facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Nusipelnęs Lietuvos gydytojas, Lietuvos garbės ženklo kavalierius Albertas Norvaišas  neslepia, jog džiugu, kai esi pastebėtas ir įvertintas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
 
 
 
 
Zita KATKIENĖ

„Manau, jog yra ir vertesnių šio apdovanojimo”, - kuklinasi Šiaulių apskrities ligoninės neurochirurgas Albertas Norvaiša, sveikinamas Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardo suteikimo  bei Lietuvos gydytojo Garbės ženklo gavimo proga. Šiuodu apdovanojimai gydytoją pasiekė minint Medicinos darbuotojų dieną. Gydytojas įsitikinęs, jog gyvenime - kaip ir Šventajame rašte, kur pasakyta: „Visi melskitės ir darykite gerus darbus, o paskutinę teismo dieną sprendimą priims Dievas”...  „Taip ir šį kartą nutiko”, - reziumuoja gydytojas, įsitikinęs, kad stengiasi ir gerai dirba dauguma gydytojų”. Tad apdovanojimų nelaiko darbo stalčiuje ir ant sienos nekabina - svarbiausia su namiškiais džiaugsmu pasidalyti. O jam gydyti žmogų - vienas malonumas. Daug sunkiau, kai tenka spręsti konfliktines situacijas, kurių pacientai, patyrę sunkias galvos traumas, nestokoja.

Labiau patiko gydyti

Apdovanojimas Šiaulių apskrities neurochirurgą Albertą Norvaišą pasiekė jau tada, kai jis buvo pasitraukęs iš skyriaus vedėjo pareigų. Todėl, anot mediko, ir smagu, kad darbai neužmiršti, kad pastebėti ir įvertinti. Juolab kad ir pačiam yra ką prisiminti, kad yra ką apie praėjusius darbo metus papasakoti.

1998-ais metais iš atsistatydinusio skyriaus vedėjo  neurochirurgas Albertas Norvaiša perėmė Neurochirurgijos skyriaus vedėjo pareigas.  „Žadėjau penkerius metus pabūti - prabėgo dvylika metų”, - stebisi medikas greitu metų bėgimu. O šių metų balandyje medikas parašė pareiškimą atleidžiamas iš pareigų. „Taip nusprendžiau - tegu jauni vadovauja”, - sako medikas, kuriam visada mieliau buvo gydyti žmones, nei vadovauti kitiems. Medikas liko dirbti skyriuje, kaip ir iki šiol operuoja ir gydo galvos ir stuburo traumas bei ligas. 

Įgijęs bendrosios chirurgijos diplomą Albertas Griganavičius paskyrimą gavo į Radviliškį, kur ir dirbo devynerius metus. Tris paskutiniuosius - vadovavo Radviliškio ligoninės Bendrosios chirurgijos skyriui. Vedėjui atsirado galimybių kelti kvalifikaciją, dalyvauti konferencijose. Dėl to medikas dėkingas likimui. Vadovo postą medikas iškeitė į galimybę dirbti Šiauliuose, kur galimybės tobulėti dar didesnės. Ir neapsiriko - A. Norvaišai atsirado galimybė gilintis į stuburo patologiją, to jis ir ėmėsi.

Pamena gydytojas 1986-uosius, kai į ligoninę atkeliavo pirmasis kompiuteris. Iki tol neurochirurgai diagnozavo plaktuku ir adatėle. „Ieškant hematomos neurochirurgas galėjo kaukolėje pragręžti devynias kiaurymes”, - prisimena gydytojas dviejų dešimtmečių senumo mediciną, kai dar nebuvo kompiuterinio tomografo, o žmonės taip pat sirgdavo insultu, taip pat neišvengdavo galvos traumų.

„Kai studijavau mediciną, buvome mokomi pagrindinio diagnostikos būdo - anamnezės”, - prisimena gydytojas laikus, kai pokalbis su ligoniu buvo svarbiausias diagnostikos būdas. Ir diagnozuodavo gydytojai, apklausdami ligonį labai kruopščiai ir įdėmiai. „Dabar nebemokėtume diagnozuoti”, - įsitikinęs gydytojas, jau įpratęs prie technikos ir naujovių, kurios pirmaisiais vadovavimo skyriui metais labai sparčiai skverbėsi į mediciną.

