Aušra LAURINKIENĖ 

Pėsčiomis greitkeliu į Daugpilį, pinigų kupiuromis stabdydamas pakeleivingus automobilius.

„To, ką papasakosiu, turbūt dar niekas nėra girdėjęs Lietuvos sporto padangėje”, - šypteli į „Šiaulių naujienų” redakciją užsukęs egzotiškos išvaizdos Saulės miesto tinklinio komandos „Elga-Startas” 22 metų žaidėjas Vusalas Guseinovas.

Trylika metų  tinklinio kamuolį atmušinėjantis ir penkerius metus varžybose teisėjaujantis vaikinas netrukus pradeda išties pribloškiantį pasakojimą: „Gegužės 7-9 dienomis vyko Baltijos jaunių sporto mokyklų-klubų tinklinio čempionatas, kuriame varžėsi Lietuvos, Latvijos ir Estijos komandos. Kadangi varžybos vyko visose minėtose šalyse, kiekviena iš jų keitėsi teisėjais.  Daugpilyje (Latvija) teisėjauti paskyrė mane, tad Lietuvos tinklinio federacija ėmėsi organizuoti kelionę...”

Atrodo, viskas buvo sutarta – Vilniaus sporto mokyklos „Tauras” komandos trenerė pažadėjo šiaulietį paimti iš Panevėžio, tačiau Vusalo kelionė virto tikru skrydžiu vingiuotais ir duobėtais keliais, kuriuose pilna pakelių plėšikų ir vairuotojų-psichinių ligonių. Nuo aštuonerių metų su tėvais Lietuvoje gyvenantis azerbaidžanietis, varžybų rytą važiuodamas į Panevėžį, sužinojo, kad Aukštaitijos sostinėje jo niekas nelaukia: „Man telefonu paskambinęs treneris Aivaras Strockis pasakė, kad turiu susisiekti su Vilniaus komandos trenere Asta Jansoniene, nes sostinės tinklininkų mikroautobusiukas nė neketina užsukti į Panevėžį. Priblokštas tokios naujienos vėliau apstulbau – trenerė telefonu pareiškė, kad manęs lauks Utenoje (!), nes miestas, kuriame turėjome susitikti, jiems ... ne pakeliui”.

Prie autostrados išlipęs tinklininkas, tempdamas paskui save lagaminą ant ratukų, suko galvą, kaip pasielgti, nes autobusas iš Panevėžio Uteną būtų pasiekęs tik pirmą valandą dienos, o tuo metu jau turėjo prasidėti varžybos Daugpilyje... Galų gale, Vusalas pasirinko būdą, apie kurį sužinojusios daugelio jaunuolių mamos raunasi plaukus, o pakraupę tėčiai bent trumpam išsižada „vaikų-palaidūnų”. Neklysta tie, kuriems į galvą atšuoliavo žodis autostopas. Savaime suprantama, šis būdas - nesaugus, nes niekada negali žinoti, pas ką įsėsi į automobilį. Juolab, kad šitiek kraupių istorijų aprašyta, šitiek aukų, sugadintų ir prarastų gyvenimų...

Keletą  kilometrų greitkeliu nukulniavęs sportininkas buvo beprarandąs paskutinę viltį – niekas nereagavo į tamsaus gymio jaunuolio aukštyn iškeltą nykštį. „Ką gali žinoti, gal koks teroristas?” - matyt, pagalvojo pro šalį lekiančių automobilių vairuotojai. Sumanusis sportininkas nenuleido rankų ir mašinas stabdė kiek neįprastu būdu – vietoj iškelto nykščio jis rodė delne sugniaužtas popierines litų kupiūras. Vusalas nesuklydo – krizės į kampą užspausti lietuviai greit susigundė greitu ir lengvu uždarbiu, tad netrukus „varliukas keliauninkas” jau sėdėjo link Vilniaus skriejančiame automobilyje, o vėliau – į Uteną važiuojančio žmogaus mašinoje.

