Naujausią paveikslėlių knygą „Kakė Makė ir pabėgusios ausys“ su malonumu skaito ir jos autorė Lina Žutautė ir knygos „meninis redaktorius“ Karolis ir sargioji Pipa. Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Šiaulietė dailininkė ir vaikų rašytoja Lina Žutautė, pernai už savo pirmąją autorinę knygą mažiesiems „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“ pelniusi geriausios 2010 metų knygos apdovanojimą ir išleidusi antrąją - „Du paršeliai“, šiemet jau pristatė trečiąją paveikslėlių knygelę „Kakė Makė ir pabėgusios ausys“.
Pirmoji knyga apie Kakės Makės nuotykius susilaukė tokio pasisekimo, kad jos nė su žiburiu knygynuose neberasi, todėl antroji susilaukė ne mažesnio vaikų ir jų tėvelių dėmesio - juk Lietuvoje originaliomis knygomis patys mažieji nėra lepinami.
Tad su naujos knygos autore Lina Žutaute Tarptautinės vaikiškos knygos dienos proga ir kalbamės apie „Kakę Makę ir pabėgusias ausis:
- Ką naujojoje knygoje veikia Kakė Makė?
- Kakė Makė, kuri nė kiek nepaaugo ir vis dar dėvi tas pačias languotas kelnes, kartą negirdėjo nei mamos, nei tėčio, nei močiutės, kai ją kvietė valgyti, todėl jos ausys, nusprendusios, kad yra nereikalingos, nukrito ir pabėgo, o Kakei Makei teko lėkti iš paskos jų ieškoti. O ar surado, paaiškės tik perskaičius visą knygelę.
- O kalbama, kad Kakė Makė į užsienius iškeliavo...
- Taip, bet tai pirmoji knygelė „Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas“ išversta į kelias kalbas. Ir ji jau kitais vardais keliauja: Rusijoje Kakė Makė pavadinta Tosia Bosia, Italijoje, kur geriausio vertimo į italų kalbą konkurse knyga pirmąją vietą laimėjo, - Pata Trata. O Bolonijos knygų mugėje ja susidomėjo danai.
Kodėl ji keičia vardą? Todėl, kad kitomis kalbomis šis vardas gal negražiai skamba, juk pavyzdžiui, angliškai jis reikštų maždaug „kepti pyragą“, todėl angliškoje elektroninės knygos versijoje Kakė Makė tapo Googoo Moogoo.
- Pasakojote, kad pirmoji knyga gimė iš pasakojimų sūnui valantis dantukus. O ši knyga irgi iš tų pasakojimų?
- Dabar Karolis sėkmingai dantis valosi pats, o istorija apie pabėgusias ausis atsirado iš inercijos, nes leidykla „Alma Littera“ nusprendė leisti knygų apie Kakę Makę seriją - tokia populiari buvo pirmoji.
Nors ši istorija yra irgi išgyventas dalykas: visi mes - ir vaikai, ir jų tėveliai - dažnai savo ausis pametame.
Gal tiesiog Kakė Makė dabar yra labiau savarankiška, mažiau turi ryšio su tuo, kas vyksta mūsų namuose. Gal aš dabar labiau stengiuosi prisiminti savo vaikystę ir tai, ką aš tada būčiau norėjusi veikti.
Juk Kakė Makė yra maždaug penkerių metų smalsi, išdykusi, be stereotipų mergaitė. Bent aš labai stengiuosi tų stereotipų išvengti. Tai tiesiog laimingas vaikas, kuriam įdomu gyventi vaikystėje. Kažin ar sugebėsiu tiek knygų parašyti, kad ji suspėtų užaugti ir pradėtų eiti į pirmąją klasę.
- Bet sūnus buvo įtrauktas į šios knygos kūrybinį procesą?
- Karolis yra kaip ir mano meninis direktorius, todėl vis jį kviečiu pasikonsultuoti. Tačiau kuo jis didesnis, tuo jo kritika mažiau nuoširdi. Jis sako: aš esu Kakės Makės direktorius ir tu turi daryti taip, kaip aš tau pasakysiu.
Tačiau per knygos pristatymą Vilniauas knygų mugėje dalyvavo labai aktyviai, kai ten mes su vaikais gaminome ausis iš popieriaus tam, kad jei mūsiškės pabėgtų, turėtume atsargines.
- Ir kaip „Kakei Makei ir pabėgusioms ausims“ sekėsi knygų mugėje?
- Ji buvo viena populiariausių perkamiausių knygų, nes mugė buvo pirmoji vieta, kur ją buvo galima nusipirkti.
