facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

Naujasis Moters ir vaiko klinikos direktorius Linas Rovas žada keisti ne tik vadovavimo taktiką, bet ir gydytojų darbo stilių.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.  


 
 
Zita KATKIENĖ

Šiandien Linas Rovas dar negali pasakyti, ar pasielgė teisingai, nusprendęs likti Lietuvoje ir vadovauti neseniai Šiauliuose duris atvėrusiai Moters ir vaiko klinikai. Papilėje gimusiam ir užaugusiam, Kaune baigusiam mokslus ir Mažeikiuose įsikūrusiam akušeriui-ginekologui iki šiol tenka gyventi... lagamininį gyvenimą. „Nebuvau nei geras tėvas, nei geras vyras”, - sako 48-erių metų gydymo įstaigos vadovas, šeimyninę laimę paaukojęs mokslininko ir mediko karjerai.

Planavęs  įsikurti Švedijoje medicinos mokslų daktaras staiga persigalvojo nes netikėtai atsirado galimybė dalyvauti konkurse į vakuojančią Šiaulių moters ir vaiko klinikos direktoriaus kėdę. Pažintis su naująja gydymo įstaiga daug mačiusį mediką pribloškė - medicinos įranga ir darbo sąlygomis įstaiga atitinka visus europinius standartus ir Lietuvoje tokios dar netekę matyti.

Meilė  istorijai - iš meilės Papilei 

Iki šiandien su gimtaisiais namais sieja tėvų namas Papilėje, kur Linas Rovas užaugo trijų brolių apsuptyje. Jauniausiam visada teko lygiuotis į vyriausiuosius ir šiandien medikas džiaugiasi, kad mokytis tikrai buvę iš ko. Nors ir labai skirtingus kelius pasirinkę, tačiau visi siekė užsibrėžto tikslo. Vyriausias brolis Vytas baigė Vilniaus konservatoriją ir daug metų grojo „Trimito” pučiamųjų ansamblyje bei iki mirties dirbo Klaipėdos universitete. Brolis Kęstas Rovas - žymus Lietuvos futbolo klubo „Žalgiris” futbolininkas, puikiai žinantis komandos klestėjimo laikus, o šiuo metu dirbantis vienos Kauno vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju. „Mama visą šeimą prie televizoriaus sukviesdavo, kai brolis žaisdavo”, - prisimena brolio komandos triumfo metus.

Brolis Gintaras, Vilniaus inžineriniame statybos institute baigęs transporto inžineriją,  įsikūrė Šiauliuose, kur vadovavo logistikos įmonei. Šiuo metu Gintaras atitolo nuo verslo, tad daug laiko praleidžia tėvų sodyboje Papilėje, į kurią susirenka ir trise likę broliai.

Pasakoti apie vaikystę ir Papilę Linas Rovas gali ilgai ir entuziastingai. Nes kraštas, kuriame likimas lėmė gimti ir augti, pasak mediko, ypatingo grožio ir labai savitas.

Nesuskaičiuojamai kartų aplankyta šešiolikamienė liepa, tyrinėtos Papilės atodangos. Juk pasaulyje tik Amerikoje ir Papilėje yra susiklosčiusios tokios žemės grunto atodangos, kuriose matosi ištisų amžių žemės klodai. Papilėje, pasak. L. Rovo, atsidengia prieš milijonus metų negilios jūros užutėkyje susiklosčiusios molio, smėlio nuosėdos. Čia Juros periodo uolienos slūgsančios 60-300 metrų gylyje ir tik Papilės apylinkėse jos matomos atodangose.

Nuo mažens Papilėje augantys vaikai žino tai, kad miestelis įsikūręs jūros dugne. Čia nuolat aptinkamos kriauklės ir jūros dugno akmenukai su žmonių vadinamais Laumės pirštais. Nuo vaikystės Linas Rovas viską žinąs ir apie Simoną Daukantą, kurio vardu pavadintoje mokykloje ir teko mokytis, žino ir apie Povilą Ventą, lietuviško laikraščio leidėją. Moksleiviškame suole pamėgęs knygas apie žmonių biografijas bei istorines knygas ir filmus, iki šiol šiam žanrui skiria laisvalaikį.

