Romualdas BALIUTAVIČIUS

Sakoma, jog tik viena tauta planetoje – lietuviai - turi tokį žodį, kaip „knygnešys”, ir taip liudijama rašyto žodžio svarba. Ar naujųjų civilizacijos laimėjimų fone knyga vis dar tebėra daugelio geidžiamas žinių bei išminties šaltinis? Ką skaitome? Kaip gyvena ir apie ką svajoja tie, kam knyga ne vien poilsis, bet ir kasdienis darbas? Kalbiname Šiaulių apskrities P. Višinskio viešosios bibliotekos direktorę Rūtą Žirgulytę.

 

- Turbūt netolimoje praeityje teko girdėti pasakymą, jog „tarybinė liaudis – labiausiai skaitanti pasaulyje”? Kaip yra šiandien?

 

- Buvo, kaip buvo... Tuomet turėti namuose du metrus knygų (galėjai jų ir neskaityti) buvo prestižo reikalas. Dabar knygos negailestingai metamos lauk, todėl, kad pasikeitė mada, o knyga, kaip vertybė, kurią dera turėti namuose, vis dėlto neišliko. Teko dirbti kurortų bibliotekose. Pavyzdžiui, Druskininkuose skaitykla atsidarydavo 14 valandą, o eilėje žmonės stovėdavo jau nuo dešimtos... Buvo toks metas, M. Gorbačiovo laikais, kai spaudoje atsirado naujų, įdomių dalykų. Dabar to nepamatysime, tačiau tai dar nereiškia, jog žmonės nebeskaito. Žinoma, dabar yra kompiuteriai ir t. t. Tačiau knyga savo svarbos neprarado.

 

- Galbūt aiškesnį vaizdą duotų skaičiai: kiek šiuo metu turite skaitytojų? Kiek išsiplėtė knygų fondai?

 

- Šiemet knygų nebeturime už ką pirkti... Labai liūdna. O statistika tokia: turime 15-16 tūkstančių skaitytojų. Vienais metais jų būna kokiu tūkstančiu daugiau, kitais - mažiau, bet vidurkis išlieka stabilus. Dar yra tokios sąvokos kaip „skaitytojas” ir „lankytojas“, tai yra, kuris į biblioteką ateina penktą šeštą kartą per metus.  Taigi tų lankytojų turime daugiau, negu anksčiau. Daug kas ateina mokytis naudotis internetu ir pan. 

 

- Dažnai pavyzdžiu laikomos Skandinavijos šalių bibliotekos. Ar toli jūsų vadovaujamai bibliotekai iki skandinaviškojo lygio?

 

- Jeigu ne sunkmetis, 2009 metais turėjo būti maždaug taip pat, kaip Skandinavijoje. Kalbu apie pastato rekonstrukciją. Iš lauko atrodo lyg ir nieko, tačiau viduje remonto reikėtų daug: griauti sienas, formuoti naujas patalpas, atsisakyti uždarų skaityklų... Sekti skandinaviškuoju modeliu, kur vienoje didelėje salėje esti atskiros zonos, neatskirtos sienomis. Tačiau pastatas senas ir daug kur negalima net judinti laikančiųjų konstrukcijų. Tenka taikytis prie to, kas yra. Skandinavijoje knygas paimti ir grąžinti galima automatiškai, netgi neužeinant į bibliotekos vidų. Mes taip pat įrengėme du knygų grąžinimo automatus, o knygos turi apsaugą – radijo dažnio lipdes, saugančias nuo vagysčių.

 

- Koks yra šiandienos statistinis skaitytojas? Susidarė įspūdis, kad į bibliotekas dažniausiai užsuka studentai ir pensinio amžiaus žmonės...

 

- Per 50 procentų skaitytojų yra vaikai, moksleiviai, studentai. Skaito ir pensininkai. Skaito bet kurio amžiaus žmonės. Knygos brangios, todėl mažai kas bekomplektuoja savas bibliotekas. Storesnė knyga, romanas kainuoja apie 50 litų. Dažnas pagalvoja prieš pirkdamas. Perkama tik tai, ko labai reikia. O  knygą kelionei sutrumpinti geriau skolintis arba pasiimti iš bibliotekos.

 

- Ar daug turite skaitytojų, kurie pamiršta laiku grąžinti paimtas knygas?

 

- Yra skolininkų (šypsosi). Neseniai padarėme galbūt ne visai gražų dalyką, nors tai buvo nešvengiama: pasitelkėme skolų išieškojimo bendrovę. Ir žmonės knygas atneša. Netgi prabėgus nemažai metų. Kartais skolininkai ateina su pretenzijomis, girdi, kodėl iki šiol nereikėjo, o dabar prireikė. Tarytum kalti būtume mes, bibliotekininkai...

 

- Vienas rusų literatūros klasikas teigė, jog visa, kas gera, jis gavo iš knygų. Kiek tai aktualu šiandien?

 

- Ar knygos turės įtakos jauno žmogaus vertybių formavimuisi, priklauso nuo to, ar tėvai ir mokykla skiepijo meilę knygai. Jeigu šeimoje knygos neskaitomos, vargu ar mokytojos pasiūlytas privalomos perskaityti literatūros sąrašas atrodys patraukliai... Viena pati biblioteka šitos meilės niekaip neįdiegs. Reikalinga terpė, kurioje būtų skatinamas poreikis skaityti. Reikalinga ir tinkama valstybės politika šiuo klausimu.

 

Kai man reikia kokios faktinės informacijos, labiau pasitikiu internetu, nes ten informacija būna šviežesnė. Tačiau poreikis skaityti gali būti ir malonumas, laisvalaikio forma, taigi knyga niekur nedings. Daugeliu atveju skaityti patogiau yra popieriuje parašytus žodžius negu kompiuterio ekrane.

 

- Kada vaikas turėtų į rankas paimti pirmąją savo knygą?

 

- Skandinavijoje, kai vaikučiui sukanka vieneri metai, jam padovanoja knygą ir užrašo, kaip bibliotekos skaitytoją. Knygelė būna pritaikyta amžiui, su žaislais. Aišku, kad bibliotekos ten neišnyks, nors kompiuterizavimasis pasiekė aukštą lygį, Skandinavijoje skaitoma labai daug knygų. Grįžtant į mūsų situaciją, vaikas turėtų pradėti vaikščioti į biblioteką dar būdamas darželinukas. Tai nereiškia, kad jis būtinai skaitys parsineštas pasakas (skaityti gali ir nemokėti), bet susipažins, galbūt nuspalvins tam skirtą knygelę. Biblioteka bet kurio amžiaus žmogui turėtų tapti trečiąja vieta po namų ir po darbovietės.

 

- Kokias knygas dabar renkasi bibliotekos skaitytojai?

 

- Tie, kas renkasi knygas ne mokslui, jas dažnai sieja su televizijos rodomais serialais. Net eilutė susidaro (turime galimybę rezervuoti kompiuteriu). Labai skaitoma praktiška lektūra apie psichologiją, knygos, kuriose patariama, kaip gyventi ir pan. Nors visas jas jungia ta pati mintis: „Neteik per daug reikšmės tam, kas nutinka – viskas praeina ir viskas bus gerai”. Populiarūs ir meilės romanai, kuriuos noriai renkasi tiek paauglės, tiek pagyvenusios moterys. O vyrai mėgsta skaityti istorines biografijas, detektyvus.