Ričardas JAKUTIS

Sulaukėme 2010 metų kovo 11-osios ir Lietuvos Valstybės atkūrimo 20-mečio. Kaip gyvename po tų dvidešimties metų? Dvidešimtmetis – tai jau šventė. Atrodo, jog šiomis dienomis rašyti ir kalbėti tiktų tik taip: „Geltona, žalia ir raudona spalva nusidažė Lietuvos miestai ir miesteliai. Sostinėje vyko iškilmingas Seimo posėdis, kituose miestuose mitingai, šventinės eisenos, bėgimai, vėjas kedeno trispalves.

 Didžiausiose miestų aikštėse žmonės sulipo į aukščiausius bokštus, kad visam pasauliui galėtų garsiai paskelbti – LIETUVA BUS LAISVA! LIETUVA! LIE-TU-VA!!! Šventė praūžė kaip viesulas, sukeldamas virpulius Tėvynę mylinčiųjų širdyse…“ Kalbėti derėtų patosiškai, tačiau vos galą su galu suduriančiai liaudžiai lengviau imti į širdį visokius maldingus pagraudenimus ir pagiedojimus. Giedojo giedojo žmogus Tautinę giesmę ir atsidūrė „supermarketo“ vidury. Kalbėjo kalbėjo apie praeities žygius bei užžėlusius didvyrių kapus, apie iškovotą laisvę, o žiūri, kad teturi tik vieną laisvę – laisvę pirkti. Šventės sulaukėme, bet ar ji prasidėjo? Nejau ji kaip ir šis pavasaris – atėjo ir neprasidėjo.

Ką ir kaip sveikinti su Kovo 11-ąja? Čia kaip ir su Kovo 8-ąja. Sveikinti ar ne moteris Kovo 8-ąją? Išsivadavus iš sovietinės okupacijos pančių į Tarptautinę moters dieną pas mus buvo žiūrima su tam tikra pašaipa, kaip į iš anų laikų užsilikusį reliktą. Daug kalbėta, daug diskutuota, kol, atrodo, nuspręsta – moteris sveikinti reikia. Tad su Kovo 8-ąja šiandien kiek aiškiau nei su Kovo 11-ąja. Kovo 8-oji vėl tampa tokia kaip ir buvus - susigrąžinamos kolektyvinės šventės tradicijos, kai moterys tikisi dėmesio ne tik iš savo mylimųjų, bet ir įsižeidžia, jei pasveikinti pamiršta kuris nors iš bendradarbių. Šiemet, atrodo, tą dieną neliko užmirštų moterų - daugiau ar mažiau, bet gėlių turėjo visos. Tiesa, nepaisant to, pretenzijų vyrams moterys vis tiek neslepia: „Jei tik vieną kartą per metus pasveikina - mums mažai!“ Vienoje anketoje pastebėjau, kad moterys, pasisakančios prieš Kovo 8-osios šventimą, vis tiek skiltyje apie dovanas išvardija, kokių dovanų tą dieną lauktų. Nors nežinau, ar gėjai sveikina vienas kitą su Kovo 8-ąja, o hermafroditai ar sveikina tą dieną patys save.

Kovo 11-oji – valstybinė šventė. Mūsų kartą nuo valstybinių švenčių atgrasė tarybinė santvarka, kurioje tokios šventės buvo prievolė. Nors nesakysi, jog neteisūs ir teigiantys, kad užguitas, žeminamas žmogus negali švęsti šventės, kuri susijusi su jo vargais. Ir čia ne tik apie ekonomiką. Politikai nebegalvoja apie jokią tautą, jokią valstybę. Galvoja tik apie save, apie kažkokias partijėles. Seno sąjūdininko paklausiau: „Kodėl viskas taip?“ Pacitavo G. Dauguvietytę, kuri yra sakiusi, kad Seimas išmokė į kiekvieną žmogų žiūrėti kaip į „žuliką“. Pagrindinė seimūnų liga - hipertrofuotas asmeninės naudos siekimas.

