Anot Šiaulių apskrities valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vedėjos Angelės Mikalauskienės, kavinių administracijos pačios gali spręsti, ar apmokestinti savo tualetus. 

Vaido SIMANAUSKO nuotr.

Asta VOLKOVAITĖ

Šeštadienio popietę šiauliečiui Zigmui alaus bokalas „Dvaro” turgavietėje įsikūrusioje kavinėje itin apkarto. Gamtinių reikalų prispirtą vyrą kavinės darbuotoja nusiuntė į mokamą tualetą. Ten Zigmo laukė dar vienas akibrokštas: litą sumokėjęs vyras pasijuto lyg alkoholinių gėrimų skyriuje, nes pinigus už naudojimąsi tualetu renkanti moteris mainais už čekį paprašė parodyti pasą. 

 

Aiškinantis, ar gali kavinės apmokestinti savo klientus, norinčius pasinaudoti tualetu, paaiškėja, kad verslininkai už nuėjimą į tualetą gali pareikalauti kad ir tūkstančio litų. O įstatymai gintų ne kavinės klientą, bet šlapimą apmokestinusį verslininką. Tokiomis įstatymų spragomis ir suskato naudotis godūs turčiai.  

 

 

„Praėjusį šeštadienį apie 14-15 valandą pasivaikščiojęs po „Dvaro” turgavietę nutariau atsigerti alučio, tad nusprendžiau užsukti į šios turgavietės antrajame aukšte esančią kavinę. Pasiėmiau bokalą, vėliau prispyrė reikalas, tad kavinės darbuotojos paprašiau tualeto rakto. Šioji atsakė, kad yra tik šalia esantis mokamas tualetas, tad pasiūlė ten ir užsukti”, - prisimena šeštadienio nuotykius šiaulietis Zigmas. Šiaulietis pripažįsta, kad pasijuto ne itin patogiai. 

 

Zigmo nuomone, kavinių administracija turėtų labiau rūpintis savo lankytojais ir suteikti galimybę susitvarkyti su gamtos šauksmu nemokamai. Tačiau panašu, kad turgavietės administracijai pono Zigmo nuomonė nelabai įdomi, nes darbuotoja už pasinaudojimą tualetu paprašė lito. Vyras sako sutikęs sumokėti pinigus, tačiau paprašęs, kad tualeto prižiūrėtoja išrašytų kvitą. 

 

 

„Ta moteris turbūt nustebo išgirdusi tokį prašymą, nes nei iš šio, nei iš to paprašė manęs ištraukti pasą. Moteris leido suprasti, kad kvitus duoda tik tiems, kurie jai parodo asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą”, - stebisi Zigmas. Šiaulietis priduria, kad po tokios ne itin linksmos popietės jis nusprendė pasikalbėti su „Dvaro” administracija. Vyrui akis į akį šnektelėti su šio turgaus direktore nepavyko, tad jis paskambino ant administracijos kabineto durų pakabintu numeriu.

 

„Atsiliepusi moteris su manimi kalbėjo itin arogantiškai. Moteris man išdėstė, kad kavinė priklauso vienam žmogui, o tualetą nuomojasi ir pinigus už jį renkasi visai kitas žmogus”, - pokalbį telefonu su turgaus direktore prisistačiusia moterimi prisimena Zigmas. Vyro teigimu, „Dvaro” direktore pasivadinusi pašnekovė jam gana kandžiai atrėžusi, kad jo skundai jai visai neįdomūs. 

 

„Nesuprantu, kas vyksta. Juk didžiuosiuose prekybos centruose įsikūrusių kavinių lankytojai už bendrą tualetą nemoka”, - pastebi Zigmas.

