Zita KATKIENĖ

Daugelį sukrėtė  prieš pusmetį nuskambėjusi istorija, kai Lietuvos fotomenininkų  sąjungos narys Algirdas Musneckis buvo užpultas gatvėje ir subadytas peiliu, kai prieš keletą metų Lietuvos kultūros fondo pirmininkas, knygų leidyklos „Saulės delta” vyriausiasis redaktorius Hubertas Smilgys buvo užpultas ir suspardytas chuliganų, be tikslo slankiojančių mieste. O tokių nukentėjusių mieste daug. Net ir tarp tų žmonių, kurie neieško gatvėje nuotykių, bet vėlų vakarą skuba iš darbo namo. Tai ir žinomas mieste skulptorius, kurį užpuolė žudikai, tai ir žinoma aktorė, kurią apvogė čigonės, tai ir menininkas, kuriam sulaužyti šonkauliai, bei daugelis kitų mažiau žinomų, tačiau niekuo neprasikaltusių žmonių, taip ir nesulaukusių nei aplinkinių pagalbos, nei valstybės paramos, nei tvarkos sergėtojų rūpesčio. Šiandien patys nukentėjusieji rado išeitį. „Aš labai džiaugiuosi, kad susidūriau su tais žmogžudžiais”, - šiandien sako kultūros darbuotojas, jau tituluotas shotokan karatė imtynininkas Hubertas Smilgys, galintis apginti ne tik save, bet ir kitą. Algirdas Musneckis atsisakė pomėgio fotografuoti naktinį miestą. Nes šis pomėgis jam galėjo kainuoti gyvybę.

Tą lapkričio vakarą fotografui Algirdui Musneckiui tiesiogine prasme teko kautis už savo gyvybę. Prieš tai teko dalyvauti garbios vaistininkės 90-ies metų jubiliejaus minėjime. Susirinko gražus būrys garbių farmacininkių, buvo pasakyta daug gražių žodžių, užfiksuota vertingų kadrų. Net ir į gatvę išėjus neapleido pakili nuotaika. Juolab, kad ir naktis buvusi įspūdinga.

„Gatvėje buvo nutirpęs sniegas, švietė pėsčiųjų bulvaro žibintai ir nusprendžiau visą šį miesto grožį įamžinti”, - pasakoja A. Musneckis.

Pėsčiųjų  bulvaru dar vaikščiojo žmonės. Pastabi fotografo akis nepraleido ir prie baltų nykštukų skulptūrėlių vaikščiojančios trijulės.

„Pasukęs pro A. Toleikio skulptūrą „Motinystei” nuėjau A. Mickevičiaus gatve, link savo namų”, - pasakoja fotografas. Artėdamas prie savo namų A. Musneckis nusprendė paskutiniame kadre įamžinti savo namą.

„Jei nebūčiau sustojęs fotografuoti, bet žengęs dar keletą žingsnių prie vartelių, būtų užsidegusi šviesa ir viskas galėjo būti kitaip”, - vertina daugiau nei pusės metų senumo įvykį.

Vos sustojęs fotografas pasijuto... smaugiamas. Viena ranka per kaklą apglėbęs fotografą, kita ranka žudikas peiliu dūrė į šoną. Vieną  kartą, antrą, trečią... penktą. Bet apie tai Algirdas sužinojo vėliau, nes užpuolimo akimirką dėl išgąsčio, matyt, nejuto skausmo. Tačiau širdį užplūdo pyktis ir 75-erių metų jubiliejų neseniai atšventęs šiaulietis kibo į atlapus dvidešimt vargu ar perkopusiam chuliganui.

„Mušiausi rankomis, tvojau fotoaparatu, kol pavyko išsivaduoti iš glėbio. O tada paėjau du žingsnius atgal ir atsibėgėjęs spyriau į tarpukojį”, - pasakoja nelygios kovos epizodą. Tada užpuolikas susirietė ir nuslinko prie eglės, iš kur, matyt, ir buvo išlindę, kur laukė savo aukos. „Aš dar jam pasakiau negražų rusišką žodį, kurio čia nenorėčiau kartoti, ir pasukau namo.”