„Išrinkite mane!“ – prieš rinkimus elegantiški ponai ir ponios siūlosi iš plakatų, laikraščių ir žurnalų puslapių, televizoriaus ekrano. Jų akys šviečia gerumu, jie elegantiški, besišypsantys ir mylintys vaikus. Tokiems norisi patikėti savo likimą. Na ir išrenkame. Tada jie nulipa iš plakatų, spaudos leidinių, televizorių ir ima išdarinėti tokius dalykėlius, kad negali net patikėti. Kitą kartą, kai jie vėl pasirodo prašydami juos išrinkti, žmonės neberenka. Bet jie aiškina, kad elgsis kitaip, anksčiau norėję, bet negalėję, ir žmonės vėl jais patiki. Be to, šalia jų įsitaiso kiti geri žmonės ir irgi prašo: „Išrinkite mane!“ Taip plakatuose susikuria taurių žmonių galerija. Ką daryti? Išeitis tik viena - neleisti jiems išlipti iš plakatų į purviną, spąstų ir pagundų kupiną gyvenimą. Sužinojęs apie L. Karaliaus vojažus ir išgirdęs, kaip jis aiškinasi, manau, ne vienas pagalvojo, kad būtų daug geriau, jei Karalius nuolat keliautų aplink pasaulį, o ne dirbtų Seime. Įsivaizduokite, kiek daug jis gali pagadinti, jei visą laiką sėdės darbo vietoje. Seimo komandiruotas į platų pasaulį, pakenktų Tėvynei mažiau. Tai kodėl taip balsavome? Politinės reklamos technologijos tokios pat kaip ir mobiliųjų telefonų reklamuotojų, todėl į ekrane pasirodžiusį politiką žvelgi kaip į geresnį ar prastesnį mobilųjį telefoną. Tiesa, sveikintina, kai politikai save objektyviai vertina, pavyzdžiui, buvo toks vienas kandidatas į Seimą, surinkęs 643 balsus. Po nesėkmingo kandidatavimo išleido autobiografinę knygelę, kurios tiražas - 700 egzempliorių.

Jaunimas juos pakeis. Ar pajėgs? Ar nebus toks pat? Kažkada už jaunimą galvojo cenzūra. Dabar pačiam reikia galvoti. Jaunimas rašydavo rašinius meilės Tėvynei tema, dalyvaudavo žygio dainos konkursuose, mokslo metų pabaigoje ruošdavosi į turistinius žygius. O kaip mylėti Tėvynę dabar? „Gyvenu, nes turiu tą, tą ir tą“, - dabar sakome. Bet tai juk ne gyvenimas! Vis dėlto tikiu, kad kada nors viskas bus kitaip ir kalbėsime ne tik apie liūdną emigranto dalią, bet ir apie tai, kaip baisiai gera, kraupiai linksma ir žiauriai nuostabu gyventi mūsų brangioje Tėvynėje. Jau ir šiandien malonu girdėti, kad raides CK jaunimas verčia kaip Calvin Klein.

Ar jūs, išvydę televizoriaus ekrane gražiai apsirengusį žmogų, aprodinėjantį savo prašmatnų butą ar sėdintį prabangiame automobilyje, nepasižiūrite į savo senutėlį televizorių ir nepamanote: „Iš kur jis visko turi“? Ar jums nekyla mintis: „Prisivogė?“ Ne? Vadinasi, jūs esate „normalus žmogus“, gyvenantis „normalioje laisvoje“ visuomenėje. Tiesa, čia ne iš mūsų padangės.

Ką šiandien kalba žmonės? Su kuo dabar tik pasišneki, kalba dažniausiai pakrypsta apie politiką. Kur dėtis, jei apie politiką kalbėti nemėgsti, su ja tau viskas aišku? Žmonės kalbėdami apie ją atkunta, įsijaučia, įrausta. Visą valandą kartoja tris žodžius: Seimas, Vyriausybė, vagys. O kur progresas, laisvė, demokratija? Minima vis ta pati 141 pavardė, manipuliuojama spaudos bei televizijos terminais ir formulėmis. Vienas kitam skundžiamės, kad ateityje bus tik blogiau. Bet jei taip manysime, yra tikimybė, kad taip ir bus.