„Pats laikmetis buvęs toks, tad neįmanoma buvę nesikeisti. Medicina - sparčiausiai besikeičianti, naujovėms atvira sritis”, - prisimena neurochirurgas.  Sparčiai į mediciną besiskverbiančios naujovės skatino medikus kelti kvalifikaciją. Naujų technologijų įdiegimu besirūpinantis skyriaus vedėjas Albertas Norvaiša  turėjo prisiimti atsakomybę ne tik už kitų darbą, bet ir už skyriaus

modernizavimą, galimybę dirbti taip, kaip dirbama visame išsivysčiusiame pasaulyje.

Pažangios technologijos vilioja

Taip sutapo, jog prasidėjo visos Šiaulių apskrities ligoninės medicinos įrangos renovacija. Gydymo įstaigoje įvyko tikra revoliucija, kai buvo įsigytas kompiuterinis tomografas, o vėliau - ir magnetinis

kompiuterinis rezonansas. Tai - toji diagnostinė įranga, kurios įdiegimas ypač pakeitė galvos smegenų ir stuburo smegenų  patologijos diagnostiką ir gydymą.

Gydytojas prisimena, jog net auglius gydytojai diagnozuodavo pagal kliniką. Tad ir diagnostikos klaidų būdavę daugiau, ir vertinamos jos buvo kitaip. „Netipinė  eiga, apsunkinta ligos diagnostika“, - taip galėjo pateisinti gydytojas neatpažintą auglį ar kokią kitą smegenų patologiją.

Šiandien, pasak mediko, tai - neįmanoma, nes diagnostika - ypač tiksli. Deja, ir atsakomybė labai išaugo. O skyriaus vedėjui tenka atsakyti ir už skyriaus neurochirurgų darbą. Šiandien kolektyvas jaunėja. Ir vadovo pareigos patikėtos jaunam iš Kauno atvykstančiam neurochirurgui Algirdui Daneliui.

Neįtikėtini pokyčiai vyko ir stuburo chirurgijoje. Vedėjas pats ryžosi imtis to, kas kardinaliai pakeitė ligonio gydymo bei reabilitacijos galimybes. Turėdamas galimybę domėtis naujovėmis. A. Norvaiša negalėjo nepastebėti išsivysčiusiose šalyse stuburo traumų gydymui naudojamų fiksacijos plokštelių. Važiavo gydytojas į Čekiją, kur gydymo įstaigose stebėjo stuburo fiksacijos operacijos, vyko į Vieną, kur vyko konferencija stuburo fiksacijos klausimais. „Kai padarėme pirmąją stuburo fiksacijos operaciją, reabilitologai bei neįgalumo nustatymo komisijos specialistai žiūrėjo į ligonį

kaip į  stebuklą”, - neslėpdamas džiaugsmo prisimena vedėjas naujovę, suteikusią ligoniui galimybę daug lengviau grįžti į gyvenimą.

Kiek vėliau įsisavinta osteoporotinių lūžimų metodika. Vertebro plastika vadinamos procedūros metu be odos pjūvio į lūžusio stuburo slankstelio angą įvedamas cementas, fiksuojantis stuburo slankstelį  ir liga nebeprogresuoja. „Medikai svajoja apie operacinį mikroskopą, kuris ypač palengvintų galvos bei stuburo smegenų operacijas”, - neslepia vedėjas noro matyti kolegas,

taikančius brangų, tačiau ypač ligoniams gydyti pažangų operacijos būdą, nes mikrotechnika padeda daug tiksliau pamatyti ir atlikti reikiamus veiksmus. Tiesa, nei anurizmo - kraujagyslių patologijos,

nei sudėtingų  smegenų auglių operacijų Šiaulių ligoninės neurochirurgai nežada imtis, nes tam reikalingos labai brangios ir pažangios technologijos, kurias įsigyti bei jomis dirbti verta tik

tuomet, kai ligonių srautas yra didelis. „Normalu, kad šis gydymas taikomas tik centruose, kur dirba ir tam pasirengę specialistai.