„Kai iki Utenos liko apie 30 kilometrų, paskambinau trenerei ir pasakiau, kad už kokių penkiolikos minučių būsiu vietoje. Deja, mano viltis pagaliau patogiai įsitaisyti į Daugpilį keliaujančios komandos transporto priemonėje išgaravo kaip dūmas, kai sostinės komandos vadovė atsakė manęs nelauksianti, nors tuo metu, kai skambinau, dar buvo Utenoje”, - pasakoja iki pat dabar priblokštas jaunuolis.

Kai Vusalas SM „Tauro” strategės paklausė, kaip jam elgtis, juk jį  bet kas gali išrengti ir viduryje autostrados palikti pliką basą, moteris, nieko nepaisydama, pasiūlė vykti į Zarasus ir iš ten autobusu 18.40 valandą važiuoti į Daugpilį (varžybos Latvijoje prasidėjo 13 valandą! - aut. past.). „Susitiksime Daugpilyje”, - tokie buvo paskutiniai trenerės Asta Jansonienės žodžiai vaikinui, kuris vis dar negalėjo patikėti savo ausimis tuo, ką išgirdo. Tik pasibaigus pokalbiui su vilniete Vusalas susivokė, kad... nežino adreso salės, kurioje vyks varžybos. „Nusiuntęs trumpąją SMS žinutę trenerei paprašiau, kad bent adresą parašytų”, - pasakojo tinklinio teisėjas.

Vusalas nenuleido rankų ir suko galvą, kaip nusigauti į Latviją. „Kai pėstute nužingsniavau kokius septynis kilometrus, išvydau pro šalį  pravažiuojantį matytą mikroautobusą, kurį netrukus sustabdė kelių policijos pareigūnai. Nekreipdamas į  tai dėmesio kulniavau tolyn, kol išgirdau, kad mane kažkas kviečia vardu. Atsisuku, o ten, pasirodo, Kauno komandos merginos! Laikinosios sostinės ekipos kapitonė Viltė teisėjo „ant ledo” nepaliko ir pakvietė vykti kartu... Laimė, kad jas sutikau ir pagaliau atsidūriau reikiamoje vietoje. Keista, tačiau SM „Tauras” trenerė salėje pamačiusi mane net nepaklausė, kaip atvykau, ir praėjo pro šalį...” - apmaudo neslėpė Vusalas.

Panorę  išgirsti trenerės, palikusios vaikiną likimo valiai vidury kelio, Astos Jansonienės komentarą, susisiekiame su ja telefonu. Paklausta, kodėl taip pasielgė, strategė į klausimą atsakė klausimu: „O jūs bandėte kada nors atsiversti Lietuvos žemėlapį? Jūsų nuomone, į Daupilį iš Vilniaus pro Panevėžį reikia važiuoti?“ - ironijos nestokojo SM „Tauras” komandos vadovė. Pastebėjus, kad tą reikėjo sakyti prieš pažadant nuvežti Vusalą į Latviją, trenerė kaltę metė ant trenerio Aivaro Strockio ir Lietuvos tinklinio federacijos (LTF) generalinio sekretoriaus Juozo Lapeikos pečių: „Ne aš tariausi. Vyrai geriau išmano, pro kur ir kaip reikia važiuoti. Moterys šioje srityje nelabai daug nusimano”.

Lietuvos tinklinio federacijos (LTF) generalinis sekretorius Juozas Lapeika „Šiaulių  naujienas” telefonu patikino, kad trenerės poelgis – neatleistinas: „Ši situacija bus išaiškinta iki pat galo. Koks skirtumas, reikia daryt apylanką ar ne? Jeigu jau sutarta, reikia važiuoti pro Panevėžį, o ne aštuntą ryto skambinti ir sakyti, kad jiems – ne pakeliui. Iškart reikėjo sakyti, kad negali, ir nebūtų buvę jokių bėdų. Būtume Šiauliuose įsodinę į mikroautobusą ir viskas...”