Šoko būklės ir pamatė jį žmona Birutė. Supratusi, kad kieme liko fotoaparatas, išėjo drauge jo ieškoti. Suradusi sudaužytą aparatą moteris nustėro, kai vyras parodė, jog jaučia kojomis varvantį kraują. B. Musneckienė iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Labai greitai, pamena fotografas, atskubėjo ir policija, juolab, kad ir nusikaltimas - čia pat,  A. Mickevičiaus gatvėje.

Greitosios medicinos pagalbos medikai neabejoja - būtina važiuoti į ligoninę. Chirurgas, apžiūrėjęs kruviną pacientą, pasakė, jog pilve - penki dūriai. Pirmą kartą durta stipriausiai - pažeista pilvo ertmė. Kiti dūriai silpnesni - apsaugojo striukė ir storas megztinis.

Daugiau nei dešimt dienų teko gulėti ligoninėje, tačiau tuo gydymas nesibaigė. Matyt, pateko infekcija, žaizda supūliavo. Beveik mėnesį teko vaikščioti į  procedūrinį kabinetą. Tad visą liemenį  juosęs binto „diržas”, - didelis vargas.

Teko lankytis ne tik gydymo įstaigoje, bet ir policijoje. Čia fotografui buvo parodyti ir vieno naktinio klubo vaizdo kameros užfiksuoti įrašai, kuriuose matėsi tie patys trijų jaunų vyrų siluetai, kuriuos sutiko prie trijų nykštukų. Čia taip pat chuliganus užfiksavo vaizdo kameros. Vaizdo įrašai rodė, jog vienas iš dalyvių - atsiskyrė. Matyt, nuėjo į pasalą po egle - tykoti savo aukos. „Policija rodė ir nusikaltėlių, sulaikytų už chuliganizmą, nuotraukas, saugomas policijoje. „Paaugliai”, - stebėjosi garbaus amžiaus fotografas. Tačiau to, kuris tą vakarą švaistėsi peiliu, negalėjo atpažinti. Tad ir pasirašė policijos raštą, jog nusikaltėlio neatpažįsta. „Aš tik žinau, kad užpuolikas - aukštesnis už mane, labai plonas, ant galvos užsivertės gobtuvą, lyg narkomanas. Bet tokių - pilnos gatvės”, - sako užpuoliko nepabūgęs šiaulietis.

Kitą  dieną žmona Birutė gatvėje matė du paauglius, kurių  vienas jai buvo labai panašus į vyro apibūdintą chuliganą  - aukštas, plonas, su gobtuvu ant galvos ir nubrozdintu veidu. Širdis sakė, jog tai jis, tačiau nei sulaikyti drįso, nei policijai pranešti spėjo...

Tad ir vaikščioja nusikaltėliai miesto gatvėmis, ir galbūt tarsi pjudomi šunys toliau užpuldinėja niekuo nekaltus žmones.

Gatvės užpuolikų, nusprendė po skaudaus užpuolimo A. Musneckis, reikia saugotis patiems. Tad iki šiol stengiasi gatvėje nebefotografuoti, nekalbėti mobiliuoju telefonu ir jokių kitų daiktų rankose neturėti. „Juk šiandien užpulti ir užmušti gali ir dėl kelių litų”, - samprotauja skaudžios patirties įgijęs garbingo amžiaus žmogus, džiuginantis žmones nuotraukose įamžintu gyvenimo grožiu.

„Aš labai džiaugiuosi, kad susidūriau su tais žmogžudžiais”, - teigia Lietuvos kultūros fondo  pirmininkas, knygų leidyklos „Saulės delta” vyriausiasis redaktorius Hubertas Smilgys, paklaustas, kaip jo gyvenimą įtakojo prieš dvejus metus patirtas chuliganų išpuolis.

Šiandien H. Smilgys gali didžiuotis ir kitais titulais. Ypač tarptautinio čempionato „Tigro kelias” 7-6 kiu kata rungties III vietos nugalėtojo. Tai reiškia, kad Hubertas Smilgys kovėsi oranžinio diržo kategorijoje. Džiugina ir LSKF 1-ojo Lietuvos shotokan karatė senjorų čempionato vyriausiųjų amžiaus grupės dalyvio apdovanojimas.