Dirbdami pagal šiuolaikines technologijas, kokios taikomos ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje, Šiaulių apskrities ligoninės neurochirurgai, kaip ir visame pasaulyje, dažniausiai teikia ne planinę ir net ne skubią pagalbą. Jų darbas - reanimacinė pagalba, nes smegenų traumas patyrusį žmogų dažniausiai tenka pirmiausia „prikelti“ iš mirusiųjų, o tik tuomet, kai pasiseka pirmoji pagalba - sudėtinga neurochirurgo operacija - pradedamas gydymas.

Tik skyriaus vedėjui kartais sunkiau nei sudėtinga operacija - konfliktai su... ligoniais. Galvos traumos dažnai patiriamos konflikto, kurį aiškinasi policija, metu. Tad paciento tikslas, kad kuo didesnės bausmės kaimynas ar net brolis sulauktų. Ir reikalauja, kad gydytojas sunkesnę traumą parašytų, pyksta, kad šis reikalavimo nevykdo. „Šlykštu, kai mano, kad gydytojas privalo tarnauti ir niekur nedings”, - atskleidžia tamsiąją gydytojo darbo pusę nusipelnęs Lietuvos gydytojas. 

„Nuėjai lengvos duonos ieškoti”

Nepamirštami gydytojui žodžiai, kuriuos buvęs matematikos mokytojas A. Andruškevičius pasakė sužinojęs, kad jo gabus mokinys tapo gydytoju. „Tu turėjai studijuoti taikomąją matematiką”, - patikino mokytojas.

Gimęs ir užaugęs Plungės rajone Gudelių kaime, iki šiol neslepia gydytojas pasididžiavimo savo žeme, kur jam ir gražiausia gamta, ir saulė šviesiausia. Juk gimti ir augti teko netoli Bukontės, kur

gyveno ir kūrė  Julija Žemaitė. Juk mokytis teko Plungėje, kur anų metų  vaikus mokė net Paryžiuje išsilavinimą gavę pedagogai. Iš 62-ejų tos laidos, kurią baigė Albertas Norvaiša, moksleivių tik

du nebaigė  aukštojo mokslo. O iš penkių vaikų - Alberto brolių ir seserų, net du - mokslų daktarai, o kiti trys, tarp kurių ir jis - gydytojas neurochirurgas, įgijo aukštąjį išsilavinimą.

Tėvai stūmė  savo atžalas į mokslus ir jauniausiasis Albertas net nepamena, kodėl pasirinko mediciną. „Matyt, - dėl įvairovės“, - nusprendžia gydytojas, nes šios profesijos niekas šeimoje nebuvo pasirinkęs ir jis, jauniausias šeimoje vaikas, nusprendė tapti gydytoju.

1945-aisiais gimusiųjų likimas nebuvęs lengvas. Slėgė ne tik sunkus pokaris. Įstojus į Kauno medicinos institutą ilgai studentiškų bulvių krimsti neteko, nes iškeisti jas reikėjo į kareivišką košę - 1945-aisiais gimę pirmakursiai tapo ta laida, kuri paskutinį kartą buvo imama į Sovietinę armiją.

Grįžęs iš  armijos vėl pasuko į tą pačią mokslo šventovę. Po šešerių metų, kaip anuomet ir buvo įprasta, gavo gydytojo diplomą. 

Penktą  kursą Kauno medicinos institute buvo baigęs Albertas Norvaiša, kai drauge su būsimąja neurologe Dalia atšoko vestuves. Kaune gimė  ir pirmoji duktė Aušra. Trisdešimtmetį jau perkopęs ir sūnus Saulius. Abu vaikai pasirinko inžinieriaus specialybę. Sūnaus šeima, kurioje auga vaikaitis Ignas, įsikūrė Kaune, dukra gyvena Šiauliuose. Tad Ignas - labai laukiamas ir retas svečias senelių namuose. Dažniau senelius aplanko Jurūnė ir Augustė - dukters Aušros vaikai.

Džiaugiasi artimieji vyro, tėvo, senelio įvertinimu. „Nei aš ant sienų  diplomą kabinsiu, nei medalį prisisegęs nešiosiu”, - šypsosi nusipelnęs Lietuvos gydytojas, paprašytas parodyti gautą  Lietuvos gydytojo garbės ženklą. Namo jis parneštas - namiškiai norėjo pasidžiaugti. O darbe - dauguma to įvertinimo, anot mediko, verti.  


Į viršų