Pasigirsta balsas už kadro: „Drebėkite visokio plauko viešosios tvarkos pažeidėjai. Miestas turi naują didvyrį. Jis nušluostys nosį snargliui, per gatvę perves senutę...“ 
 
Televizorių ekranuose pasirodo vaizdas: Šiaulių bulvaru runci runci ridenasi grėsmingas mero Genadijaus Mikšio siluetas. Stambiu planu: griežtas mero žvilgsnis.
 
- Tai jis – nusikaltėlių siaubas išeina į miestą viešosios tvarkos palaikyti! - skelbia balsas už kadro. 
 
- I’m back (lietuviškai: tipo sugrįžau, - aut. past.), - rūsčiai iš ekrano it Kalifornijos gubernatorius Švarcas taria Genadijus.
 
Ir trept kojele – net žemė suvirpa. Visi nusikaltėliai – jablynkšt, pirst ir babakšt. Mieste įsivyrauja tvarka.
 
Tai toks galėtų būti piarinio filmo apie naująjį policijos rėmėją, liaudiškai tariant „družiniką“ merą Genadijų Mikšį, įstojusį į saugos būrius, siužetas. Labai pamokomas ir naudingas visuomenei.
Ne veltui nuo šios žinios plačia šypsena nušvito Šiaulių apskrities policijos viršininko Egidijaus Lapinsko veidas. Su tokiu rėmėju – tikru teisėtvarkos sunkiasvoriu, įstatymo raidės galiūnu, nusikaltėlių babaužiu – nepražūsi.
 
Šiauliuose visi žino, kad prieš išeidamas į gatves meras pirmiausiai tvirtai pasikaustė baudžiamojoje teisėje. Išklausė kursą policijoje ir išlaikė egzaminą STT. Ilgai egzaminavo STT kvotėjai, gal net metus mero žinias teoriškai tikrino ir praktiškai bylą siuvo, kol tarė – laisvas. Eik, sąžinės grynuoli,  skaidrumo apaštale, interesų neturėtojau, teisėsaugos apaštale, viešosios tvarkos palaikyti. 
 
Be to, kaip buvo skelbta, visi policijos rėmėjai mokėsi kovinės savigynos, liaudiškai tariant – visokių „prijomų“. Todėl merui nebaugu bus net pačiose sudėtingiausiose situacijose.
 
Pavyzdžiui, šliumpu pliumpu meras po Savivaldybę, o priešais verslininkas beateinąs. Iš akių matyti – kažką rezga, šalaputris. Meras tik šnai: 
 
- Prijom!
 
- Vokelis pri niom... - kelia rankas verslininkas.
 
Eina meras per skverelį – prijom, eina per aikštę – prijom, eina į liūtų pagėrimą – prijom, prijom, prijom...
 
Žinoma, tai – ne vienintelis kovos veiksmas, kurį galėtų pademonstruoti meras beviltiškoje situacijoje, užspeistas į kampą dešimties verslininkų, ginkluotų vokeliais. Būna ir sudėtingesnių situacijų. Antai šuldu buldu meras iš Savivaldybės ir oplia – jau gatvėje popierėlį numetusį pyplį drausmina.
 
- A girdž, bachuriuks, jatytararai... kaip aš ant tavęs užsiritinsiu...
 
Laki pyplio fantazija su siaubu įsivaizduoja ką tik nupieštą vaizdelį. Popierėlis pakeltas, o „Specializuotas transportas“ išrašo Savivaldybei sąskaitą už miesto tvarkymą. Ir visi išsiskiria laimingi ir patenkinti.
 
Idėja, šastelėjusi mero galvon, – tapti policijos rėmėju – iš tiesų labai sveikintina ir šiuolaikiška. Buvo meras, o dabar – ir policijos rėmėjas. Du viename, taip sakant. Anksčiau meras tiesiog vaikščiodavo iš namų į Savivaldybę, iš Savivaldybės į namus. O dabar – meras patruliuos. Vasario 16-osios gatve, į namučius vedančia. Ir jeigu anksčiau būdavo, kad meras  pusę dvylikos į valgyklą tik ridu ridu, brynkšt lėkštę barščių ant stalo, šnai gabalą šnicelio... niam niam niam... Tai dabar šis veiksmas įgyja visiškai kitą prasmę. Kilnesnę. Meras ne šiaip sau skilvio prikišti darbo metu skubės, viešosios tvarkos palaikyti eis. Į valgyklą. O paskui – valdininkai bildu bildu visu būriu. Žuvis gerėja nuo galvos, ar ne?
 
Tiesa, meras kol kas policijos rėmėjo pažymėjimo dar neatsiėmė, tačiau, tikime, kad būtinai atsiims ir eis į gatves viešosios tvarkos palaikyti. Ir išėjęs tars taip rūsčiai, kaip tik jis vienas temoka: „I’m back“.
Į viršų