Dar viena minios tema – skandalai, o didžiausias malonumas – laukti didžiųjų kritimo žemyn. Jau antikos mąstytojai įžvelgė, kad minia mėgsta tą akimirką, kai didis krinta. Nes kai didis krinta, mažam atrodo, kad jis pakilo į aukštybes. Nepamenu, kas pateikė pavyzdį, jog tokiu atveju smirdalius skunkas turėtų užimti liūto, kuris paniškai bijo jo smarvės, pelytė – dramblio, o mažas akmenėlis – vežimo, kurį nuvertė, vietą.

Prisiminiau dar vieną antikos mąstytojų išmintį – šįkart apie darbą ir plepėjimą. Darbas buvo jau tada, kai pasaulyje dar nebuvo nė vieno žodžio. Todėl visą darbą reikėjo padaryti. Kad to išvengtų, žmogus ėmėsi gudrybių. Didžiausia iš jų buvo kalba, arba plepėjimas. Jau pirmieji žodžiai pakeitė dalį darbo. Daugybė iš jų – visą darbą. Nemokantys padoriai dirbti pasižymėjo plepėdami.

„Viskas priklauso nuo kultūros, o ypač pilietiškumas“, - pasakė kažkuris iš didžiųjų. Prisiminiau Baltosios anketos klausimą: „Ar Jus tenkina Lietuvos valstybės kultūros politika?“ Apie tai šiandien kalbama net prezidentės kabinete. Tai gerai. Prakalbus apie kultūrą, žvilgsniai pirmiausiai krypsta į savo miestą. Šiauliuose mane stebina, kad picą atveža greičiau nei atvyksta greitosios pagalbos automobilis. Tai irgi byloja apie kultūrą. Nors šiaip jau, atrodo, kad dauguma šiauliečių laisvalaikiu pirmenybę teikia dykinėjimui ir yra tuo patenkinti. Kultūrinis miesto gyvenimas juos domina ir tenkina tik iš dalies. Skaičiau, kad štai Klaipėdos gyventojai vertino kultūros įstaigų jų mieste veiklą. Nežinau, gal ir Šiauliuose yra vykdytos panašios apklausos, bet kadangi apie tokias negirdėjau (gal prasnaudžiau) ir internete niekur neužtikau, pagalvojau, jog žinios iš uostamiesčio verstų mus susimąstyti ir palyginti, kaip viskas yra mūsų mieste. Tiesa, nemanau, kad rasis didžiulių skirtumų, panašūs miestai – panašios problemos. Nebent Klaipėdoje viskas turėtų būti tobuliau, visgi kiek didesnis miestas ir dar uostas.

Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus parengtas apklausos anketas užpildė 225 respondentai. Apibendrinus surinktą informaciją, paaiškėjo, kad uostamiesčio gyventojai kultūriniams poreikiams išleidžia iki 50 Lt per mėnesį, dažniausiai kinui, koncertams, spektakliams arba knygoms. Dauguma neskiria 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio kultūrinėms organizacijoms, bet mano, kad valstybė skiria per mažai lėšų kultūrai. Pusę apklaustųjų esamas kultūros įstaigų kiekis Klaipėdoje tenkina tik iš dalies. Apie 80 procentų apklaustųjų dažniausiai lankosi bibliotekose ir teatro spektakliuose. Taip pat daug dėmesio skiriama koncertams (juos lanko 71 proc.) ir krašto kultūrinių tradicijų gaivinimui bei istorinio paveldo puoselėjimui skirtiems renginiams. Apklaustieji klaipėdiečiai labiausiai vertina pramoginės muzikos koncertus. Tiesa, gana aukšti ir klasikinės muzikos reitingai. Šiek tiek mažiau nei klasikinę muziką klaipėdiečiai mėgsta džiazą ir liaudies melodijas.