 

 

Tuo pačiu telefono numeriu, kuriuo skambino ponas Zigmas, paskambino ir „Šiaulių naujienų” žurnalistai. Atsiliepusi moteris pasisakė esanti „Dvaro” turgavietės direktore, tačiau savo pavardės neišdavė, esą „Šiaulių naujienų” skaitytojai ją turėtų žinoti. Pašnekovė pareiškė, kad tualeto apmokestinimas turgavietėje yra savaime suprantamas dalykas. „Tokiu būdu apsisaugome nuo pašalinių, iš gatvės ar iš kur kitur ateinančių žmonių. Kitaip tualete būtų nešvaru, būtų didžiulė netvarka. O kaip reikėtų atskirti kavinės lankytojus nuo kitų pašalinių, jeigu tualetas būtų nemokamas?” - netikėtai paklausia minėtos turgavietės vadovė. Tarsi dabar iš tualeto lankytojo atnešto lito būtų aišku, ar žmogus atėjo iš kavinės, ar iš gatvės. 

 

Direktore prisistačiusi moteris nemano, kad mokėti litą už gamtinių reikalų atlikimą kavinės lankytojui yra prabanga. „Jeigu jau žmogus gali sau leisti nueiti į kavinę ir už penkis litus nusipirkti alaus bokalą, tai negi negali susimokėti ir už tualetą? Mūsų administracija nusprendė, kad tualetas yra mokamas. Taip jau bene dešimt metų yra”, - savo keistą logiką dėsto pašnekovė. 

 

 

Turgavietės direktore pasivadinusi pašnekovė nemažiau šmaikščiai kalba ir apie tualeto darbuotojos elgesį su klientu.

 

„Kiek aš žinau, tualetuose niekas žmonių paso ir asmens tapatybės kortelės neprašo. Gal tai darbuotojai patiko vyras? Gal jie vienas kitam patiko?” - sunkiai tramdydama juoką kalba moteris. Tačiau nepaaiškina, kas jai čia taip juokinga. 

 

Beje gamtinių reikalų atlikimas „Dvaro” turgavietėje kainuoja net čia įsikūrusiems prekybininkams. Pastarieji už gamtos šauksmą turi sumokėti pusę lito.

Preliminariai paskaičiavus, vidutiniškai šios turgavietės darbuotojas už naudojimąsi tualetu per mėnesį sumoka apie 30-50 litų. Jeigu prekybininkas turi problemų su šlapimo pūsle, - minėtos išlaidos už gamtinių reikalų atlikimą gali šoktelėti bemaž du kartus. Beje, turgaus direktore prisistačiusi moteris paklausta apie tai, ar teisinga, kad prekybininkai taip pat turi mokėti už tualetą, pradėjo piktintis.

 

„Tai jau čia turbūt ne šiaip žmogus kreipėsi, o koks prekybininkas”, - bandė iškvosti pašnekovė.

 

 

„Maisto tvarkymo subjekte turi būti įrengtas adekvatus nuskalaujamų tualetų skaičius. Jei tualeto neįmanoma įrengti, lankytojams turi būti sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu, esančiu netoliese. Tokiu atveju maisto tvarkymo subjekte lankytojams matomoje vietoje turi būti pateikta informacija, kur yra toks tualetas”, - teigia Šiaulių apskrities valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto skyriaus vedėja Angelė Mikalauskienė. Anot minėto skyriaus vedėjos, nėra reglamentuotos tvarkos: ar tualetas kavinėse turėtų būti mokamas, ar ne.

 

„Apmokestinimas yra administracijos reikalas”, - tvirtina A. Mikalauskienė. Išeitų, kad kavinės savo klientus už pasinaudojimą tualetu gali apmokestinti kad ir tūkstančiu litų, nes įstatymuose nėra kainininko už nuėjimą į tualetą. Įstatymai gins tokios kavinės administraciją, net jeigu visi klientai, nenorėdami mokėti astronominių sumų už tualetą, eis „ženklinti” nuošalesnių užkampių. 

 

Tačiau laimė, kad tokių „dvarponių”, kurie mėgintų pasipelnyti iš jų pačių klientus prispyrusių gamtinių reikalų, Šiauliuose tėra tik vienetai. Panašu, kad vieni iš tokių - „Dvaro” turgavietės vadovai.