandines, ir kaip simbolius. Gintas Gascevičius ir kiti atlikėjai, grodami su šiais instrumentais, nedaug tegalėjo improvizuoti, jiems buvo skirtos partitūros.

Repeticijoms Kultūros centre turėjome nelabai daug laiko, tačiau buvome nusprendę, kad nors daug kantatą atlieka dauguma mėgėjų, viską daryti profesionaliai. Ir tai pasiteisino.

Kai kūrinys buvo atliekamas aš stovėjau prie garso režisieriaus, kuris puikiai atliko savo darbą, nors tai jam irgi buvo nauja patirtis - juks garsino ne kokią roko grupę, o šimtą žmonių, jam asistavau ir turiu pasakyti - atlikimu esu patenkintas, nes visi dirbo kaip aukšto lygio profesionalai.

Manyčiau, Šiauliams šis renginys - ypatingas įvykis, nes visai neseniai  dalyvavau dviejuose užsienio šalyse vykusiuose europinio lygio festivaliuose, todėl turiu su kuo lyginti: šis Šiaulių projektas į anuos festivalius būtų puikiai įsipaišęs.

- Tam tikri fundamentalūs dalykai, istoriniai faktai, vertybės yra nediskutuotini, o 1940 metų birželio 15-oji yra žymiai svarbesnė už  kitas datas: birželio 15-oji yra ta data, po kurios visos datos yra išvestinės. Tačiau to dvidešimt metų nesuvokta, o dabartinė situacija Lietuvoje primena 1938-1939 metų situaciją. Tai mane labai jaudina.

Mes su Gintu tiesiog sumušėme rankomis - darom! Toliau vyksta džiazas: mes improvizuojame, mes ieškome ir mums gaunasi rezultatas, kadangi vienas kitą gerai suprantame kaip improvizuojantys muzikantai. Organizacinis darbas mums nėra kažkokia didelė kančia, mes iš to net padarome sau tam tikrą malonumą. Kai nubrėži aiškią kryptį, aiškų tikslą, net nebereikia prižiūrėti, ką kiekvienas daro: pasakai idėją ir kiekvienas pajunta, ką reikia jam daryti. Organizavimas man tam tikras stebuklas: kaip žmonės vienas per kitą juda, kaip informacija eina, kaip energija atsiranda.

Buvo šio renginio dar idėja „plius”: tokie renginiai, kurie yra skirti reikšmingoms istorinėms datoms, turi gimti kaip kūryba - kiekvienas turi mus skatinti mąstyti, kurti, padėti atsirasti naujiems reiškiniams, pagaliau - diskusijoms, net aistroms.

Todėl net negaliu pasakyti, kur buvo problemų, sunkumų. Energijos, aišku, mums reikėjo. Kroniką atrinko „Aušros” muziejaus darbuotojai, o aš ją dar atrinkau, tada su kompiuterininku sutvarkėme, ir viskas. Filmą apie kunigą Svarinską aš buvau jau panaudojęs projekte Vilniuje švenčiant Kovo 11-ąją.

Renginiu likau patenkintas, nors, pripažįstu, buvo šiokia tokia koordinacijos su Savivaldybe stoka: šio renginio suvokimo, jo reikšmės išaiškinimo. Gal ir mes esame kalti, kad jiems neišaiškinome, kas tai yra.

Kokios išvados? Kiekviename renginyje būna tas, kas turi būti, ir tai yra svarbiausia. Niekada nereikia žiūrėti, kiek daug susirinks, kiek mažai susirinks, jei žinai, ką tu darai, ką tu tuo nori pasakyti, o ne šiaip linksminti. Todėl susirinkusiųjų kiekybė nebetenka reikšmės, nes čia nėra jokios komercijos - bilietų mes neplėšome. Kai kurias sąskaitas apmokėjome iš savo lėšų, nes tai, ką skyrė savivaldybė, - minimumas, kad visai nenuskęstume.

Štai tokia filosofija. Tikslas pasiektas šimtaprocentiniai - vyko kūryba.

O jei vilniečiai mūsų renginį nuplagiavo, nemanau, kad dėl to reikėtų  peštis.

 šį renginį reikėtų pakartoti - tikriausiai per Šiaulių dienas, nors kitais metais planuojame dar didesnius dalykus. Tik dar nesakysiu - kokius.