Baigus mokyklą  nelengva buvę apsispręsti, kokiu keliu pasukti. Svajojo apie režisūrą, domėjosi inžinerinėmis specialybėmis. Šviesios atminties tėtis, Adomas Rovas, patarė sūnui rinktis mediciną. „Rimtą turėsi darbą”, - patarė jauniausiam sūnui.

Patarė, matyt, sekti mamos pėdomis, kuri buvo felčerė. Onutė Rovienė, Papilės felčerė, anuomet buvo pagrindinė gyvenvietės daktarytė, tad mamos pagalbos daugeliui prireikdavo. „Beveik visus ano meto Papilės naujagimius mama priėmė”, - šypsosi sūnus, kuriam šiandien tenka dalis pagarbos, kurią Papilės žmonės puoselėja jo mamai. „Man žmonės skambina, rašo ir džiaugiasi, kad esu Papilės felčerės sūnus ir sveikina, kad grįžau į Šiaulius”, -  pasakoja naujasis direktorius.

Užsitęsusios studijos 

Linas nusprendė  stoti į anuometinį Kauno medicinos institutą. Vieną  ketvertą iš lietuvių kalbos atestate turėjusiam abiturientui iš Papilės ir stojant pristigo vieno balo. Tačiau balų pakako studijuoti farmaciją ir pasirinko šias studijas. Antrame kurse L. Rovas suprato, kad farmacininko profesija - ne jam ir ryžosi dar kartą stoti į bendrąją mediciną. Šį kartą nusišypsojo sėkmė. Tik mokytis reikėjo ilgai: aštuoneri metai studijų, dar internatūra.

Ir mokytis buvę sunku. Ypač pirmuosius trejus metus, kai reikėjo iškalti ir žmogaus anatomiją, ir fiziologiją. Ir klimatas nedideliame miestelyje užaugusiam vaikinui Kauno medicinos institute buvęs labai slogus. „Nebūtina žmogui sakyti, kad esi asilas”, - ir tada jau mąstė studentas, vėliau įsitikinę, kad studentų ir dėstytojų bendravimas gali būti ir demokratiškesnis. Net Vilniuje studijuojantys medikai jautėsi kitaip. Tačiau visi žinojo, jog dėstytojų griežtumas turi savo pliusų - medikų parengimas Kaune buvo labai stiprus.

Į Kauną sūnų tėvai atvežė nuosavu automobiliu ir paliko išnuomotame vieno kambario bute. „Man būdavo taip ankšta ir slogu, kad turėdavau išeiti į gatvę pakvėpuoti”, - prisimena adaptacijos didmiestyje sunkumus.

Nors 40 rublių  stipendijos ir tėvų paramos išgyventi pakako, tačiau nuo trečiojo kurso nusprendė ir pats dirbti. Instituto Endokrinologijos katedroje įsidarbino med. broliuku. 50 rublių atlygis stipendiją gaunančiam studentui buvo dideli pinigai.

Likdavo laiko ir sportui. Tuo metu karjerą „Žalgirio” futbolo komandoje baigė brolis Kęstas, nes patyrė kelio traumą ir iškentė  nesėkmingą operaciją. Profesionalioje komandoje žaisti negalėjo, tad Kauno medicinos institute įsidarbino futbolo komandos treneriu.

Trečiame kurse Linas Rovas ir šeimą sukūrė. Žmona Daiva - to paties instituto studentė, pasirinkusi vaikų neurologės specialybę. Metais jaunesnė Daiva ir studijas anksčiau baigė, tad su pirmagime dukra Justina išvyko į Mažeikius, kur gavo paskyrimą.