61-eri metai buvo Hubertui Smilgiui, kai jis pirmą kartą atsistojo ant tatamio. „Kaip tu įeini pro duris - susiraukęs, susirietęs. Pasižiūrėk, Hubertui jau greitai šimtas, o jis - tiesus kaip styga, šypsosi”, - moko treneris Zenonas Budraitis, trečiojo juodo diržo savininkas, tarptautinės kategorijos teisėjas savo auklėtinius. Ir šie, vaikai ir paaugliai, žiūri pagarbiai į žilagalvį ir žilabarzdį Hubertą ir turbūt tikrai tiki, kad jam iki šimto - nebetoli. „Juk vaikui šešiasdešimtmetis - labai senas žmogus”, - šypsosi H. Smilgys ir žavisi trenerio neeiliniais pedagogo sugebėjimais.

Ir anksčiau H. Smilgys galvojo apie galimybę mokytis savigynos. Net ir jaunystėje, kai Šiaulių rajono kaimo vaikas atvažiavo mokytis į Šiaulius. „Buvau nedidukas, kaimiškos išvaizdos, tai nuolat kas nors prašydavo kapeikų, nuolat pastumtas, nuolat apspardytas. Tai labai žeidė”, - prisimena jaunystės metus Hubertas. Ir tada buvo pradėjęs mokytis savigynos, bet treniruotės netapo įpročiu net ir tada, kai studijavo Vilniuje, kur baigė Lietuvos konservatoriją.

Viskas pasikeitė, kai tarnavo Sovietų armijoje. Beveik dvejus metus praleido bokso ringe. Po vieno nutikimo, kai išgelbėjo skęstantį tarnybos vado sūnų, jam buvo pasiūlyta lankyti bokso treniruotes. Uždarame dalinyje tarnavusiam lietuviui vado įsakymu buvo leista net lankyti rusų vidurinę mokyklą, nors šiuos mokslus jau buvo baigęs. „Norėjau patobulinti rusų kalbą, ištrūkti iš uždaro dalinio”, - prisimena jaunystės metus, prabėgusius Kaliningrado srityje.

Tuomet su boksininkais bei vėliau išvažinėtas Kaukazas ir Rusija, pabuvota Indijoje ir Čikagoje bei daugelyje kitų šalių, vaikščiota svečių šalių miestuose naktimis, tačiau niekada niekas vienišiaus neužkabino. „Stebėjausi, kad kitus užpuola, o manęs - ne”, - ir šiandien stebisi H. Smilgys ir mano, jog tai - dėl to, kad jo judesiai staigesni, kad eina visada spėriai.

Šeštą dešimtį metų perkopęs žmogus sako, kad yra neramaus būdo, tad visada rizikuoja, todėl ir ant mirties slenksčio būta... gal net aštuonetą kartų. Pirmojo karto randus iki šiol nešioja. Tuomet mama paaškinusi sūnui, kad negalima liesti ant žemės gulinčių laidų, nes gali nutrenkti. Hubertas pagalvojęs, kad tie laidai gali nutrenkti ir arklį, tad ir nusprendė pernešti laidus, kad arkliukas nesusižalotų. „Motina tada mane nutraukė nuo laidų”, - prisimena H. Smilgys tą dieną, kai niekas nebetikėjo, kad elektros nutrenktas vaikas dar nubustų.

Neslepia kultūros darbuotojas, kad ir į avarijas ne kartą pateko, ir greitį  ne kartą viršijo, dėl to ne kartą vos išvengė kritinės situacijos. Ypač įsiminė kelionė iš Vilniaus, kai neįvertinęs greičio pateko į šalikelę. Automobilis pradėjo slysti į šalikelę ir tapo nevaldomas. „Jėzau, gelbėk”, - teištarė Hubertas, nes pagalbos prašyti nebuvę ko. Kas tada išgelbėjo, taip ir liko neaišku, tačiau avarijos per kažkokį stebuklą pavyko išvengti. „Esu labai prastai praktikuojantis, bet labai giliai tikintis katalikas, nes savo gyvenimu ne kartą patyriau kito pasaulio buvimą šalia”, - mistiškai kalba H. Smilgys.

