Mykolas DEIKUSPraėjus dvidešimčiai metų laikas atsitokėti, kad neturime to, ką tariamės iškovoję. Oponentai paprieštaraus, kad esame laisvi, turime nepriklausomą valstybę. Tačiau būtent laisvė tapo nuvalkiota teatro butaforija, dulkanti užkulisiuose tarp senų rakandų. Praėjus dviem dešimtmečiams ne tik mėginama į tramdomuosius marškinius įvilkti laisvės dvasią, bet ir perrašyti, privatizuoti istoriją.
Kartais pravartu atsiversti Dabartinės lietuvių kalbos žodyną. Jame žodis „laisvė” pateikiamas be dabartinių politdemagoginių prieskonių, taip, kaip jos skonį jaučia tauta: nebuvimas apribojimų, varžančių visuomeninį politinį gyvenimą bei visuomenės ar atskiro jos nario veikimą, nepriklausymas, teisė laisvai reikšti savo ar visuomenės nuomonę, ginti reikalus, turėti valios daryti, ką nori. Žodynas išleistas praėjus vos trejiems metams po to, kai atkurta Lietuvos nepriklausomybė, tuo metu, kai laisvė tirpo ant lūpų kaip kvepianti žemuogė.
Kai į redakciją telefonu paskambinęs pilietis išlieja dūšią dėl neteisybės ir atsiprašo, kad nenori viešinti savo pavardės, akivaizdu, kad simptomai rodo kai ką kitą, bet tik ne laisvą visuomenę, išsilaisvinusią tautą.
Bet kuriame piliečių organizuojamame pikete ar mitinge išvysi tuos pačius saugumo vyrukų veidus, kruopščiai fiksuojančius – fotografuojančius ir įrašinėjančius – savo pilietinės valios atėjusius išsakyti nepriklausomos, demokratinės valstybės piliečius. Tarsi pilietiškai nusiteikęs jaunuolis ar skurdaus gyvenimo išvargintas pensininkas kėsintųsi į valstybės pamatus. Valstybės, kurią privatizavo metrais nuo piliečių teisės išsakyti savo nuomonę atsiriboję valstybės ir savivaldybių kontorų žiurkėnai.
Suteikta valdininkams teisė uždrausti piliečių mitingus, neleisti mitinguoti arčiau kaip dvidešimt penki metrai negali paneigti laisvės dvasios, tačiau yra sunkiai negaluojančios demokratijos simptomai.
Jeigu laisvė ir gali sugriauti pamatus, tai tik saujos nacionalinių ir vietinių oligarchų, suaugusių su valstybės, savivaldybių, teisėtvarkos struktūromis ir vis labiau panašėjančių į mafiją, kuriai teisė ir teisėtumas – ne daugiau nei rimbas valdyti nepaklusniuosius.
Per du dešimtmečius laisvė vis labiau tampa privačia nuosavybe. Stebint Nepriklausomybės atkūrimui skirtus renginius šiurpas krečia nuo kiaurai prasimušančios Didžiojo spalio revoliucijos parodijos. Ko gero nebūtų net šios parodijos, jei prieš keletą mėnesių Margarita Starkevičiūtė nebūtų viešai išgėdijusi valdžios galvų ir pusgalvių, primiršusių, ką daugybei tautų davė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Savo reikšme pranoko simbolinę Berlyno sienos griūtį, tačiau nublanko įprasminimu.
Jubiliejaus išvakarėse vieno internetinio portalo atliktos apklausos duomenys itin iškalbingi. Vos ketvirtis apklaustųjų šiandien ryžtųsi į rankas imti ginklą ir ginti tautos laisvę. Palyginkime su miniomis, kurios stojo ginti parlamento ir televizijos bokšto – teisės laisvai reikšti savo ar visuomenės nuomonę, valią simbolių.
Šiandien vienoje iš pagrindinių laisvę ir tautos valią tvarkyti savo reikalus simbolizuojančioje institucijoje viena politinė dauguma leidžia sau atimti teisę opozicijos atstovams kalbėti šventėje, kuri simbolizuoja tautos vienybę, drąsą ir laisvą apsisprendimą.
Noras perrašyti ir privatizuoti istoriją – ryškus ir dešiniųjų, ir kairiųjų jėgų viršūnėlių bruožas. Prieš kelerius metus socdemai, kurie rėkia dėl jų apribotos teisės kalbėti tautai, šiaulietį Mindaugą Stakvilevičių prilygino Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarams. Maskvoje jaukiai sėdėjusį komunistą – tiems komunistams ir sąjūdiečiams, kurie galvas pakišo po sistemos traukiniu. Praėjusį trečiadienį visų kadencijų Šiaulių miesto tarybų narių susirinkime Mindaugas Stakvilevičius viešai įvardytas signataru. O visuomenei išplatintas analogiškas pranešimas.
Kai tauta pamiršta savo istoriją, didvyrius, niekšus ir bailius, atimti jos laisvę tampa formalumu. Prezidentės klumpakojis Lietuvos okupaciją iki šiol neigiančiai oficialiajai Maskvai, viražai paskutiniam Europos diktatoriui, saugančiam įtariamąjį padarius nusikaltimus prieš lietuvių tautą, ir atviras promaskvietiškos Prunskienės partijos demaršas – jau net nebe simptomai. Tai jau panašu į nenumaldomai progresuojančią ligą, vedančią į visišką komą. Komą, iš kurios išėjome kiek daugiau nei prieš du dešimtmečius.