Atėjo į knygos pristatymą labai daug vaikų, kurie prašė tėvų: „O Kakė Makė! Man nupirk!“ Buvo mamų, kurios sakė: „Mes jau suskaitėme pirmąją knygą, todėl norėtume nusipirkti pirmąją pakartotinai kartu su naująja“. Buvo nemažai močiučių ir senelių, kurie buvo įpareigoti būtinai šią knygą nupirkti.
Ir man teko po pristatymo gana ilgai nupirktas knygas pasirašinėti ir klausytis tėvelių, kurie dėkojo, nes knyga... jiems labai padėjo. Buvau gerokai nustebinta - aš tiesiog nesitikėjau, kad visas „Kakės Makės ir Netvarkos nykštuko“ tiražas bus jau seniai išparduotas, o visi tik ir laukia naujo.
- Vilniaus knygų mugėje spėjote apžiūrėti visas vaikiškas knygas?
- Ką jūs! Nebuvo jokių galimybių - ten tiek daug visko: ir knygų, ir žmonių. Turėjau galimybę tik porą nusipirkti, nes žinojau, kokių konkrečiai man reikia ir kurioje konkrečioje vietoje jos parduodamos.
Todėl su „konkurentų“ knygomis susipažįstu paprastame knygyne, be to, visos naujienos yra internete. Perskaičiau tik Kęstučio Kasparavičiaus „Mažoji žiema“, nes mane pirmiausia domina paveikslėlių knygos patiems mažiesiems. Ir pastebėjau, kad po Kakės Makės atsirado tokių daugiau. Tuo džiaugiuosi, kad jau yra bent su kuo savo knygeles palyginti.
- Buvote ir Tarptautinėje Bolonijos vaikų knygų mugėje...
- Ten pamačiau, kad mūsų leidėjai labai taupo leisdami knygas vaikams: gan prastos kokybės popierius, atsainus požiūris į poligrafiją. Kol kas mūsų vaikų knygos labai atsilieka nuo italų, ispanų ir kitų.
Lietuvoje absoliučiai nėra jokio supratimo, kokios turi būti tos paveikslėlių knygas. O užsienyje, kai vaikas jau savairankiškai gali vartyti knygutę, jis gauna puikią knygelę su storais puslapiais ir geros kokybės, o ne pigiais, ne popsiniais, paveikslėliais.
Nežinau, kada pasieksime tokį supratimo lygį.
- Tai kokios tos paveikslėlių knygos?
- Mamos, kurios perka vaikams knygas, dažnai sako: „Mažai teksto - čia nėra ko skaityti“. Tačiau ar reikia trejų-ketverių metų vaikui, kuris gali 15 minučių sukoncentruoti dėmesį, teksto.
Paprasčiausiai pas mus dar nėra paveikslėlių knygų skaitymo kultūros, nes tėvams yra paprasčiau perskaityti tekstą ir palikti vaiką. O paveikslėlių knygą reikia kartu su vaiku skaityti ir paveikslėliuose kartu ieškoti to, kas neparašyta, nes tik taip čia kuriama bendra istorija.
Todėl aš labai džiaugiuosi, kai žmonės pasakoja, kad pagal mano knygų paveikslėlius jie kartu su vaikais kuria savo istorijos. Džiaugiuosi, nes jauni tėvai mokosi kartu su savo vaikais tokius dalykus daryti. O mokymasis per žaidimą yra pats maloniausias dalykas.
- Sunkiau kurti pirmąją knygą ar jos tęsinį?
- Ne, sunkiausia man buvo su „Dviem paršeliais“, kai teko pačios angliškai parašyta tekstą pačiai į lietuvių kalbą išversti.
O antrosios Kakės Makės iliustracijas kurti buvo kaip tik lengviau: jau pažįsti visus herojus, todėl nebereikia galvoti, kaip jie apsirengę, kokios jų mimikos. Viskas savaime gavosi.
Aišku, yra pavojus pasikartoti. Tik aš apskritai visada stengiuosi bet ką darydama ieškoti kažka nauja.
Manau, kad pasikartojimo išvengiau, nes tai tik antroji knyga apie Kakę Makę. Kol kas idėjų užtenka dar kokioms trims knygoms, nes, tikiuosi, vaikams nenusibos skaityti apie Kakės Makės nuotykius.
Bet aš jau norėčiau nebebūti ta teta, kuri mojuoja pirštu: nu nu nu - susirink daiktus, girdėk viską...Norėčiau tiesiog gražią istoriją parašyti - be jokių pamokslų.