Kultūros įstaigose nesilankoma dėl trijų pagrindinių priežasčių: per skurdus įstaigų paslaugų spektras, nėra poreikio, intereso ir įpročio tai daryti, per brangios paslaugos. Populiariausias atsakymas vertinant kultūros įstaigų veiklą buvo „patinka ne viskas“ arba „nežinau, sunku pasakyti“. Kultūros įstaigose lankomasi norint praleisti laisvalaikį, dėl to, kad domimasi kultūra ir menu, arba tiesiog iš snobizmo, kai norima pasižiūrėti naują gastrolinį spektaklį, koncertą, parodą, apie kuriuos daug kalbama, rašoma. Pastarasis faktorius yra lemiamas viliojant žmones į kultūros renginius, nes dauguma respondentų teigė, jog dažniau apsilankytų tuose renginiuose, apie kuriuos gautų išsamesnės informacijos. Apklausos rengėjams buvo šiek tiek netikėta sužinoti, jog dauguma respondentų informacijos apie kultūros renginius ieško ir 77 proc. ją sužino iš spaudos arba draugų, pažįstamų (58 proc.), internetas liko trečioje vietoje. Jame informaciją randa 44 proc. apklaustųjų, tačiau tik 12 proc. atsiverčia kultūros įstaigų portalus internete.

Apklausos rezultatai atskleidė, kad mažiausiai informacijos klaipėdiečiai turi apie kultūros įstaigų vykdomas edukacines programas, nemokamus užsiėmimus. Taip pat paaiškėjo, jog itin aktualus informacijos sklaidos klausimas. Buvo manyta, kad daugiau miestiečių ieško informacijos internete ir todėl iki tol buvo siekta, kad visos kultūros įstaigos turėtų savo internetines svetaines. Iš tyrimo paaiškėjo, jog reikia plėsti reklaminį lauką spaudoje.

Prašoma atsisakyti „popso“. Daug žmonių pageidauja, kad būtų įrengta daugiau vaikų žaidimų aikštelių. Taip pat klaipėdiečiai pasigenda viešų meno, kultūros žmonių diskusijų. Racionali ir gera idėja - sukurti Klaipėdos kultūros įstaigų pasą, su kuriuo už mažesnį mokestį lankytojas galėtų apsilankyti keliose skirtingose kultūros įstaigose.

Perskaitėme ir..? Pasirodo, jog Šiauliuose irgi nėra taip jau blogai. Tik ar Klaipėda yra tas etalonas?

Tiesa, skaičiau apie Klaipėdoje neseniai įsikūrusią iniciatyvinę grupę „Keiskmiesta.lt“, kuri save šitaip pristato: „Mes esame jaunų žmonių būrys, kuriam atsibodo miestas be gyvybės ir robotiškai gatvėmis žingsniuojantys žmonės. Užuot verkšlenę, patys imamės kurti gražesnį rytojų. Mes ketiname tapti nauju prieskoniu miesto visuomenei, kuris paaštrins problemas ir išradingais būdais imsis jas spręsti“.