Nesupranta Hubertas Smilgys ir to, kaip pavyko išlikti gyvam prieš dvejus metus, kai jį vidury nakties užpuolė žmogžudžiai. Pusę valandos spardomas žmogus gynėsi nuo užpuolikų, bet liko gyvas.

Apie pirmą  valandą nakties Hubertas Smilgys baigė darbo dieną.  „Dirbau prie leidinio „Lietuvos Karalienė Morta”, - pradeda nelengvą pasakojimą apie beprasmišką užpuolimą. Leidiniui buvo nusprendęs surinkti visus Karalienės Mortos laureatus ir diplomantus, tad kruopštaus darbo - begalė. Tad ir užsimiršo laiko skaičiavimas.

Reikia grįžti namo, o automobilio raktelių neturi. Tuomet ir nusprendė eiti pėsčiomis - juk ir įpratęs, ir mėgsta naktiniu miestu pasivaikščioti. Nuo Vilniaus gatvėje esančios „Saulės deltos” leidyklos iki namų, esančių Dainų gatvėje, netoli Beržynėlio parko, - gal aštuoni-devyni kilometrai.

Einant kiemais kelias sutrumpėja. Tik jau visai netoli namų, Pietinės miesto dalies pėsčiųjų bulvare, pastebėjo du apyjaunius vyrus.

Priartėję  prie naktinio gatvės praeivio abu žmogų ėmė spardyti. „Aš supratau, kat tai - neeiliniai chuliganai, kurie apstumdytų  žmogų ir atimtų daiktus. Šie smūgiavo sinchroniniais smūgiais - sutartinai”, - prisimena siaubo naktį.

H. Smilgys žino, jog smūgiuojant blauzdos šonu, smūgis prilygsta lazdos smūgiui. Būtent taip jis ir buvo daužomas. „Stengiausi saugoti galvą, tačiau nepavykdavo”. H. Smilgys gynėsi nuo užpuolikų, kaip išgalėdamas. Pamena ir tai, kad buvo netekęs sąmonės, kad vėl atsigavo, ir vėl juto smūgius.

„Manau, jaunystėje lankytos bokso treniruotės mane užgrūdino, antraip 20 smūgių į galvą nebūčiau atlaikęs”, - sako nelygios gatvės kovos, kurioje nėra jokių taisyklių, dalyvis.

Pagaliau nusikaltėliai paliko žmogų gulėti viduryje pėsčiųjų tako. Atgavęs sąmonę H. Smilgys pakilo ir pats grįžo namo. Supratęs, kad nebeturi dokumentų, piniginės su beveik 400 litų, raktų,  spaudė  kaimyno durų skambutį. Kaimynai perrengė, nuvežė pas artimuosius, o vėliau atnešė išskalbtus, gražiai sulankstytus drabužius. Hubertą labai sujaudino toks nuoširdus dėmesys ir parama.

Deja, nei iš  medikų, nei iš policijos, o tai reiškia - iš valstybės jokios paramos gatvės chuliganų sužalotas žmogus nesulaukė. Tiesa, dokumentus miesto parke surado pažįstamo žmona, tad ir grąžino. „Mankurtams tereikėjo pinigų”, - neslepia apmaudo žmogus. Apmaudu buvo ir tuomet, kai gydymo įstaigoje reikėjo mokėti už vaistus, kai reikėjo susimokėti už teismo medicinos ekspertizę - viską turi susimokėti pats, nors gyveno ir dirbo savoje šalyje. Šis įvykis atsispindėjo tik vietinėje spaudoje pasirodžiusioje žinutėje - „Gatvėje apiplėštas H. S.”

„Džiaugiuosi, kad likau gyvas, kad nesulaužytas, kad galiu ne tik gyventi, bet ir padaryti viską, kad kitą kartą galėčiau ne tik pats apsiginti, bet ir padėti kitam”, - kupinas ryžto H. Smilgio balsas. Ir jis įtikinamas, nes padėti kitam jau teko ne kartą ir šis žmogus nepraeis pro šalį, kai skriaudžiama moteris, kai pagalbos reikia vaikui. Todėl pačiam nesuprantama, kodėl tą naktį, kai beveik daugiabučio namo kieme pusvalandį buvo spardomas žmogus, niekas nepanoro padėti. O juk tereikėjo surinkti policijos telefono numerį - jokios rizikos.

