Zita KATKIENĖ

Lankantis ligoninėje, kurioje nepagydomai sergantiems ligoniams teikiama paliatyvioji slauga, ir kuriems šiandien - Pasaulinę ligonių dieną - skiriama ypatingai daug dėmesio, minčių kyla įvairių. Nes mintys sukasi ne tik apie tuos, kurie šiandien nepagydomai serga. Užklysta mintys ir apie tuos, kurie serga dar ne taip labai arba net ir visai neserga. Tačiau jau šiandien gyvena tokį gyvenimą, kuris veda į ligą. Apmaudu ir už tuos, kuriuos netinkami vaistai ar netinkamos medicinos procedūros suluošino nepagydomai. O blogiausia, kai nepagydomai sergama net ir ne mirties patale... 

Mirtina liga sergančiam žmogui svarbiausios slaugos ir globos problemos, nes dažnas nežino, kas juo rūpinsis, kai pats nebepajėgs nei šaukšto pakelti, nei iš lovos išlipti. Lengviausia tam, kuriuo pasirūpins profesionalūs medikai. O dar geriau tam, kuris bus prižiūrimas ir slaugomas savoje lovoje, tarp savų sienų. Tik ar visi ją, tą lovą, turi tai valandai, kai bus nepakeliamai sunku?

Sunkią ligą dažniausiai lydi nepakeliamas skausmas - fizinis ir dvasinis. Ir žmogui baugu - kas tą skausmą malšins. Lengviausia tam, kurio skausmą įveiks nuskausminamieji. Bet dar geriau, kai kūno ir sielos kančią įveikia artimo ir mylimo žmogaus žodis. Tik ar visi juos branginame tai valandai, kai bus nepakeliamai sunku?

Kasdiene nepagydoma liga sergančiojo žmogaus mintimi tampa ir klausimas - kas jo laukia po mirties. Lengviausia tam, kuris tiki į pomirtinį - šviesesnį gyvenimą, kuriam reikia tinkamai pasirengti. Gerai, kai paskutinėmis gyvenimo dienomis yra galimybė bendrauti su žmogumi, pasirengusiu suteikti drąsos ir stiprybės išeiti. Ypač tada, kai išeiti tikrai dar ne laikas, kai žmogui - vos per dvidešimt.

Pasaulinė ligonių diena, minima šiandien, ir yra Popiežiaus Pauliaus II sumanyta tam, kad visi - ne tik medikai, ne tik dvasininkai - skirtų kuo daugiau dėmesio sunkiai sergančiam žmogui, gyvenančiam vieninteliu tikslu - pasveikti. Ir tik tuomet, kai jau padėti beveik neįmanoma, paaiškėja, jog esama dar daug įvairių galimybių gydytis - be tradicinės medicinos ligonis ir jo artimieji tikėdamiesi stebuklo šaukiasi ekstrasensų ir bioenergetikų, burtininkų ir užkalbėtojų, žolininkų, kinų ar tibetiečių medicinos žinovų pagalbos.

Liudijančių stebuklingus išgijimus - apstu, tad ir tikėtis to stebuklo niekas nedraudžia. Ir įsitikina tik tas, kuris pats tas galias išbandė savo kailiu. Todėl žmonės ir rizikuoja. Juk tik rizikuojantys geria šampaną - net ir nepagydomoje ligoje rizika kitam baigiasi pergale... prieš pačią ligą.

Tikėjimą pasveikti paliatyviosios pagalbos specialistai vertina labiau už bet kurį kitą taikomą gydymą. Todėl ypač sunku, kai nepagydomos ligos patale gulintis žmogus suvokia, jog pats visą gyvenimą nesilaikė sveikos gyvensenos reikalavimų, jog pats po kojomis pamynė dešimt Dievo įsakymų, pats rūkė ar gėrė, vartojo narkotikus ar gyveno amoralų gyvenimą. Tai todėl jį ir sugraužė vėžys, suniokojo AIDS.

Tačiau kas suskaičiuos tuos, kurie nepagydomos ligos patale galvoja tik viena: „Būčiau seniai pasveikęs, jei ne gydytojas, kuris gydė netinkamais vaistais, kuris skyrė sveikatą sužalojusias procedūras, kuris reikalavo atlygio, todėl gydymą ir teko nutraukti...”

Iš  vieno Žemaitijos rajono vieno miestelio ligoninės buvęs pacientas papasakojo neįtikėtiną istoriją. Jis į ligoninę pateko po traumos. Susimušė būdamas neblaivus ir skaudžiai nukentėjo. Deja, už jo gydymą ligonių kasos nesumokės, nes jis neturi socialinio draudimo - mokslus seniai baigė, o darbo neteko įmonei paskelbus bankrotą. Medikai paaiškino, jog gali būti, kad už gydymą reikės sumokėti keletą tūkstančių litų.