Vyro ir tėvo dar laukė rezidentūros metai Šiaulių gimdymo namuose. Iki šiol įsiminė puikūs kolegos ir specialistai: šviesios atminties Povilas Pečiulis, Alvydas Domarkas, Juozas Lukianskas. Nepamirštama ir kareiviško stoto rezidentūros vadovė Angelė Jurgaitienė. „Prabėgti pro ją nė vienas rezidentas neišdrįsdavo. Pirma sustodavome ir ramiai pasisveikinę nubėgdavome...” - prisimena gydytojas vyresniąją kolegę, į kurios vietą šiandien likimas ir lėmė ateiti.

Gyvenimas - su lagaminais   

Baigęs rezidentūrą  ir gavęs akušerio ginekologo kvalifikaciją Linas Rovas neturėjo jokio pasirinkimo - Mažeikiuose jau gyveno žmona su dukrele, tad ir jis įsidarbino Mažeikių ligoninės Akušerijos-ginekologijos skyriuje. „Žinau, kad turiu geras rankas ir visada dirbau atsakingus darbus”, - prisimena naujasis direktorius gydytojo ir skyriaus vedėjo dešimties metų praktiką Mažeikiuose.

Nelengva dirbti buvę dar ir dėl to, kad nebuvo su kuo konsultuotis: ir Šiauliai, ir Klaipėda - nearti, - kritiniu atveju reikia spręsti pačiam.

Sunkiausiu šeimai metu - kai vaikai buvo paaugliai, o šeima iš buto persikėlė  į įsigytą ir rekonstrukcijos reikalaujantį namą, Linas Rovas... susikrovė lagaminus. Tiesa, tada dar negalvojo, kad išvažiuoja tikrai ilgam ir kad namie bus tik laukiamas svečias.

„Aš gal net nevertas tokių gerų vaikų”, - džiaugiasi tėvas ir vyriausiąja dukra Justina. 23-ejų metų dukra Vilniaus M. Romerio universitete studijuoja psichologiją. Šiais metais įgis bakalauro diplomą ir toliau planuoja studijuoti magistratūroje.

Sūnui Adomui vasario mėnesį - dvidešimt. Jis Vilniaus universitete studijuoja molekulinę biologiją - įsisavina nanotechnologijas. Genų  inžinerijos studijas tęsti gali tekti Skandinavijos šalyse, nes mūsuose šis mokslas, ateityje pakeisiantis įprastą mediciną, mažai pažengęs. Sūnus dar mokykloje išsiskyrė ypatingais gabumais moksle, nuolat buvo respublikinių olimpiadų laureatas.

Tačiau tėvas sūnaus sėkme dažnai pasidžiaugdavo tik iš tolo. L. Rovas pats taip pat nusprendė mokytis ir 1995 metais pirmąkart išvažiavo į Kanadą. Čia dirbo dėdė, gyveno ir pusbrolis, kurie ir paskatino plėsti akiratį. Tada pirmą kartą teko patirti labai didelį, net šokiruojantį gydymo įstaigų ekonominio lygio kontrastą.

Po to sekė  Olandija, Danija, Švedija, Didžioji Britanija. Pasimokęs ir Lietuvoje tuo metu vienas iš pirmųjų pradėjo dirbti su trimačiu ultragarsu. Nes Švedijos Lundo universitete studijavo doktorantūroje, o moksliniam darbui pasirinko temą „Trimačio ultragarso pritaikymas akušerijoje”.  Tačiau viskas prasidėjo nuo to, kad Švedijos gydymo įstaiga, kurioje dirbo,  kaip tik buvo įsigijusi šį prietaisą, bet jiems reikėjo žmogaus, kuris mokėtų su juo dirbti. Taip po 3 mėnesių bandomųjų studijų švedai lietuviui studentui pasiūlė pradėti doktorantūros studijas Lundo universitete.

L. Rovas pastebėjo, jog švedai mokslą kuria naudodamiesi atvykėlių iš  kitų šalių darbu, todėl pasaulyje pagal medicinos žurnalo pateiktą statistiką atliktų tyrimų skaičiumi jie pirmauja, bet tą juodą darbą padaro suvažiavėliai. Bet tai, anot mediko, nėra blogai, nes apie tokias sąlygas dirbti, mokytis, studijuoti, kokios yra sudaromos doktorantams Švedijoje, Lietuvoje galima tik pasvajoti.

