Romualdas BALIUTAVIČIUS

Prieš  dešimtį metų susikūrusi Šiaulių verslininkių ir vadybininkių draugija šiemet švenčia pirmąjį „apskritą” jubiliejų. Moteris verslininkė? „Kodėl gi ne?” - pasakytų vieni. „Ar lieka laiko namams, šeimai, pačiai sau?” - paklaustų kiti. Apie tai ir ne vien apie tai mūsų šiandienos pokalbis su Vida Pociuviene, minėtosios draugijos vadove.

- 1997 metais sklandė kalbos, esą, labai mažai moterų ateina į  verslą. Tais pačiais metais įsikūrė Lietuvos moteris verslininkes ir vadybininkes jungianti asociacija. Iš pradžių ketinome stoti į jos gretas, tačiau paskui nusprendėme, jog dirbsime savarankiškai. Taip 2000-aisiais susibūrė mūsų draugija, kuri per 10 gyvavimo metų nuveikė tikrai daug. Šiuo metu draugija turi 15 narių, toliau nebesiplečiame, nes, tiesą sakant, neturime net savo patalpų – renkamės tai pas vieną, tai pas kitą. Vyrai verslininkai neretai savo reikalus sprendžia pirtyse, o mes, va, įkūrėme draugiją (šypsosi).

- Visos esame smulkios verslininkės: kavinės, prekyba, knygos, santechnika...

- Kol dar ne visai buvo aišku, kuria kryptimi žengsime, padėdavome nelaimėse nukentėjusiems vaikams. Pavyzdžiui, nukentėjusiems nuo gaisro į  sąskaitas pervesdavome pinigus. Niekad nesiafišavome – dirbome tyliai ir be reklamos. Taip pat už savo pinigus pirkdavome ir veždavome į gimdymo namus mamų paliktiems vaikučiams sauskelnes. Rėmėme tol, kol prašė. Galiausiai apsistojome ties vaikais, sergančiais cerebraliniu paralyžiumi. Su jais bendraujame jau šešti metai.

Organizuojame Kalėdų ir Velykų šventes, bendrus žaidimus, atrakcionus, o per šventes įteikiame dovanėlių. Remiame materialiai. Vaikučių mamos sako esančios labai dėkingos, nes kol vaikai su mumis, kaimo sodyboje, jos gali trumpam atsikvėpti nuo rūpesčių, pagyventi sau – nors tą vieną kitą dieną.

- Taip ir yra. Tačiau šalia labdaringos veiklos mes remiame ir padedame viena kitai: patarimais, darbu, savo įmonių paslaugomis... Užsiimame moterų  įtraukimu į verslą, skatiname jų užimtumą. Organizuojame kursus. Ne taip seniai atvyko buvusio Lenkijos prezidento žmona ponia Kvasnevska - važiavome į susitikimą. Kitą kartą drauge su moterų asociacija ir maestro S. Sondeckiu darėme bendrą projektą, o už surinktas lėšas vaikų ligoninei nupirkome aparatūros.

- Moteris ir verslas yra nesuderinami dalykai... Jeigu pradedi savo verslą, jis pasiima viską arba beveik viską. Vyrai tokiu mūsų pasirinkimu yra nepatenkinti. Čia neužtenka atidirbti 8 valandas. Štai vakar iš darbo grįžau tik pusę dvyliktos nakties... Ne kasdien, bet vis dėlto... Ir pasiguodžiame viena kitai, kaip vyrai pyksta ant mūsų...

- Įdomus klausimas... (Juokiasi) Priprato gal? Materialinė priklausomybė? Dauguma mūsų  vyrų yra materialiai apsirūpinę ir nepriklausomi.

- Hm... Tikriausiai. Galimas ir toks variantas.

- Mano nuomonė  tokia: kas nedirba, tas ir nespėja. Aš tą seniai žinau. Pasiėmusios motinystės atostogas moterys laikinai sustabdo savo veiklą. Vėliau atvyksta į renginius kartu su savo vaikučiais ar net su šeimomis. Tai nėra vyrų vengiantis feminisčių klubas. Renginiuose dalyvauja ir vyrai, kuriems galbūt lengviau matyti, kad ne tik jų, bet ir kitos šeimos susiduria su panašiais dalykais. Tada ir atleidžia lengviau. Tokia ta moterų laimė...

- Ne. Tam reikia darbštumo, sumanumo, greitos reakcijos į tai, kas vyksta. Bet darbštumas yra pagrindas. Jei pats nedirbsi, neuždegsi ir kitų.

- Taip. Būna sunku. Ypač dabar, atėjus sunkmečiui. Šiemet ypač nusivylėme miesto valdžios vyrukais. Parašėme tris projektus ir nutarėme paprašyti paramos. Tačiau miesto valdžia visiškai nesusidomėjo mažųjų piliečių problemomis. Anksčiau užtekdavo savo pačių sukauptų lėšų, tačiau šiemet daugelis smulkių verslininkių vos laikosi, tad nutarėme kreiptis į Savivaldybę. O juk ir prašėme ne taip daug – po 1000 litų kiekvienam projektui. Gavome vos 500 litų „Džiaugsmo šventė sužeistai širdelei”. Kalėdoms ir kitam projektui – negavome nė cento.

- Jeigu sergantis vaikas yra neaktualu, tai ką ir bekalbėti... Tai ir parodė  jų požiūrį. Juk į sąmatą įeina 30 vaikų atvežimas, maitinimas ir visa kita. Pernai, kaip minėjau, paramos niekieno neprašėme.

- Anaiptol. Mes vis tiek padarysime, gal ir ne taip, kaip iš pradžių  buvo sumanyta, bet sergantys vaikai šventę turės.

- Dauguma atsiliepimų  ypač šilti, mums sergančių vaikų mamos linki Dievo palaimos, nuoširdžiai dėkoja, kartais sugraudindamos iki ašarų. Bet pasitaiko ir nelabai malonių atvejų. Pernai prieš Velykas vienišoms mamoms dalijome maisto produktų paketus - nupirkome visa, ko reikia nedideliai šventei: sviesto, kiaušinių ir t. t. Viena moteris iš džiaugsmo net apsiverkė, o kita mestelėjo: „Parodykit, ką čia man duodat? Gal nieko gero?” Pasijutome tikrai nemaloniai... O juk prieš tai socialinių darbuotojų prašėme rekomenduoti tik sunkiai gyvenančias vienišas mamas, auginančias mažamečius vaikus.

- Visada prie ežero surengiame vasaros pabaigtuves. Deginamės, maudomės. Dažniausiai būname vienos moterys, nors kviečiame prisijungti ir vyrus, tik degintis ne visi vyrai mėgsta... Šeimomis švenčiame gimtadienius, mūsų vyrai vieni kitus labai gerai pažįsta. Nors ir pavargstame, bet kaip gerai jaučiamės surengusios vaikučiams šventę! Nuovargio nebelieka, o širdy - lengva ir gera.