Romualdas BALIUTAVIČIUS

Oficiali Salduvės „patronė” vicemerė Daiva Matonienė neper seniausiai pareiškė mesianti visas jėgas piliakalnio ir aplinkinės teritorijos sutvarkymui. Galima būtų buvę tik pasidžiaugti, tačiau beveik tuo pat metu redakciją pasiekė ilgamečio „Šiaulių naujenų” skaitytojo, praeity - nusipelniusio kultūros darbuotojo Broniaus Mitkevičiaus laiškas su pluoštu nuotraukų, kalbančių apie visokias negeroves ne kokiame pakraštyje, kaip Salduvė, bet faktiškai pačiame miesto centre. Perskaitę laišką bei pavartę nuotraukas, pakraipėme galvas bei nutarėme, jog laikas pagirti minėtąją vicemerės iniciatyvą dar  neatėjo...

 

„Sovietmečiu turistai apie mus spręsdavo iš trijų dalykų: kaip laikomos bažnyčios, kaip tvarkomos kapinės ir kokia tvarka viešuosiuose tualetuose, - skaitome laiške. - Prieš kelias dienas kalbėdamas vietinės televizijos laidoje meras džiaugėsi, kiek gražių tarptautinio masto renginių laukia šiauliečių artimiausiais metais! Girdi, atvyks gausios svečių delegacijos, turistų grupės, sporto sirgaliai ir t. t. Tačiau tam, kad svečiai išsivežtų pačius gražiausius prisiminimus apie Šiaulius ir Lietuvą bei norėtų čia sugrįžti ir dar, reikėtų pirmiausia pašalinti akis badančias negeroves, kurių, deja, „nemato” miesto valdžia”.

 

 

B. Mitkevičius siūlo atkreipti dėmesį į Ginkūnų kapines. Čia šiukšlių krūvos auga ne į viršų, bet į plotį, nes tingima peržengti ant žemės suverstas velėnas, žolę ir t. t. Todėl pilama šalia – krūvos plečiasi. Nešvaru, netvarkinga, o greta – gražiai prižiūrimi kapai. Šiukšlės verčiamos ir ant asfaltuotų takų, o pakilęs vėjas jas sklaido aplinkui.

 

„Vandens talpos, skirtos augalų laistymui, nenudažytos, aprūdijusios. Jose dažnai trūksta vandens. Nėra tam lėšų? Štai balandžio 18 dieną vien už įvažiavimą į kapinių teritoriją sumokėjau 20 litų ir dar 10 litų už kapo restauravimo projektą (!) palikau. O juk tokių, kaip aš, tą sekmadienį buvo daug”, - stebisi skaitytojas, pasak kurio, kapinių darbuotojos tebemiega žiemos miegu, o miesto valdžia į tai žiūri pro pirštus.

 

 

Daug metų be gyvybės ženklų mieste stovi aptriušę kioskai. Po „Solidarumo” pergalės Lenkijoje irgi buvo pridygę įvairiausių formų bei dydžių kioskų. „Man tada dažnai tekdavo lankytis – pats mačiau. Tačiau po kelerių metų mūsų kaimynai tas „puošmenas” likvidavo. Šiauliuose per du Nepriklausomybės dešimtmečius beveik niekas nepakito: išdaužytais langais, nusilupusiais dažais kioskai ir toliau gąsdina atvykėlius turistus. Tokie kioskai stovi prie „Šiaulių” viešbučio, Ežero ir Vilniaus gatvių sankirtoje (čia esantis kioskas jau seniai tapo benamių ir visokių valkatų viešbučiu), bei kitur.

 

„Panašu, kad savivaldybės klerkai nežino, kaip kovoti su miestą teršiančiais kioskeliais. Galbūt reikėtų kioskus demontuoti ir išvežti, o sąskaitas už išvežimą pateikti jų savininkams?“ - svarsto laiško autorius.

 

 

„Kaip šiandien atrodo kažkada buvusi graži miesto arka ties „Šiaulių” viešbučiu! Kalbėjau apie tai su anuometiniu Miesto infrastruktūros skyriaus vedėju Žydrūnu Augustinu. Nepadėjo. Tada nunešiau raštą vicemerei D. Matonienei, išdėstęs viską apie akis badančias negeroves. Irgi reikalai nepajudėjo iš vietos. Kokį įspūdį iš geležinkelio stoties viešbučio link einančiam atvykėliui daro sovietmetį menantis apiręs skelbimų stulpas Dubijos ir Daugystės gatvių susikirtime? Ar norint sutvarkyti reikia didelio kapitalo? Kažin. Labiau - gerų norų.

 

Savivaldybės administracijos direktorius Vladas Damulevičius, į kurį paskiausiai kreipiausi dėl išvardytų negerovių mieste, irgi paprašė viską išdėstyti raštu. Padariau kaip prašomas. Praėjo Lietuvos vardo 1000-metis, atšventėme miesto gimtadienį, o kas pasikeitė? Niekas”, - pastebi B. Mitkevičius.