Tad nuo 2000-ųjų  metų daugiausiai laiko ir praleista Švedijoje. Tik vasarą grįždavęs į Mažeikių ligoninę.

Švedijoje mokytasi ketverius metus. Kitose šalyse praleisdavo po kelis mėnesius, dažniausiai atostogų arba net nemokamų atostogų sąskaita. Medikas neabejoja, jog šeima būtų gyvenusi geriau, jei jis būtų pasirinkęs ramų Akušerijos-ginekologijos skyriaus vedėjo darbą, kurio ėmėsi 32-erių metų, būdamas jauniausias skyriaus gydytojas. 

Patirtį  diegė Lietuvoje

2005 m. gruodį  L. Rovas apsigynė medicinos mokslų daktaro laipsnį   Švedijos Lundo Universitete filosofijos mokslų daktaro medicinos srityje.

Iki šiol atmintyje likusi mokslų baigimo apdovanojimo ceremonija. Instruktažas ceremonijai, kuriai Lunde - 500 metrų, duodamas prieš keturis mėnesius. Tik tada, kai užmaunamas žiedas ir uždedama kepurė, kas yra garbės ir pasitikėjimo simbolis, jau esi daktaras. Lotynų kalba vykstanti ceremonija L. Rovui, kaip ir kitiems studentams, atpirko visus vargus ir nuteikė labai optimistiškai. 

Grįžus, ir jau dirbant Klaipėdoje, pamena direktorius, labai norėjosi daug pakeisti. Net ir Mažeikiuose jau stengėsi keisti viską, kam nereikėjo didelių investicijų.

„Keitėsi medikų bendravimas su pacientais. Klaipėdoje įkūrė pirmą Akušerijos skyrių, kuriame gimdymus savarankiškai prižiūri akušerės. Kaunas, L. Rovo žiniomis, šiuo metu tai daro. Naujasis direktorius šią praktiką taikys ir Šiauliuose.

„Kam turi gydytojas dirbti ten, kur jo nereikia”, - iš patirties žino medikas, pasirengęs slaugos specialistėms suteikti daug didesnį pasitikėjimą, nei iki šiol yra gydymo įstaigose. „Gydytojas turi skirti gydymą ir spręsti gydymo problemas, o ne drauge su slaugytoja tūpčioti aplink pacientą”, - sako medikas.

Direktorius žada naujovių ir gydytojų darbe. L. Rovas pastebi, jog Šiaulių medikai labiau pasirinkę praktinę veiklą, o analizės ir akademinės minties - trūksta. „Reikės keistis, pradėti rodyti, ką ir kaip darai”, - įsitikinęs vadovas, iš praktikos žinantis, kad be mokslo ir akademinės pusės medicinos praktikas nepasieks naujovių.

Apie tai, kad Šiauliuose įkurta moderniausia Lietuvoje Moters ir vaiko klinika, L. Rovas sužinojo net ne iš kolegų, kurie siūlė dalyvauti konkurse direktoriaus vietai užimti. Tai jis sužinojo iš... sveikatos apsaugos ministerijos atstovų, kurie neseniai šalies gydymo įstaigose vykdė šveicarų modernios medicinos įrangos diegimo programą Lietuvos gimdymo stacionaruose. Lankydamiesi Klaipėdoje ir prasitarė, jog Šiauliuose - vienintelė ligoninė Lietuvoje, kuriai šiuo metu - nieko nereikia ir kuri turi pačią moderniausią įrangą.

„Aš visada pavydėdavau Švedijos Malmes ligoninei, kurioje teko dirbti 2002-2005 metais. Bet kai pamačiau, kas yra Moters ir vaiko klinikoje, supratau, kad Malmėje  anuomet buvo kiek prasčiau”, - džiaugiasi naujasis direktorius gydymo įstaigos, kuriai pirmą savaitę vadovauja, materialine baze.

