Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Nemėgstu rašyti komentarų. Bet jei liepia - rašau ir nenorėdama.

O nenoriu rašyti pirmiausia dėl visiškai sugadintos komentarų reputacijos internete. Rašo juos, kas tik laiko turi.

Sako, kad kuo daugiau komentuoja, tuo labiau esą tas straipsnis skaitomas, tuo labiau užkabino aktualią temą. Vargu, nes dažniausiai komentarai nieko bendra su straipsnio tema neturi. Pagrindinė mintis juose: autorius - kvailys, nieko jis neišmano. O komentatorius tai visą tiesą žino. Iš kur? Iš savęs, tai yra, iš bendro išsilavinimo. O tas išsilavinimas, sprendžiant iš leksikos, sintaksės, - pradėtas pradinis.  

Bet tai nesvarbu - svarbu, kad ir taip viską geriau žino nei atitinkamos specialybės mokęsis, informaciją rinkęs, straipsnį rašęs. Todėl komentatorius nesiskaitydamas su žodžiais tai internete, galima sakyti, viešai, ir pareiškia. Tačiau anonimiškai. Nes, matyt, tiesiai šviesiai, į akis išsisakyti neturi galimybių: namie žmona neleidžia burnos praverti, darbe viršininkas nuomonės neklausia, vaikai nesidomi, o linksmoje kompanijoje tiesos žinovui prasižiojus visiems atsiranda neatidėliotinų reikalų ir kompanija išsilaksto.

O čia, internete, komentatorius ne tik gali savo nuomonę nevaržomas (bent jis taip mano) pareikšti, bet ir tam tikra prasme įsiamžinti: štai, pažiūrėkit, aš į istoriją įsirašiau - tegul ir savaitei.

Mėgstamiausios komentatorių temos: pinigai (kuo didesnės sumos, tuo komentarų  daugiau ir tuo jie piktesni), vidaus ir užsienio politika (nesuprantu, kodėl komentatoriai į didžiąją politiką neina - seniai būtų sutvarkę šias apleistas ir nustekentas sritis) ir, nepatikėsite, humoras (juo straipsnis šmaikščiau parašytas, juo daugiau įtūžusių komentatorių). Dėl pastarojo dalyko net šiurpas nukrečia: negi tiek daug Lietuvoje žmonių be humoro jausmo? Vargšeliai...

Štai todėl ir nesinori rašyti: anonimiškai rašyti redaktorius neleidžia, aštriai pasisakyti sugebėjimų trūksta, o ir bijau - neduok Dieve, humoro jausmą galutinai prarasiu.

Manau, kad geriau svetimus komentarus skaityti ar rašant kokį straipsnį specialisto komentarą surašyti - nesu tokia visažinė kaip tikrieji komentatoriai. Beje, pastebėjau, kad ir specialistai yra tik siaurų sričių žinovai: jei paprašai jų ką pakomentuoti, tai jie niekaip į du sakinius savo žinių nesutalpina, o svetimų sričių ir nesiima nagrinėti.

Sakysite, publicistikoje komentaras yra straipsnis aktualiais politikos, ekonomikos ir kultūros klausimais? Yra toks.

Bet kas atsakys, kas yra aktualu, pavyzdžiui, kultūroje? Man atrodo, kad jau du dešimtmečius labiausiai visus jaudina - kada pagaliau Lietuva nugalės „Eurovizijoje“. Apie tai svarsto visa žiniasklaida, apie tai kalba seni ir maži. Tai ką čia rašyti - jei viskas jau išrašyta ir milijonus kartų iškartota?

Negi rašysi apie pradėtus ir nebaigtus bibliotekų remontus, kai ir taip aišku - pinigų nėra? Arba apie kultūros sostinėje žuvusius milijonus, jei tų pinigų nebėra? Arba apie Šiaulių bulvaro reanimaciją, kai amžinatilsi per didžiuosius remontus jau ir palaidota?

Baikit juokus - tai tik dienos naujiena. Vienos dienos. Nors irgi suardanti Lietuvos harmoniją: teisėsaugininkai ir teisėtvarkininkai dėl to susinervina ir yra priversti nupūsti dulkes nuo bylų, valdininkai net pradeda ieškoti kur nukišę dokumentus, jei tektų nuo žiniasklaidininkų atsimušinėti... Žodžiu, tik pradeda kažkas judėti, o žiūrėk, jau kita diena - kita žinia.

Kur čia tų  komentarų prirašysi kasdien, juolab apie politiką ir ekonomiką...

Svarbiausia, kad šį komentarą parašiau - manau, redaktorius bus patenkintas. O jūs šį komentarą apie komentarą perskaitę, jei norite, galite komentuoti, tik aš nepasižadu, kad tai, ką prirašėte, perskaitysiu - rašysiu kitą. 
Į viršų