„Dėkojame blaiviam protui, kuris nugalėjo“, – ištarė grupės „InCulto“ nariai, laimėję teisę varžytis Eurovizijoje. Linksmos dainelės pasirinkimas tokiame konkurse, kur kiti striksi ir žvygauja, yra teisingas sprendimas. Nors lietuvį nuo raudos, tragedijos ir verksmo, nuo guodimosi ir aimanų atpratinti yra sunku ir jei galėtume, mes kiekvieną dieną paverstume Vėlinėmis, apsirištume juodais kaspinais, minėdami praradimą ir kančią. Šįkart pavyko. Kad ir kaip gerbiu Aistę Pilvelytę, bet tas dirbtinis sniegas, kurį dar naudoja nebent saviveikliniai teatrai, apšvietimas, išryškinantis visas jos esamas ir menamas veido raukšles, viską akivaizdžiai pablogino. Gi „InCulto“ sceninė apranga ir visas sceninis dainos sprendimas buvo puikūs. Kažkas teisingai pastebėjo, jog nežinia, ar tai laimės mums pirmą vietą Eurovizijoje, bet puikiai tinka vidaus naudojimui: blizgančias kelnaites verta rodyti jau vien dėl terapinio poveikio labiausiai susitaurinusiai, labiausiai mėgstančiai besipiktinti tautos daliai. Vykęs ir pasiūlymas tą muzikinį klipą kiekvieną vakarą rodyti prieš vakaro žinias, kad visas davatkynas pradėtų apsiprasti su XXI amžiumi. Mes galime save tikinti, kad esame iš viso pokomunistinio taboro švariausi, vakarietiškiausi, darbščiausi ir labiausiai panašūs į tikruosius Vakarus, bet jei kas nors mano, kad kur nors Vakarų Europoje kas nors apie lietuvius galvoja geriau, nei apie rumunus, albanus ar Čekijos romus, tai jis, švelniai tariant, klysta. Britai, vokiečiai ir prancūzai net graikus, ispanus ir portugalus, kurie ES atsirado gerokai anksčiau už mus, vadina bankrutavusiais nevykėliais, išlaidūnais ir, sukeldami Graikijoje įsiūtį, piešia žurnaluose antikines skulptūras, laikančias iškeltą į viršų didįjį pirštą. Labiausiai, deja, šalis ir žmonės verti tik tiek, kiek pinigų yra jų bankų sąskaitose.

Girdėjau restoranų darbuotojus skundžiantis lankytojų sumažėjimu. Didžiųjų prekybos centrų atstovai pateikia duomenis, jog kruopas, makaronus, miltus žmonės perka kaip ir pirkę, beveik nesumažėjo duonos, pieno, žuvies, mėsos gaminių pirkimas, bet gerokai mažiau beperkamos konservuotos daržovės, uogienė, kompotai, vaisvandeniai, ypač smuko prekybos centruose gaminamų salotų pirkimas. Išvada – gaminti maistą, konservuoti daržoves, virti uogienių, net kepti sausainius, tepti tortus daugelis ėmė namuose, t. y. žmonės grįžo į namus. O gal tai ir gerai? Dažniau būname namuose, pajuntamas namų jaukumas.

Įsivaizduokite namus, kuriuose galima praleisti vakarus klausantis vienas kito pasakojimų, juokiantis, geriant arbatą ir ypatingą vyną. Namai kupini gražių daiktų, muzikos ir laimės. Namai – kaip patikimas laikrodis. Ir kur pakrypo mano mintys, nesunku nujausti - namų židinio, ugnies ir dūmų simbolikos link. Jei namuose ir nėra tikrojo židinio, vis tiek juos plačiąja prasme vadiname židiniu. Iš židinio dūmai kyla dangaus link. Tai malda dangui, kreipimasis į jėgas, valdančias pasaulį. Jeigu mūsų malda pasieks dangų, gausime tai, ko iš dangaus norime. Vadinasi, namų židinys neša laimę. O užsikabinę už laimės tikėkime, kad ji iš mūsų daugiau nebepaspruks.

Yra toks posakis: „Geram šokėjui niekas netrukdo.“ Kaip galėčiau pakomentuoti? Trumpai: „Gaila žmogaus!“. Ir dar girdėjau apie naują turtuolių madą – faberžė kiaušinių inflantaciją.

O dėl temų pokalbiams, siūlyčiau dar vieną. Šįmet minime Kovo 11-osios akto dvidešimtmetį. Vasario 16-osios aktui tiek metų sukako 1938-aisiais. Vadinasi, pagal Vasario 16-osios kalendorių iki 1940 metų mums liko pora metų. Klausimas, ar pasikartos 1940-ieji, atrodo grėsmingai, žadina vaizduotę, kursto negerą nuojautą. Aišku, netikime, jog po dvejų metų Lietuva gali būti okupuota. Bet yra vienas „bet“. Istorinės tragedijos kartojasi kaip farsas. Nors gal taip nebus. Gal prasidės ir pavasaris. Jei kai rašau šias eilutes, jis dar neprasidėjęs, tai kol jas spausdins, gal jau pavasariu džiaugsimės. 

Į viršų