Susidūrimas su niekšais pastūmėjo įgyvendinti seniai širdyje kirbėjusį  norą neapleisti kūno, išsaugoti stiprią sielą. H. Smilgys iš patirties žino, jog fizinės treniruotės - ypač sunkus darbas, tačiau kiekvienam būtinas. Šiaulių karatė klube „Saulė” H. Smilgys mokosi ne tik gynybos meno. „Tokios aukštos kultūros, tokios vidinės stiprybės, tokio draugiškumo reikia mokytis dažnam kultūros darbuotoju save vadinančiam žmogui”, - įsitikino klubo senjoras jau po pirmųjų trenerio Zenono Budraičio treniruočių.

„Saulės” klubo vaikai shotokan karatė veteranui prilygsta Karalienės Mortos premijos vaikams. „Visi jie turi panašų bruožą - be galo gražūs”, - pastebi H. Smilgys.

Šiandien, jau ne vieną apdovanojimą pelnęs shotokan karatė veteranas prisipažįsta, jog ne kartą aplanko mintys: „Kas mane nešė į tą galerą”. Be galo sunku kartais pasiryžti eiti į treniruotę, nes sportininkas žino, kad ten laukia labai sunkus ir labai didelis darbas. Tačiau po treniruotės, pasak H. Smilgio, apima toks sielos pakylėjimas, kad nesugrįžti negali. Nes norint tobulėti, reikia įtampos, reikia sunkumų. H. Smilgys negaili savęs. Rankos rodo, kad paskutinė treniruotė nebuvo lengva.

H. Smilgys sako, jog kova prieš blogį pradėta ne šiandien ir net ne po to susidūrimo su žmogžudžiais. Nepamirštamas 2006-ųjų kovas, kai H. Smilgys dalyvavo forume „Šiandieninė Lietuva: viltys ir realybė”, skirtame  šiandieninei Lietuvos kasdienybei - nusikalstamumo siautėjimui, katastrofiškai emigracijai, pensininkų vegetavimui. Seime, Konstitucijos salėje, rinkosi daug žymių žmonių, kalbėjusių apie Lietuvos nūdieną ir jos problemas.

Pribloškė  ne tik jautrios kalbos pačiame forume, pribloškė ir nedidelis epizodas kelionėje į Vilnių. Kelyje H. Smilgys aplenkė  prabangų automobilį. Šio vairuotojas tada aplenkė H. Smilgį, sustabdė jį, ėmė grūmoti kumščiais ir aprėkė triaukščiais keiksmais. H. Smilgys suprato, jog kova prieš blogį nebus lengva - blogis priešinsis. Įvairiomis formomis, įvairiomis apraiškomis. Nes blogis kyla ne iš drausmės ir ne iš pareigos. „Atitrūkusi nuo atsakomybės, pareigų ir pagarbos, žinodama vien savo teises auga nemaža dalis jaunimo”, - įsitikinęs H. Smilgys, pasiryžęs ne tik fizine jėga ginti skriaudžiamus. Linkęs skleisti šviesias mintis, nes „pseudokultūros blizgučių apakinta ir apkvaišinta didelė visuomenės dalis, ypač paaugliai ir jaunimas, nebeskiria nei esminių vertybių, nei surogato. Tik neregėtai brangiai ir tragiškai nukenčia tie, kurie šioje kovoje - nelygūs ir niekuo dėti.  

 

 

Fotomenininkui Algirdui Musneckiui pavyko apsiginti nuo trigubai jaunesnio, peiliu ginkluoto užpuoliko, tačiau kito panašaus susitikimo stengiasi išvengti.  

Lietuvos kultūros fondo pirmininkas - shotokan karatė sporto senjoras Hubertas Smilgys, treniruojamas Zenono Budraičio, įsitikinęs, kad gatvės užpuolikai jo neįveikė ir neįveiktų.  

Vaido SIMANAUSKO nuotr.