Palatos gydytojas ligoniui pasiūlęs... jam, gydytojui, sumokėti du tūkstančius litų ir jis sutvarkysiąs viską, kad nereikėtų mokėti dvigubai daugiau. Susigundęs šia išeitimi bedarbis ligonis ir drauge su dėde, pasiskolinę pinigų, pravėrė gydytojo kabineto duris. „Dėdė dar paklausė, ar tikrai nereikės daugiau mokėti”, - prisimena vaikinas. Medikas patikinęs, jog bus viskas sutvarkyta.

Atėjo šaukimas į teismą. Už smulkų chuliganizmą teismas skyrė metus kalėjimo, tačiau bausmę atidėjo lygtinai. Vaikinas liko be žado, kai išgirdo dar vieną teismo sprendimą - už gydymo išlaidas teks sumokėti... 3400 litų.

Tiesiai iš teismo posėdžių salės nuskubėjo į ligoninę. Pravėrę gydytojo kabineto duris klausė, kodėl nieko, kaip žadėjo, nesutvarkė. Juk pinigus paėmė? Gydytojas akimirksniu pamiršo ir savo ligonį, ir jo dėdę. Ir ėmė kaltinti... reketu. „Čia du atėjo ir reketuoja”, - pranešė pakėlęs telefono aparatą ir netrukus į kabinetą atskubėjo ligoninės direktoriumi prisistatęs medikas. Jis taip pat ėmė žmones vadinti reketininkais...

Dėl reketavimo nei gydytojas, nei ligoninės vadovas į policiją nesikreipė. Nesunku suprasti kodėl. Deja tai, kad ligonis už pažadėtą paslaugą sumokėjo didžiulę pinigų sumą ir buvo pamirštas, dar sunkiau įrodyti. Netekęs gydytojui atiduotų pinigų ir darbo vaikinas nebežino, kaip pajėgs sumokėti teismo priteistą sumą už gydymą. Skolintis jau nebepavyks, nes ir tie du tūkstančiai jau buvo pasiskolinti.

Akivaizdu, jog jauną žmogų vargina depresija, jam nuolat skauda galvą ir nugarą - patirtos traumos pasekmės. Nes jo ligoninėje nelankė nei kunigas, nei psichologas, nes gydomas buvo tik tiek, kad išgyventų, o ne iki kol pasveiks. Akivaizdu, jog iš gydymo įstaigos grįžęs jaunas žmogus jaučiasi sužalotas ir kūnu, ir siela. „Reikėjo negerti ir nesusimušti”, - pridurtų kiekvienas skeptikas. Ir pats žmogus supranta, jei toliau gers ir mušis, taps... nepagydomu ligoniu. Po dešimties, gal dvidešimties metų jį užklups vėžys arba „ištiks” nepagydoma galvos trauma.

Ar tada prie jo lovos ateis kunigas, paliatyviosios pagalbos gydytojas, slaugytoja ir socialinė darbuotoja? Juk tikrai ne pas kiekvieną ateina, nes ne kiekvienas nepagydomas ligonis mirties laukia įstaigoje, teikiančioje paliatyviosios pagalbos paslaugas. 

Nepagydomai, akivaizdu, serga ir gydytojas, kuris ima jau ne tik už tai, kad gydo, operuoja, nuskausmina. Gydytojas jau ima ir... už pažadą, kurio gali ir neištesėti. Tik mirties patale dar neguli, bet kunigo pagalba jau praverstų. Bet ar nueis laiku gydytojas pas kunigą, ar išsivaduos iš mirtinos nuodėmės?..

Ramūs šioje situacijoje galėjo būti tik kinų imperatoriai. Šaltiniai teigia, jog kiekvienas kinų imperatorius turėdavo keturis gydytojus. Atlyginimą už darbą gydytojai gaudavo kiekvieną savaitę. Tačiau tada, kai imperatorius susirgdavo, gydytojai atlyginimo negaudavo - jie triūsdavo veltui. Imperatoriui pasveikus, vėl atlygis buvo mokamas. Šaltiniai teigia, kad kinų imperatoriai sirgdavo labai retai.

Taigi keturių daktarų reikia žmogui tam, kad kasdien būtų rūpinamasi jo sveikata. Tik tada įmanoma, kad neužklups sunkios ligos, kad nereikės merdėti nepagydomoje kančioje. Bet mes - ne kinų imperatoriai ir mūsuose tik aplink mirštantįjį šoka gydytojas, slaugytoja, psichologas ir kunigas - keturi žmogaus sveikatos sergėtojai, kurių žmogui reikia kiekvieną dieną.