Geriausias poilsis - kelionės

Šeimos gyvenimas, kurio pusę praleido su lagaminais, dirbant Šiauliuose turėtų keistis. Nors kaip tai turėtų būti, direktorius dar negalvojo. Žmona Daiva - vienintelė vaikų neurologė Mažeikiuose dirba privačiame kabinete. Tad ji ir išlaiko šeimą, nors pati, pasak L. Rovo, yra skriaudžiama, nes visi rūpesčiai - ir vaikai, ir namai teko jai.

„Visada maniau, kad turtiniai įsipareigojimai stabdo progresą, todėl jų ir nesiekiau”, - sako medikas, pasirinkęs mokslą, o ne ramų ir pasiturimą provincijos gydytojo gyvenimą. 48-erių metų mokslų daktaras važinėja 2006 metų „Volkswagen Passat” markės automobiliu. „Žmonai palikau „Opel Vectra”, - nes ji tinkama tik po miestelį”, - šypsosi medikas, automobiliu apkeliavęs beveik visą Europą. Važiuota ne tik į konferencijas, kur taip pat ne tik mokytasi, bet ir paskaitos skaitytos. L. Rovas daug keliauja ir su šeima. Nes smagu tik tada, kai pats vairuoja automobilį. Turistinė kelionė į Egiptą, pamena, nuvylė visiškai ir daugiau nenorėtų keliauti sėdėdamas keleivio kėdėje.

Laisvą  laiką po darbo Linas Rovas skiria knygoms. „Nepraleidžiu nė  dienos nepaskaitęs”, - sako medikas, ir Šiauliuose pasiryžęs ne tik vadovauti, ne tik keisti medikų požiūrį į savo darbą ir bendravimą su pacientais, bet ir konsultuoti, operuoti, atlikti laparoskopines operacijas.

„Mūsų specialybėje vienišų genijų nėra - turime dirbti komandoje”, - sako naujasis direktorius, ir mano, jog mokytis reikia ne tik teorijos, bet ir praktikos, net iki automatizmo. Operacinėje dirbančioje komandoje, pasak mediko, svarbiausias gali tapti net ir tas, kuris atidarys duris.

Pačiam gydytojui taip pat yra tekę gulėti po chirurgo peiliu. Ir tai nutiko Šiauliuose. Gal aštuonerių buvo, kai sutriko sveikata. Prieš keletą  metų amžino poilsio išlydėta mama tada antrą kartą gyvenimą dovanojusi sūnui. Medikė nepasitikėjo Akmenės medikais ir pareikalavo, kad sūnus būtų atvežtas į Šiaulius. Buvo naktis ir šiauliečiai pasakė, kad ryte bus atliekama operacija. Tada mama susirado pažįstamą ginekologą Povilą Vanagą ir prašė pareikalauti, kad medikai nebedelstų. Operacija buvo atlikta ir tada visi atsikvėpė - apendicitas jau buvo trūkęs. Iki ryto vargu ar būtų pavykę išgyventi.

Negina medikas kolegų - būna klaidų. Tačiau dažniausiai medikai kenčia ne dėl klaidų, bet dėl komplikacijų. Ir pačiam teko teistis su viena paciente, kuriai gyvybę išgelbėjo, tačiau įvyko komplikacijos. Ši kreipėsi į teismą, nes iš kito miesto kolegos sužinojo, jog kažkas čia negerai. Teismas pripažino, kad sveikatos problemos kilo dėl komplikacijos. Todėl Linas Rovas įsitikinęs, kad medikai turi būti solidarūs, nes priešingu atveju, kai draudiminė medicina veikia labai blogai,  gali tekti atsakyti už savo ir kolegų bėdas, kurios dažniausiai net ne nuo paties gydytojo priklauso.

Daug Moters ir vaiko klinikos direktorius Linas Rovas mato spragų sveikatos apsaugos reformoje, daug problemų mato medicinos sistemoje. Tad šiuolaikiškas požiūris, išugdytas su lagaminais keliaujant po Europą, tikėtina, pasitarnaus medicinos pažangai.    
 


Į viršų